Aktualijos

J. Urbonas: „Tikiu, kad 2024-ieji Lietuvos ekonomikai bus šviesesni“ 2024 m. sausio 30 d.

Ar galime tikėtis, kad šie metai Lietuvos ekonomikai ir verslui bus lengvesni, o palūkanų normos mažės? Kokios tendencijos stebimos įvairiuose ekonomikos sektoriuose ir kokios valstybės politikos mums reikia, jei globalių iššūkių laikotarpiu norime išsaugoti Lietuvos ekonomikos ir verslo augimo potencialą?

Apie tai šiame numeryje kalbamės su banko „Luminor“ vadovu Jonu Urbonu, sukaupusiu išties nemenką patirtį bankininkystės srityje ir pabrėžiančiu, kad kasdien vadovaujasi trimis svarbiausiomis vertybėmis: bendradarbiavimu, smalsumu ir susitelkimu. Jis įsitikinęs, kad šių vertybių poreikis versle ir valstybėje šiandien, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, yra ypač svarbus, nes tik puoselėdami vertybes galime auginti verslus ir užtikrinti saugią ateitį tiek jiems, tiek ir savo valstybei.

Gerbiamas Jonai, visų pirma norėtume išgirsti Jūsų įžvalgas apie pasaulio ekonomikos perspektyvas. Ar galima teigti, kad didžiausias įtampas, kurios neigiamai veikė pasaulio ekonomiką, mes jau išgyvenome 2023 m., todėl į 2024-uosius galime žvelgti optimistiškiau?

Didžiausias įtampas pasaulio ekonomikoje stebėjome 2020-aisiais, kai COVID-19 pandemija tapo nevaldoma. Pandemijos poveikis ekonomikai buvo labai reikšmingas ir pasireiškė įvairiai: karantinu, sutrikusia organizacijų veikla, sutrūkinėjusiomis tiekimo grandinėmis, sustojusiais projektais ir absoliučiu netikrumu dėl ateities.

Kai kurie pandemijos padariniai buvo juntami iki pat 2022-ųjų, tačiau COVID-19 poveikis pasaulio ekonomikai nebuvo toks dramatiškas kaip 2008-aisiais, kai pasaulį užklupo finansų krizė. Prisiminkime, kad tuo metu rinkas ištiko likvidumo krizė, o šįkart jokio kapitalo stygiaus nebuvo. Maža to, vyriausybių paramos paketai, skirti pandemijos poveikiui neutralizuoti, buvo tokie dideli, kad kai kuriose rinkose ėmė pūstis kainų burbulai, o Lietuvos bankuose indėlių portfelių augimas buvo sparčiausias istorijoje. Ši parama prisidėjo prie itin spartaus infliacijos augimo: Europos Sąjungoje ji viršijo 10, o Baltijos šalyse – net 20 procentų.

Papildomą smūgį pasaulio ir Lietuvos ekonomika patyrė 2022 m., kai prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Situaciją apsunkino ir itin spartus bazinių palūkanų normų kėlimas. Vis dėlto įsibėgėjęs ekonomikos traukinys nesustojo. Nepaisant šio fakto, 2023-iuosius įvardyčiau kaip ekonomine prasme pilkus, o 2024-ieji, manau, turėtų būti šviesesni. Prognozuojame, kad šie metai bus kiek geresni nei 2023-ieji, nes palūkanų normų kėlimas, atrodo, jau išsikvėpė, o rinka prie naujo palūkanų normų lygio palaipsniui adaptuojasi. Infliacija taip pat normalizuojasi. Prognozuojama, kad 2024-aisiais Lietuvoje ji nesieks 2 procentų. Tad manau, kad ekonomikos atsigavimo galia labiau priklausys nuo vartotojų: kuo sparčiau augs jų lūkesčiai, tuo sparčiau atsigaus ekonomika.

Vienas labiausiai verslą ir piliečius jaudinančių klausimų susijęs su palūkanų normų mažinimu. Ar realios pavienių ekonomistų skleidžiamos itin optimistinės prognozės, kad šis procesas bus ganėtinai spartus?

Nebūčiau optimistas dėl greito palūkanų normų važiavimo žemyn, nebent matysime, kad infliaciją keičia defliacija, o ekonomika visai stoja. Tikėtina, kad šiais metais jos pradės kristi. Labai tikėtina, kad didžiausios Europos Sąjungos ekonomikos šią žiemą išgyvens stagnaciją ar net patirs recesiją, todėl palūkanų normų mažinimas, manyčiau, yra gana saugus spėjimas. Kita vertus, nemanau, kad mažinimo procesas bus toks pat spartus, koks buvo didinimas. Procesai ekonomikoje yra gana inertiški, todėl šiuokart Europos Centrinis Bankas, manau, judės atsargiai: žingsnis, palaukiama, kol galima pamatuoti pokyčius, tuomet – vėl žingsnis. Manau, kad dėl šių veiksnių įtakos palūkanų normų pusiausvyros riba kiek ilgesniam laikui gali nusistovėti ties 3 procentais.

Kaip šiuo metu prognozuojamos pasaulio ekonomikos tendencijos gali paveikti Lietuvos ekonomiką ir verslo aplinką?

Lietuvos ekonomiką varo du varikliai: eksportas ir vartojimas šalies viduje. Vienas jų neblogai veikė iki praėjusių metų spalio – kalbu apie vartojimą šalies viduje, o kitas trūkčiojo visus 2023 metus. Gera žinia ta, kad Lietuvos vartotojai išlieka stebėtinai optimistiški, tačiau svarbu suvokti, kad vien to nepakanka.

Pakitusi mūsų regiono geopolitinė padėtis neliko nepastebėta užsienio investuotojų: akivaizdžiai didelė dalis aktyvių dalyvių pasitraukė tiek iš kapitalo rinkų, tiek iš aktyvaus investavimo į verslą (pirmiausia į nekilnojamojo turto sektorių).

Brangūs pinigai ir mažėjančios pajamos iš eksporto rinkų neišvengiamai turės įtakos ir vartojimo šalies viduje lygiui, todėl 2024 m. Lietuvos ūkio augimas gali būti minimalus. Optimizmo neprideda ir įšalusios investicijos – tiek vietos verslo, tiek pasiekiančios Lietuvą iš užsienio. Tokiais atvejais labai svarbios tampa viešojo sektoriaus investicijos į infrastruktūrą ir svarbiausias ūkio sritis.

Esate sukaupęs didžiulę darbo bankininkystės srityje patirtį (joje dirbate jau 25 metus), ilgai buvote verslo bankininkystės vadovas, todėl labai įdomu išgirsti Jūsų įžvalgas apie įvairių Lietuvos ekonomikos sektorių plėtros 2024 m. perspektyvas.

Manau, akivaizdu, kad šiuo metu sunkesnį etapą išgyvena nekilnojamojo turto, statybos ir pramonės (išskyrus maisto), transporto sektoriai. Iš esmės tie, kurių augimas priklauso nuo situacijos užsienio rinkose arba pinigų kainos. Lengviau išgyvena tie, kurių augimo variklis yra vartojimas šalies viduje. Pavyzdžiui, visai neblogai sekasi prekybai, energetikai, paslaugų teikėjams. Pabrėžtina, kad ir su aukštosiomis technologijomis susiję verslai (informacinių technologijų, lazerių) auga beveik be trikdžių. Gana stabili situacija žemės ūkio sektoriuje, maisto pramonėje (kai kurios šakos labai priklauso nuo pasaulinio pirminių žaliavų kainų svyravimo). Laiko sugrįžti į augimo kelią prireiks nekilnojamojo turto, statybos, baldų, chemijos pramonei, transporto sektoriui.

Pabrangęs finansavimas ir neapibrėžta padėtis rinkose nemažą dalį įmonių privertė permąstyti investicijų planus, jų įgyvendinimas buvo nukeltas į 2024-uosius arba neapibrėžtam laikotarpiui. Vis dėlto svarbu paminėti, kad pastaruoju metu jaučiame, jog pasitikėjimo ir tikėjimo atsigavimu rinkoje atsiranda vis daugiau.

Kaip manote, kokia valstybės ekonomikos politika šiandien būtų išmintingiausia? Kokių papildomų sprendimų, be tų, kurie jau priimti, reikėtų, kad laikini ekonominiai sunkumai, susiję su Rusijos pradėtu karu Ukrainoje, išaugusiomis palūkanų normomis ir iššūkiais pasaulio rinkose, nesutrukdytų Lietuvos ekonomikos atsigavimui?

Geopolitinė situacija ir ekonomikos neapibrėžtumas reiškia, kad didesnio stabilizuojančio vaidmens turėtų imtis valstybė. Paprastai makroproblemos sprendžiamos rūpinantis darbo vietų kūrimu ir pradedant didelius infrastruktūros projektus, kuriems reikia privačiojo sektoriaus įsitraukimo. Deja, tokie projektai dažniausiai įkandami tik didelėms įmonėms, tad smulkiajam ir vidutiniam verslui belieka tenkintis antraeiliu vaidmeniu. Štai kodėl smulkiajam ir vidutiniam verslui itin svarbi tiek valstybės parama pradedant veiklą, tiek ir stabili mokestinė aplinka, stengiantis išvengti reikšmingesnių pokyčių, kurie apsunkintų verslo plėtrą.

Nebūčiau optimistas dėl greito palūkanų normų važiavimo žemyn, nebent matysime, kad infliaciją keičia defliacija, o ekonomika visai sustoja.

Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad karas Ukrainoje padidino gynybos pramonės Lietuvoje svarbą. Mūsų valstybėje šis sektorius itin menkai išplėtotas ir tai galėtų būti viena iš valstybės pagalbos verslui sričių, kartu auginant ir gynybos pramonės, ir Lietuvos ekonomikos potencialą. Gynybos pramonė yra itin plataus profilio veikla, pradedant nuo kariuomenės aprūpinimo, baigiant moderniausiomis technologijomis (dronų gamyba, radioelektroninio ir kibernetinio karo sprendimais). Šiame sektoriuje tikrai atsirastų daug erdvės ir smulkiojo bei vidutinio verslo įmonėms.

Šiame kontekste tikriausiai neįmanoma nepaklausti apie vadinamąjį solidarumo mokestį, kurį Vyriausybė pritaikė Lietuvoje veikiantiems bankams. Kaip Jūs vertinate šį sprendimą? Ar jo neturėjo būti, o gal jo reikėjo, bet kitokio – tokio, kuris darytų didesnę teigiamą įtaką Lietuvos ekonomikai ir valstybei?

Pats mokesčio tikslas yra tikrai gražus – siekti kuo labiau apsaugoti mūsų kraštą nuo bet kokios agresijos iš išorės. Ir žodis solidarumas yra kilnus ir itin aktualus. Deja, įrankis, kuriuo siekiama tikslo, su solidarumu nieko bendro neturi. Pasirinktas tik vienas verslo sektorius. Tokie veiksmai, tikėtina, tik pablogins šalies investicinės aplinkos vertinimą užsienio investuotojų akyse.

Aš labai palaikau idėją, kad visi žmonės, gyvenantys ir dirbantys šioje šalyje, turi susivienyti ir skirti kuo daugiau dėmesio krašto gynybai. Tai puikiai pademonstravo Lietuvos gyventojai, atsiliepę į kvietimą nupirkti bairaktarą – užteko vos kelių parų, kad surinktume solidžią sumą kilniam tikslui.

Aš suprantu, kad karinei infrastruktūrai reikalingi šimtai milijonų ir jų taip lengvai nesurinksi, tačiau jei jau kalbame apie solidarumą, tai kurkime bendrą idėją ir realizuokime ją kartu. Esu tikras, kad ne tik bankai, bet ir visas verslas mielai prisidėtų prie šaliai gyvybiškai svarbios srities finansavimo. Tai ir turėtume daryti, nes mums reikia ne vienkartinių, o ilgalaikių ir tvarių sprendimų.

Ar šis solidarumo mokestis turėjo didelės įtakos Jūsų banko veiklai, ypač kreditavimui? Kokią įtaką turėjo ir turi kiti itin reikšmingi veiksniai, tokie kaip finansinių technologijų sektoriaus plėtra ir Rusijos karas Ukrainoje?

Šis mokestis tiesioginės įtakos kreditavimui, sakyčiau, nepadarė. O kai prasidėjo karas Ukrainoje, visa rinka, galima sakyti, nuščiuvo, gerą mėnesį visi procesai buvo sustoję, tačiau vėliau gyvenimas po truputį grįžo į vėžes: verslas tęsė pradėtas investicijas, gyventojai ir toliau aktyviai vartojo. Vis dėlto negalima teigti, kad pokyčių nėra. Pakitusi mūsų regiono geopolitinė padėtis neliko nepastebėta užsienio investuotojų: akivaizdžiai didelė dalis aktyvių dalyvių pasitraukė tiek iš kapitalo rinkų, tiek iš aktyvaus investavimo į verslą (pirmiausia į nekilnojamojo turto sektorių). Nuo dar didesnės kapitalo pasitraukimo bangos mus apsaugo faktas, kad esame NATO nariai, tačiau pritraukti naujų investicijų tapo nepalyginamai sunkiau, o ką jau kalbėti apie išaugusį investicijų grąžos lūkestį dėl suvokiamos gerokai aukštesnės rizikos regione.

Jei kalbame apie finansinių technologijų sektoriaus plėtrą, reikia pripažinti, kad ji turi ir turės didžiulę įtaką bankams tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu. Susimąstykime: kodėl finansinių technologijų įmonės rodo tokį proveržį? Nes tam tikra prasme bankai yra patekę į nepalankią situaciją: daugumos didžiųjų bankų technologijų srities sistemos yra kompleksinės ir senesnės, ir tai apsunkina inovacijų vystymą, o bet koks pokytis paveikia ne tik klientus, bet ir daugybę produktų. Taip pat neužmirškime reiklesnės reguliuotojo priežiūros.

Užtat finansinių technologijų įmonės puikiai išnaudoja savo pranašumus, tokius kaip koncentruotas dėmesys į konkrečią paslaugą, tarkim, elektroninės prekybos mokėjimų apdorojimas, kai maža ir nepriklausoma profesionalų komanda gali daug greičiau klientams kurti pridėtinę vertę ir išnaudoti bankų lėtumą. Matydami tokią perspektyvą, 2022-aisiais įsigijome mokėjimų įmonę „Maksekeskus“. Tai leidžia šiandien daug greičiau pasiūlyti pridėtinę vertę savo klientams mokėjimų srityje, taip pat atsirado daug sinergijos ir galimybių vystyti naujus ir inovatyvius produktus ateityje.

Kuo bankas „Luminor“ yra išskirtinis? Ar galėtumėte trumpai apibrėžti, kokie šiandien yra svarbiausi banko „Luminor“ strategijos bruožai ir ko iš Jūsų vadovaujamo banko gali tikėtis verslas bei visuomenė?

Esame vienintelis regiono bankas, visa apimtimi veikiantis visose trijose Baltijos šalyse. Nuo pat banko „Luminor“ įkūrimo siekiame būti vietos partneriu, galinčiu girdėti, suprasti ir patenkinti čia dirbančių žmonių ir verslo poreikius. Remiantis mūsų klientų apklausomis, labiausiai vertinami esame už greitus ir lanksčius sprendimus. Visuomet siekiame būti atviri – ne visus norus tenkiname, tačiau itin svarbu, kad būtų aiškiai įvardytos priežastys, kodėl priimtas vienoks ar kitoks sprendimas.

Kadangi dirbame tik šiame regione, tiesiogiai nesame veikiami ekonominių įvykių kitose šalyse, vietoje surinkti indėliai grįžta cirkuliuoti atgal į Baltijos šalių ekonomiką kreditų, teikiamų įmonėms ir gyventojams, pavidalu. Kasdien keliame sau tikslą būti žmonių banku – lengvai pasiekiamu, atviru, suprantančiu ir galinčiu prisidėti prie namų ar verslo ūkio vystymosi ir augimo.

Rusijos karas Ukrainoje tęsiasi, ir nors stebint Lietuvos žiniasklaidą dažnai gali susidaryti įspūdis, kad tai neturi įtakos Lietuvos informacinėje erdvėje tvyrančioms vertybėms, norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę apie tai, kuriuos pokyčius vertinate kaip teigiamus, o kurių pokyčių turėtume matyti daugiau.

Vieną labai svarbų pokytį karas padarė, ir aš noriu tikėti, kad tas pokytis negrįžtamas. Europa stebėtinai greitai tapo iš dalies ar visiškai nepriklausoma nuo Rusijos energetikos komplekso. Ukrainos pergalės kare dar reikės palaukti, o pergalė prieš Rusijos energetinį diktatą jau pasiekta. Tai itin svarbus poslinkis tiek geopolitine, tiek regiono saugumo prasme. Lietuvai persiorientuoti buvo lengviau nei kitiems, nes mes šį procesą pradėjome gerokai anksčiau. Kita vertus, Baltijos šalys vis dar yra su Rusija ir Baltarusija bendrame BRELL elektros tinkle, todėl šioje srityje darbai dar nėra užbaigti.

Brangūs pinigai ir mažėjančios pajamos iš eksporto rinkų neišvengiamai turės įtakos ir vartojimo šalies viduje lygiui, todėl 2024 m. Lietuvos ūkio augimas gali būti minimalus. Optimizmo neprideda ir įšalusios investicijos – tiek vietos verslo, tiek pasiekiančios Lietuvą iš užsienio.

Jei kalbame apie priklausomybę nuo Rusijos, sakyčiau, kad Lietuvos verslo padėtis šiandien yra gerokai stabilesnė, nes jau 2014 m. jis pradėjo persiorientavimo iš Rusijos į kitas rinkas procesą. Nuo karo Ukrainoje pradžios iki 2022-ųjų pabaigos eksportas į Rusiją krito daugiau nei 30 procentų. Nerimą kelia kitas faktas: tuo pat metu eksportas į Rusijos šalis kaimynes išaugo bene dvigubai. Tai verčia apeliuoti į dalies Lietuvos verslo ir visuomenės vertybes. Akivaizdu, kad stengiamasi uždirbti apeinant sankcijų apribojimus ir dalyvaujant neskaidriose prekių tiekimo per kitas rinkas į Rusiją schemose. Taip trumpalaikis uždarbis iškeliamas aukščiau už moralines nuostatas ir mūsų krašto saugumą. Juk taip akivaizdžiai palaikomas Rusijos režimas. Manau, jog šiandien gyvename laikotarpiu, kai būtina rinktis, kurioje pusėje esi. Tvirto pasirinkimo būti demokratinio pasaulio pusėje Lietuvoje norėčiau matyti daugiau.

Jei jau prakalbome apie vertybes, įdomu, koks Jūsų, kaip piliečio, pasirinkimas. Kokiomis vertybėmis vadovaujatės kaip vieno didžiausių Lietuvos bankų vadovas?

Mano pasirinkimas yra aiškus ir tvirtas – esu Ukrainos ir demokratijos pusėje. O jei kalbame apie darbą, kasdien stengiuosi vadovautis trimis svarbiausiomis vertybėmis: bendradarbiavimu, smalsumu ir susitelkimu. Pirmoji man asmeniškai yra esminė. Tai vienodai galioja tiek organizacijos viduje, tiek išorėje. Svarbiausia yra žmogiškumas: pagarba aplinkiniams, įsiklausymas ir atsakomybės prisiėmimas yra tiesiog būtini norint kurti pasitikėjimu grįstus santykius. Itin vertinu atvirumą ir paprastumą. Visuomet akcentuoju komandai, kad neigiamas atsakymas nėra blogas, jeigu galime aiškiai ir suprantamai įvardyti argumentus, kodėl atsisakome ką nors daryti. Klientai turi turėti galimybę suprasti, ką galima padaryti kitaip, kad galėtų pasiekti norimą tikslą.

Kitas itin svarbus elementas – nuoseklumas. Net ir teikdami preliminarų finansavimo pasiūlymą klientui stengiamės jį pateikti kaip galutinį. Tegul jis bus ne toks patrauklus, bet „nemarketinginis“, patikimas ir praktiškai nekintantis iki pat sandorio sudarymo momento.

Tikiu, kad vertybėmis grįstas požiūris į savo darbą, kolegas, mūsų klientus ir valstybę yra perspektyviausias.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Eduardas EIGIRDAS