Laisvalaikis

Išskirtinis pokalbis su Tomu Okmanu ir Eimantu Sabaliausku – lietuviškos legendos „Tesonet“ kūrėjais 2020 m. balandžio 21 d. Urtė MALINAUSKAITĖ

Daugiau nei 1000 darbuotojų – tiek specialistų šiandien dirba kibernetinio saugumo sprendimų įmonių grupėje „Tesonet“, nors dar 2015-aisiais jų buvo tik 40. Dviejų bičiulių įkurta bendrovė sudrebino Lietuvos startuolių pasaulį visame pasaulyje pripažintais kibernetinio saugumo produktais. Šiandien „Tesonet“ lyderiauja tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje – kaip geidžiamas darbdavys ir kaip išskirtinių technologinių sprendimų kūrėjas.

Tačiau kai kalbame apie šią įmonę, žodį „sėkmė“ reikėtų rašyti kabutėse. Tai, ką pasiekė Tomas Okmanas ir Eimantas Sabaliauskas, yra didžiulio darbštumo, nuoseklumo, net įžūlios kovos siekiant įgyvendinti savo idėją rezultatas. Amerikietiška svajone vadinamų istorijų apie tai, kaip JAV garažuose ambicingi jaunuoliai kuria pasaulines korporacijas, gausu, tačiau ir Lietuvoje jau galime girtis tokiomis istorijomis. Tiesa, ši istorija prasideda ne garaže, o vieno iš įkūrėjų tėvų bute Fabijoniškėse.

Visų pirma dėkojame jums, kad sutikote duoti interviu, ir norėtume išgirsti apie tai, kaip prasidėjo „Tesonet“ istorija.

Tomas: „Tesonet“ kartu su Eimantu įkūrėme 2008 m., tačiau tikroji istorija prasideda kur kas anksčiau. Kažkada buvo tokia susirašinėjimo platforma IRC. Ten ir susipažinome su Eimantu. Tiesiog buvome du susirašinėjimo bičiuliai, kurie mėgo kalbėtis apie technologijas, verslą ir ateitį. Pamatėme, kad turime panašių idėjų ir vizijų, todėl nusprendėme suvienyti jėgas ir bandyti ką nors sukurti kartu. Sėdėdavome tai mano tėvų bute Fabijoniškėse, tai jo namuose ir generuodavome idėjas.

Eimantas: „Klysti reikia greitai. Jei matai, kad kas nors nepavyksta, geriau neinvestuoti daugiau laiko į tai, tiesiog dėti tašką ir pradėti iš naujo su kita idėja.“

Eimantas: Jų buvo labai daug, bet norėdami suprasti, ar jos veikia, ar ne, turėjome įkurti savo bendrovę. Negalėjome nieko rimtai daryti, kol neturėjome juridinio statuso. Taigi, 2008 m. atvykome į Registrų centrą registruoti įmonės. Tiesa, pavadinimą buvome sugalvoję visai kitokį. Kadangi norėjome žengti į pasaulinę rinką, sudėjome visus „kiečiausius“ ir sudėtingiausius žodžius į vieną junginį – Global Solutions Cloud Group. Bet kai pagaliau atstovėjome be galo ilgą eilę, mums pasakė, kad pavadinimas netinkamas. Informavo, kad tokių Lietuvoje negalima registruoti, ir liepė arba eiti į eilės galą, arba sugalvoti ką nors naujo čia pat, vietoje. Taip per kelias sekundes gimė „Tesonet“ – mūsų vardų ir pavardžių trumpinys.

Tomas: Tuo metu abu dirbome dieninius darbus. Eimantas yra baigęs programavimą,  dirbo reklamos agentūroje, kuri tada kartu su įmone „Adnet Media“ buvo pradėjusi startuolį „AdClick“, o vėliau – dar vieną, „Adtarget.me“. Ten Eimantas augo kaip rinkodaros profesionalas, susipažino su produkto kūrimo keliu ir kaupė vadovavimo patirtį.

O aš tuo metu dirbau „Penkiuose kontinentuose“. Buvau baigęs istorijos ir verslo studijas, bet visada žinojau, kad esu labiau technologijų žmogus. Kadaise net pats stačiau serverius ir devynerius metus dirbau pas Idraką Dadašovą. Daug visko išmokau ir po truputį tobulėjau. Tai buvo fenomenali patirtis, nes Idrakas – be galo ryškus žmogus ir geras lyderis, turintis aiškią viziją.

Eimantas: Užregistravę įmonę, po truputį kūrėme „Tesonet“ – pradėjome samdyti darbuotojus, nuomoti patalpas. Tačiau tuo metu vis dar dirbome savo įprastus darbus. Kadangi nebuvome pritraukę papildomų investicijų, negalėjome sau mokėti atlyginimų ir išeiti dirbti tik į savo bendrovę. Be to, gerai sekėsi tiek viename darbe, tiek kitame, tad viena koja buvome čia, kita – ten. Pirmadienį po darbų susitikdavome, sudėliodavome visiems užduotis ir vėl eidavome dirbti į savo normalius darbus.

Tomas: „Vieną kartą suskaičiavome, kad kol radome tinkamą idėją ir pradėjome tikrai sėkmingai dirbti, išbandėme 34 skirtingus projektus. Bandėme kurti interneto platformas, el. prekybos platformas, vienu metu net kažką pardavinėjome… Išbandėme įvairių dalykų, kol 2012-aisiais pagaliau atradome tai, ko ieškojome. Beje, prieš tai dar žaidimus bandėme kurti.“

Tomas: Žinoma, būdavo ir bemiegių naktų, ir darbui paaukotų savaitgalių, tad, gerai pagalvojus, išties dirbdavome porą etatų. Taip gerus metus laviravome, o vėliau labiau susikoncentravome į savo verslą. Vieną kartą suskaičiavome, kad kol radome tinkamą idėją ir pradėjome tikrai sėkmingai dirbti, išbandėme 34 skirtingus projektus. Bandėme kurti interneto platformas, el. prekybos platformas, vienu metu net kažką pardavinėjome… Išbandėme įvairių dalykų, kol 2012-aisiais pagaliau atradome tai, ko ieškojome. Beje, prieš tai dar ir žaidimus bandėme kurti.

Kokius žaidimus?

Eimantas: Tas žaidimas buvo tikrai nebloga gyvenimo pamoka. Jo idėja buvo gana paprasta, tačiau techniškai sudėtinga. Tai turėjo būti kažkas panašaus į „Pokémon Go“, tik reikėjo ne pokemonus gaudyti, o įsimintinas vietas ar pastatus miestuose. Pavyzdžiui, gali užkariauti Gedimino pilį, o Tomas gali ateiti ir atimti iš tavęs pilį bei iškviesti tave į kovą. Šį žaidimą kūrėme gana ilgai, tada susitarėme su žaidimų namais „EA Games“. Vis dėlto jie mums pasakė, kad mūsų žaidimas per daug sudėtingas ir kad reikėtų sukurti ką nors paprastesnio, nes tokius žaidimus pačioje kūrybos pradžioje kuria tik industrijos gigantai.

Tada sukūrėme kitą žaidimą – prie jo dirbome ilgai, gal devynis mėnesius. Bet jie ir vėl pasakė, kad per sudėtingas. Galų gale pasiūlė sukurti ką nors panašaus į „Candy Crush“. Ką gi, padarėme taip, kaip reikėjo, ir jie žaidimą išplatino Kanadoje bei Australijoje. Tačiau vėliau informavo, kad eilėje laukia bent penki geresni žaidimai ir, jei norime, galime pasiimti savo žaidimą ir platinti jį patys. O juk šiam projektui mes jau buvome sugaišę dvejus metus ir išleidę visas santaupas. Tada iškilo vienas svarbiausių klausimų: ką darom?

Taip išmokome svarbią pamoką – klysti reikia greitai. Jei matai, kad kas nors nepavyksta, geriau neinvestuoti daugiau laiko į tai, tiesiog dėti tašką ir pradėti iš naujo su kita idėja.

Tomas: Yra net toks pasakymas: jei dėl pirmo produkto tau nėra gėda, vadinasi, paleidai jį per vėlai.

O kai įkūrėte „Tesonet“ ar turėjote idėją, kokį produktą ši bendrovė kurs ar iš kokios paslaugos uždirbs?

Tomas: Iš pradžių neturėjome jokios vienos konkrečios minties, mes tiesiog matėme daug potencialo ką nors sukurti. Tam mums ir buvo reikalinga bendrovė, tačiau mes tikėjome kiekvienos idėjos, kurią sugalvodavome ir stengdavomės įgyvendinti, sėkme.

Manau, kad startuolių pasaulyje mums labai sekasi, nes šiandien tokio žodžio kaip feilinti (liet. „klysti“) net nebėra, visi sako pivotinti (liet. „keistis“). Feilinti gali tik tada, kai visiškai nustoji ką nors daryti, o pivotinti gali nors ir visą gyvenimą. Gali mėginti kurti nors ir 500 startuolių, kol atsiras tas vienintelis, kuris atneš sėkmę.

Mums būtent taip ir nutiko. Kaip ir minėjome, buvome jau ištestavę 34 idėjas, kol 2012-aisiais nusprendėme, kad reikia kurti kibernetinio saugumo sprendimą. Ši mintis atsirado patiems pastebėjus, jog tokio sprendimo, kuris leistų internete jaustis saugiai, labai trūksta.

Eimantas: Apie šią rinką nieko nežinojome ir atrodė, kad žengiame ten, kur dar nieko nėra. Buvome labai ambicingi, manėme, kad padarysime revoliuciją ir sukursime kažką naujo. Žinoma, kai paleidome savo produktą, pamatėme, kad konkurentų yra net kelios dešimtys ir kad tas revoliucinis sprendimas nėra toks jau unikalus. Šiuo metu konkurentų yra jau daugiau nei tūkstantis.

Eimantas: „Kibernetinis saugumas ir apskritai visas saugumas tik dabar pradeda palikti embriono stadiją. Kai išeiname iš namų, neatrodo keista užrakinti duris. Taip pat nekeista automobilyje įjungti signalizaciją. O kai kalbame apie kompiuterį, žmonės dar nesusimąsto, kad jis lygiai taip pat atrakintas ir prieinamas bet kam iš gatvės ar „Wi-Fi“ tinklo, kaip ir neužrakintas būstas. Mes savo ruožtu stengiamės edukuoti žmones, kad jie tai suvoktų.“

Tomas: Tačiau mes įžengėme pačiu laiku, nes tai buvo puiki proga pradėti kurti ką nors tokio. Paleidome produktą paprastuoju būdu: Eimantas nupiešė logotipą, aš įrengiau serverius, nusipirkome paskyrą platformoje „Wordpress“ už 20 JAV dolerių ir paleidome. Iš pradžių sukūrėme versiją lietuvių kalba, o tik tada – anglų kalba. Manėme, kad ilgai užtruks, kol kas nors susidomės mūsų produktu, tačiau netrukus žmonės ėmė jį pirkti. Viskas įvyko labai greitai ir iš pradžių nesupratome, kas vyksta, nes tokio susidomėjimo nesitikėjome. Pamatėme, kad reikia papildomų serverių, kitų resursų. Tuo metu dar dirbome ir su kitu projektu – reklamos tinklu, tačiau greitai priėmėme sprendimą, kad reikia visą dėmesį skirti būtent kibernetinio saugumo produktui.

Ką reiškia „visą dėmesį“ – ar tai, kad į šį projektą nukreipėte visas investicijas?

Tomas: Tuo metu jau turėjome įvairios patirties su finansais ir nenorėjome prašyti, kad į mus kas nors investuotų. Pradėjome galvoti apie tai, ką turėtume daryti, kad nepriklausytume nuo vieno verslo sėkmės. Mes – lietuviai, taigi, gana konservatyvūs ir, jeigu atvirai, tuo metu bijojome. Bijojome per greitai samdyti žmones, kad nereikėtų jų vėliau atleisti. Tad sugalvojome dar vieną verslą. Ir kai susitikdavome su investuotojais arba jau stiprius verslus turinčiais žmonėmis, mums sakydavo, kad mes kvaili, kad neįmanoma tuo pačiu metu kurti ir valdyti dviejų įmonių, kad prarasime fokusą, o tada paprasčiausiai sudegsime.

Eimantas: Yra viena paprasta, tačiau auksinė taisyklė: svarbu susifokusuoti į vieną dalyką. Būtent to mes nedarėme.

Kiek verslų valdote šiandien?

Tomas: „Tesonet“ jau kurį laiką galima vadinti akceleratoriumi. Jį sudaro kelios skirtingos įmonės. Taip pat investuojame, kuriame ekosistemą ir prisidedame prie kitų verslų, esame įmonės „Hostinger“ akcininkai. Mūsų mentalitetas labai panašus į jų, esame seni draugai, todėl nusprendėme, kad kartu bus lengviau augti. Investavome ir į įmones „Helis“ bei „Whatagraph“. Taip pat žengėme į nekilnojamąjį turtą – ėmėme kurti technologijų miestelį buvusioje „Spartos“ fabriko teritorijoje. Galima sakyti, kad „Tesonet“ vienaip ar kitaip yra prisidėjęs prie daugiau nei 15 projektų ir verslų.

Kaip jums pavyksta visur suspėti? Turite daug
atsakomybių, dar daugiau darbų…

Tomas: Nemanau, kad esame vunderkindai ar indigo vaikai, ar kad mums tiesiog sekasi. Mes turime „nerealią“ komandą – be jos nieko nebūtume sukūrę, visi esame nepaprastai atsidavę šiam darbui. Tai mus ir veda pirmyn. Jei nepatiktų, jei nejaustume aistros tam, ką darome, mes tiek nesistengtume. Kolegos kartais juokiasi, kad yra tik kokios trys valandos per parą, kai nė vieno iš mūsų negalima pasiekti internetu ar kai mes kam nors nerašome: Eimantas eina miegoti kokią pirmą antrą valandą ryto, o aš keliuosi penktą. Jis parašo prieš miegą, o aš – jau atsikėlęs.

Eimantas: Ir net jeigu kas nors nulūžta, mes dažnai pirmi pastebime.

Tomas: Mes net savo pareigas juokaudami įvardijame kaip testuotojų. Bet taip greitai augant įmonei ir daugėjant darbuotojų kartais pagalvojame, kaip čia kultūriškai nesugriūti ir kaip viską valdyti. Vien 2019-aisiais pasamdėme 489 naujus žmones, o 2019 m. gruodį perkopėme 900 darbuotojų skaičių. Dėl to gimė tokios įmonės tradicijos kaip alaus penktadieniai vis kitame mūsų biure, bendri ketvirčio aptarimai ir vakarėliai bei mūsų „workation“ – bendros darbostogos kartu užsienyje. Kai esame išsibarstę po Vilnių ir Kauną, tokios iniciatyvos, beje, kilusios iš pačių darbuotojų, padeda išlaikyti bendros komandos jausmą.

Taip pat per ilgą laiką mudu su Eimantu tapome kiekvienos įmonės patariamuoju balsu. Keliaujame į susitikimus su viena, vėliau – su kita įmone, su trečia, ketvirta… O tada stengiamės susitikti su tų įmonių departamentais.

Eimantas: Kiekvieną ketvirtį susirandame tris skausmingas vietas ir stengiamės į jas sutelkti daugiausia savo dėmesio. Bet kad ir kaip esame įsitraukę, be komandos tikrai nespėtume. „Tesonet“ su skirtingais produktais dirba daug skirtingų savo srities profesionalų. Jie visi – protingi, ambicingi ir veržlūs žmonės, atlieka ne tik jiems paskirtas užduotis, bet ir gali vadovauti, priimti sprendimus ir prisiimti su tuo susijusią atsakomybę. Tik dėl šių visų žmonių mums pavyksta visur suspėti.

Gal galite pateikti pavyzdį, kokios tos problemos, kurias teko spręsti pastaraisiais metais?

Tomas: Pavyzdžiui, prieš kurį laiką rinkodarai beveik nenaudojome televizijos, tad nusprendėme šį kanalą išbandyti aktyviau. Žinojome, kad mūsų draugai „Vinted“ turi nemažai patirties su televizijos reklama užsienyje, tad paprašėme vieno iš jų vadovo, Manto, pagalbos. Taip gavome agentūrų, su kuriomis jie dirba, kontaktus. Štai ir pirmas žingsnis. Kontaktų stengiamės rasti ir patys. Pavyzdžiui, sužinojome, kad stambiausias komercinės televizijos tinklas Vokietijoje turi daugiau nei 100 kanalų, pradėjome galvoti, kaip juos pasiekti. Susisiekėme tiesiogiai su įmonės vadovu, informavome, kad norėtume išbandyti reklamą jų kanale. Paaiškėjo, kad jis – mūsų produkto vartotojas. Jam patiko tai, ką darome, tad peradresavo mūsų laišką tiesiai pardavimo vadovui. Kai pardavimo vadovas paklausė, iš kur pažįstame įmonės vadovą, pasakėme jam, kad mes gana seni pažįstami, ir dėl to galėjome tartis dėl geresnių kainų.

O kaip pritraukėte pirmuosius klientus? Kaip pardavėte savo sukurtą produktą?

Eimantas: Mums puikiai tinka pasakymas „Fake it till you make it“ (liet. „Apsimesk, kol pavyks“). Tad daug klientų pritraukėme būtent juo ir vadovaudamiesi – „užknisdavome“ juos per „Skype“ ir sakydavome, kad galime pasiūlyti kai ką gero. O iš tiesų tuo metu nieko neturėjome – tik žinojome, kad jei reikės, galėsime labai greitai sukurti. Taip atsirasdavo klientas, tada susėsdavome, suprogramuodavome jo norimą produktą ir po mėnesio štai: ką žadėdavome – tą padarydavome.

Tomas: Tiesą sakant, pačioje įmonės gyvavimo pradžioje fokusavomės į du dalykus: įmonės kultūrą ir žmogiškuosius išteklius. Žinojome, kad tik turėdami reikiamus žmones pasieksime tai, ko norime. Todėl kai įmonėje dirbo 70 žmonių, pasamdėme žmogiškųjų išteklių vadovą. Iki tol visus darbuotojus samdydavome asmeniškai su jais pasikalbėję. Turėjome gerą akį: kai ateidavo kandidatas, iš karto matydavome, ar jis mums tiks, ar ne. Bet net jei ir pastebėdavome, kad netiks, vis tiek pasakodavome apie „Tesonet“, pristatydavome mūsų vertybes. Ir nesvarbu, kad per dieną tokių pokalbių būdavo dešimt – mes žinojome, kad grįžęs po pokalbio jis apie mus pasakos sesei, mamai, tetai ir taip skleis žinutę apie mus.

Taip su Eimantu surinkome daug gerų specialistų. Jie padėjo mums parduoti produktus, patarinėdavo, ką ir kaip reikia daryti, o sprendimus priimdavome jau kartu.

Eimantas: Komunikacija labai skiriasi, kai tavo tikslinė auditorija yra privatūs vartotojai ir kai verslo įmonės. Su vartotojais daugiau veikia rinkodaros žaidimai, o su verslo segmentu – visai kiti dalykai. Bendraujant su verslo klientais reikėjo daug atkaklumo ir užsispyrimo. Pavyzdžiui, išsiųsdavome 11 laiškų, niekas į juos nekreipdavo dėmesio ir tik tas 11-as atsakydavo, kad jam neįdomu. Mes vis tiek stengdavomės užmegzti pokalbį, klausdavome, kodėl neįdomu, kalbėdavome per „Skype“, susiskambindavome, parodydavome demonstracinę versiją ir vis tiek kas nors įvykdavo. Nors per įvairius mokymus ir konferencijas sakoma, jog būtina su klientu susitikti gyvai, kad galėtum ką nors parduoti. 

Tomas: Mūsų strategija visada būdavo kiek kitokia: konkurentai statydavosi stendus konferencijose, o mūsų darbuotojai į jas nuvažiavę žiūrėdavo, kas prie tų stendų eina. Tada tiesiog užkalbindavo konkurentų kalbintus žmones. Labai daug tokių istorijų buvo Izraelyje, o žydai – įdomi tauta, tiesiai šviesiai sako: „Netrukdyk!“ Tačiau patirtys ten mus užgrūdino ir šiuo metu ten turime labai daug klientų.

Kartą nutiko gana juokinga istorija. Žiemą Lietuvoje su žmona nusprendėme iškeisti į šilumą Tel Avive. Sutarėme, kad bus šeimos atostogos be jokių susitikimų ir darbų. Taigi, nuėjome į barą, vakarojame, gurkšnojame vyną ir, žinoma, kalbamės. Priėjęs prie mūsų vyriškis paklausia, kokia kalba mes kalbame. Atsakome, kad lietuvių, bet klausimai tuo nesibaigia. Paklausti, kur dirbame, atsakome, kad informacinių technologijų įmonėje, ir tada tas žmogus pasitikslina: „Tai iš „Tesonet“ būsite?“ Kažkur Izraelio bare žmogus atspėjo, iš kokios mes įmonės! Tada jis paaiškino, jog yra mūsų klientas, todėl ir žino mūsų įmonę. Žmona iki šiol netiki, kad tai atsitiko netyčia – mano, kad specialiai suorganizavau darbo susitikimą.

Tomas: „Manau, kad startuolių pasaulyje mums labai sekasi, nes šiandien tokio žodžio kaip feilinti (liet. „klysti“) net nebėra, visi sako pivotinti (liet. „keistis“). „Feilinti“ gali tik tada, kai visiškai nustoji ką nors daryti, o „pivotinti“ gali nors ir visą gyvenimą. Gali mėginti kurti nors ir 500 startuolių, kol atsiras tas vienintelis, kuris atneš sėkmę.“

Eimantas: Jei Izraelyje užmezgei gerus santykius su vienu klientu ir įgijai jo pasitikėjimą, būsi parekomenduotas ir kitam klientui. O tada tarsi grandinėlė užsimezga – rekomendacijos sklinda iš vienų per kitus. Jiems gera rekomendacija yra tarsi valiuta.

O Lietuvoje ši valiuta neveikia?

Tomas: Jaunoms įmonėms jau veikia. Jei, pavyzdžiui, atvažiuoja rimta asmenybė, būtinai stengiamės ją suvesti su kuo daugiau įmonių, suorganizuoti susitikimus su visais startuoliais. Žinoma, jei užtenka laiko. Mes suprantame, kad šioje ekosistemoje būtina augti kartu ir palaikyti vieniems kitus.

Ar savo kelyje sutikote lyderių, kurie jus įkvėpė?

Tomas: Žinoma, mes nuolat daug mokomės ir mėginame semtis žinių bei patirčių iš visų mus supančių žmonių. Dažnai vykstame į konferencijas. Man labai didelį įspūdį paliko vizitas „Google“ biure San Franciske, kai ten sutikome Philippą Schindlerį, „Google“ vyresnįjį viceprezidentą ir vyriausiąjį verslo vadovą, tiesiogiai vadovaujantį 35 tūkst. žmonių. Buvo be galo įdomu su juo pasikalbėti.

Eimantas: Aš sakyčiau, kad gal imponuoja ne tiek pačios asmenybės, kiek įmonės. Žiūrime, kaip jos veikia, stebime geriausias praktikas. Pavyzdžiui, tas pats „Google“ yra mūsų klientas, partneris, tačiau ir labai stiprus mokytojas. Yra labai gera knyga, kurioje aprašomi procesai, kaip veikia „Google“. Ji vadinasi „Work Rules!“ Joje pasakojama apie tai, kaip žmonės tarpusavyje sąveikauja, kaip ir kodėl duoda grįžtamąjį ryšį. Ir mes visus šiuos dalykus stengiamės išgirsti, suprasti ir pritaikyti praktikoje. Taigi, iš vieno ką nors pasiimi, išmoksti, tada – iš kito, ir po truputį augi.

Pakalbėkime apie vienaragius. Štai Estijoje jų jau yra keturi, Lietuvoje – vienas, „Vinted“. Be to, vis užsimenama, kad dar vienas pretendentas į vienaragius yra „Tesonet“. Tad kada tai įvyks?

Tomas: Na, milijardais vertinamą bendrovę galima sukurti, tačiau artimiausiu metu norime eiti kiek kitokiu keliu. Į mus kreipiasi tikrai daug investuotojų iš viso pasaulio, su daug kuo kalbėjome, tačiau mes norime dar šiek tiek padirbėti, padidinti produktų krepšelį. Norime įrodyti, kad sėkmingai sukurti ir ištobulinti galime ne vieną produktą. Pažiūrėsime, kaip seksis, tada ir galvosime, kokį sprendimą priimti.

Taip pat turime tam tikrų iššūkių įmonės viduje – mums reikia struktūrizuotis, pasidaryti tam tikrus namų darbus ir pasiruošti tokiems pokyčiams, todėl nuolat konsultuojamės su užsienio bendrovėmis. Vis dėlto šiuo metu mūsų tikslas yra dirbti ir augti, o tada nuvesti bendrovę iki tokio lygio, kad atsidurtume ten, kur patys norime.

Nuo 2015 iki 2017 m. jūsų įmonių grupė užaugo keturis kartus – nuo 40 iki 160 darbuotojų. O štai nuo 2017-ųjų iki šiandien užaugote daugiau nei penkis kartus. Jei taip progresuosite ir toliau, 2030 m. visa Lietuva pas jus dirbs. Kaip manote, kokios yra augimo lubos Lietuvoje? O kokios yra jūsų ambicijos augti užsienyje?

Eimantas: Mes augimą skaičiuojame kas ketvirtį ir matome, kad dar tikrai yra kur augti, tad iki kokių 1,5 tūkst. tikrai realu. „Tesonet“ dirba apytiksliai kas 600-asis Vilniaus gyventojas, bet kalbame ne tik apie Vilnių – 2018 m. įsitvirtinome ir biurą atidarėme Kaune. O praėjusiais metais išsiplėtėme ir į Londoną – ten dirba jau ne vienas žmogus.

Tomas: Mums labai svarbu ir toliau prisidėti prie Lietuvos ekosistemos plėtros. Tai, kad pradėjome ieškoti darbuotojų užsienyje, nereiškia, jog apleidžiame Lietuvą. Mes esame nusprendę, kad aukštą pridėtinę vertę kuriantys žmonės, kuriuos samdysime iš užsienio, turės sutikti su viena sąlyga – jie turės persikraustyti į Vilnių. Anksčiau tai buvo sunkiai įsivaizduojama, tačiau dėl tokių įmonių kaip „Vinted“, „Oberlo“, „Bored Panda“ ir pan. žmonės jau nori čia kraustytis, ir niekam dėl to nekyla problemų.

Eimantas: Šiuo metu jau esame taip įdarbinę apie 20 žmonių. Tai labai svarbu, nes koncentruojant veiklą Lietuvoje auga aukšto lygio profesionalų skaičius ir didėja Lietuvos žinomumas.

Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris skaito mūsų žurnalą, kokių žinių ir patirčių derinys yra raktas į sėkmę? Gal rinkodaros ir technologijų? Ar apskritai galima įvardyti tokius dalykus?

Eimantas: Manau, jog labai gerai pasakėte: rinkodaros ir technologijų žinios. Jeigu galima tuos du dalykus suderinti, kelias į sėkmę bus lengvesnis.

Tomas: Viena iš Nacionalinės premijos laureačių buvo archeologė ir biotechnologijų mokslų daktarė. Sujungus šias dvi sritis, turime puikų specialistą. Manau, jog svarbiausias dalykas yra būti labai stipriam dviejose srityse. Jeigu būtum pardavėjas ir technologas, būtum puikus pardavėjas, nes parduodamas galėtum paaiškinti apie technologijas. Jeigu esi rinkodarininkas ir išmanai technologijas, visiškai kitaip veikia galva, tuos pačius dalykus matai kitu kampu. Jeigu pavyksta ištobulinti dvi specialybes, sėkmė iš esmės yra garantuota. Dabar visi gali būti geri vienoje srityje, bet būti geram dviejose srityse jau yra iššūkis.

Eimantas: Yra labai daug pavyzdžių, kai įmonės turėjo labai stiprius produktus, tačiau nemokėjo pasauliui pranešti apie savo technologiją. O kitos bendrovės turėjo galbūt silpnesnę technologiją, bet stiprią rinkodarininkų komandą ir dėl to pasiekė visiškai kitokius rezultatus.

Tomas: Taip, būk finansų direktorius, puikiai išmanyk šią sritį ir dar puikiai išmanyk technologijas – tada būsi neeilinis finansų direktorius. Man atrodo, kad reikia pasirinkti dvi šakas ir mokytis dešimt metų. Jei nori tapti sportininku ar lenktynininku, prireikia dešimtmečio, kad tai padarytum. Tad skiri dešimtmetį ir tobulėji.

Kibernetinis saugumas – gana įdomi sritis. Kaip manote, kokia šios srities perspektyva? Kuriose srityse matote didžiausią proveržį artimiausiu metu: dirbtinio intelekto, virtualiosios realybės, 5G mobiliojo ryšio technologijos, daiktų interneto ar kitose?

Eimantas: Aš manau, kad kibernetinis saugumas ir apskritai visas saugumas tik dabar pradeda palikti embriono stadiją. Kai išeiname iš namų, neatrodo keista užrakinti duris. Taip pat nekeista automobilyje įjungti signalizaciją. O kai kalbame apie kompiuterį, žmonės dar nesusimąsto, kad jis lygiai taip pat atrakintas ir prieinamas bet kam iš gatvės ar „Wi-Fi“ tinklo, kaip ir neužrakintas būstas. Mes savo ruožtu stengiamės edukuoti žmones, kad jie tai suvoktų. Tiesa, Amerikoje tokie dalykai žmonių jau nebestebina. Ten posakis „Mano namai – mano tvirtovė“ jau yra tapęs posakiu „Mano kompiuteris – mano tvirtovė“.

Tomas: Europiečiai mažiau apie tai galvoja. Jie mano, kad jų informacija niekam neįdomi, tai kam tuo saugumu rūpintis? Ypač jeigu tie žmonės – ne verslininkai ir ne politikai. Jiems kyla klausimas, kam informacija apie juos gali būti reikalinga. Bet dažnai nutinka taip, kad žmonės tampa masinio nulaužimo aukomis, kai nulaužiami tūkstančių žmonių kompiuteriai bei duomenys.

Kaip manote, ar per ateinantį dešimt-metį kibernetinio saugumo srityje augimas bus kelių kartų, ar galime kalbėti net apie dešimtis kartų?

Tomas: Apie dešimtmetį kalbėti yra tas pats, kas klausti, kur bus Lietuva po tūkstančio metų. Dešimtmetis technologijų pasaulyje yra šviesmetis, todėl turime nuolat keistis. Bet matydami, kur link juda didžiosios bendrovės – „Google“, „Facebook“, „Apple“ ir kt., kiek daug kalbama apie saugumą ir apsaugą, matome, kad ateinančius penkerius metus ši sritis tikrai labai stipriai augs. Didelės bendrovės tai jau suvokia ir aktyviai investuoja į saugumą.

Dabar tai skamba tik kaip nauja mada, bet saugumas anksčiau ar vėliau taps savaime suprantamu dalyku, visi kompiuteriai ir telefonai turėti būti megasaugūs

Eimantas: Kaip yra nekilnojamojo turto ar automobilio draudimas, taip atsiranda ir kibernetinio saugumo draudimas. Yra įmonių JAV, kurios šią paslaugą jau teikia. Ir jos auga labai sparčiai. Manau, kad kol tai taps įprasta visiems, mums keistis ir augti reikės ne vienus ir ne penkerius metus.

Kai kūrėme žurnalą VALSTYBĖ, kėlėme tikslą ne tik padėti Lietuvoje įveikti oligarchiją ir įtvirtinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, bet ir išstumti šias jėgas bei kurti aplinką, kurioje galėtų iškilti naujų su pažangiomis technologijomis ir pasauline rinka susijusių lyderių, kurių vertybės leistų jiems remti technologijų pažangą ir demokratiją. Ar galima teigti, kad tokia naujos technologijų kartos lyderiams palanki ekosistema jau formuojasi?

Tomas: Pažiūrėkime, kas nutiko Estijoje. Estija pardavė „Skype“, įkūrė dar porą startuolių ir visa tai, kas išėjo iš „Skype“, jau gyvena kitame, globaliame, lygmenyje. Jie išmano technologijas, turi gerą kontaktų tinklą ir kapitalo. Jie turi ir laisvę galvoti, ką daryti – padėti valstybei ar ne. Vieni taip ir padarė – taip atsirado el. pilietybė, kiti pradėjo kurti verslą. Ir naujiems verslams tikrai lengviau, kai yra žmonių, kurie prireikus gali padėti. Kai pas mus atvažiuoja žmonių iš viso pasaulio, mūsų darbuotojai turi galimybę su jais padirbti, ko nors iš jų išmokti. Ir tai yra labai gerai, nes kai jie eis dirbti į kitą įmonę, kai kurs savo startuolius, jie juos pakels į visai kitą lygį, nes turės gerą kontaktų tinklą. Manau, kad taip formuojasi aplinka, palanki technologijų potencialo plėtrai.

Mes einame teisingu keliu, bet Lietuvai reikia daugiau laiko. Turime daug potencialo ir, kaip ir Izraelis, labai daug dirbame, kuriame puikias technologijas, tačiau mes vis dar negyvename komfortiškai. Danija ar JAV jau gyvena komfortiškiau, jie yra sukūrę daug verslų, sukaupę nemažai kapitalo. Jie gyvena ir nebeturi iššūkių viską daryti pirmą kartą – priešingai nei mes. Lietuvoje mes daug dirbame, labai stengiamės ir daugelį dalykų darome pirmą kartą. Dėl to turime labiau susikaupti, daugiau padirbėti. O jei tikslingai tai darysime, Lietuva per ateinančius 25 metus pasikeis. Tikiu, kad aplenksime ir Daniją, ir visus kitus.

Eimantas: Vis dėlto manau, kad kol kas mes visi gyvename savo burbuluose, kuriuose yra mūsų šeima, draugai, bendradarbiai ir artimieji. Norime, kad visi mūsų aplinkoje gyventų gerai, nes jei kam nors negerai, tai ir mums negerai. Tad darome viską, kad bent jau artimiausias burbulas gyventų laisvai, turėtų pakankamai pajamų, kad jiems nereikėtų galvoti apie tai, kaip kitą mėnesį vaiką išleisti į darželį. Kai nebereikia galvoti apie tokius dalykus, tada ir protas laisvėja, gali daugiau kurti.

Na, ir paskutinis klausimas. Įsivaizduokite, kad sutinkate save šešiolikmetį ir turite tris minutes. Ką pasakytumėte sau? Ką pasiūlytumėte padaryti?

Eimantas: Aš sau pasakyčiau, kad reikia nusipirkti „Google“ akcijų 1998 m. bent už 10 JAV dolerių.

Tomas: O aš nieko nesigailiu. Yra pamokų, kurias išmoksti iš padarytų klaidų, todėl nė vienos klaidos neatsisakyčiau, nes tai buvo patirtis.

O ką pasakyčiau dabartiniam šešiolikmečiui?.. Na, dabar mus supančioje aplinkoje labai dažnai girdime, kad nereikia tų telefonų, kompiuterių, kad tokius dalykus geriau riboti. Bet taip yra tik tuo atveju, jei kompiuterį ar telefoną naudoji tik žaidimams. Aš pasiūlyčiau nusipirkti kompiuterį, viską jame ištrinti, įsidiegti „Linux“ ir pabandyti viską sukurti nuo nulio. Tada susikurti savo svetainę su tinklaraščiu ir pradėti jį rašyti, nes per tuos išbandymus, kai viską kuri nuo pradžių, mokaisi ir klysti, sužinai daug įdomių dalykų. Kai užaugs mano sūnus, ir jam tokį patarimą duosiu.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Urtė MALINAUSKAITĖ