Nacionaliniai interesai

Išskirtinis interviu su Andriumi Tapinu apie tai, ar COVID-19 pakeis pasaulį, kuo neįtinka prezidentas ir ar valdantieji laimės Seimo rinkimus 2020 m. balandžio 21 d.

Kiekviena epocha turi savo lyderius. Be jokios abejonės, Andrius Tapinas šiandien yra vienas ryškiausių Lietuvos lyderių – jis nepasitenkino galimybe savo talentą atsklesiti tradicinėje informacinėje erdvėje ir įkūrė „Laisvės TV“.

Šis projektas, nepaisant trolių pripildytos Lietuvos politikos ir žiniasklaidos, yra vienas iš nedaugelio, teigiamai veikiančių Lietuvos informacinę aplinką ir galinčių tapti dar galingesne jėga, jei tik Lietuvos visuomenė suvoks, kad norint gauti kokybišką ir iš tiesų nepriklausomą informaciją būtina remti tokius informacijos šaltinius. Priešingu atveju visuomenė bus pasmerkta mirkti interesų grupių modifikuotoje informacinėje erdvėje. Apie tai ir kalbamės su A. Tapinu šiame interviu, kurį paskatino ne tik pokyčiai žiniasklaidos rinkoje, artėjantys Seimo rinkimai, bet ir „Laisvės TV“ įkurtas fondas, kurio tikslas – aprūpinti Lietuvos medikus kovai su COVID-19 pandemija būtinomis priemonėmis.

Andriau, norėčiau išgirsti Tavo nuomonę apie tai, kaip COVID-19 pandemija pakeis pasaulį. Ar jis taps kitoks – gal padoresnis, pažangesnis ir saugesnis? O gal po poros metų baimės užsimirš ir žmonija sugrįš prie įprasto nelabai atsakingo egzistavimo?

Na, prognozuoti labai sunku. Jei kas žinotų tokius dalykus, greičiausiai į Nobelio premiją galėtų pretenduoti. Bet kad dabartinė krizė mus pakeis – klausimo nekyla. Manau, jog ji pakeis mūsų išorę, gyvenimo, keliavimo, bendravimo įpročius, mūsų požiūrį į asmens higieną, požiūrį į kitus, nes turėsime daug laiko pamatyti, kaip žmonės elgiasi: vieni – atsakingai, kiti – visiškai neatsakingai. Keisis ir požiūris į tuos žmones, kurie gelbėja mūsų gyvybes ir mus gydo.

O paskui… Vis tiek žmogaus natūrai yra būdinga, kad atsigaunama ir po didžiausių kataklizmų. Supresuojamas stresas, patirtys ir palengva grįžtama prie visų žmogiškų ydų: teršimo, neatsakingo vartojimo ir t. t. Bet tai tėra pamąstymai neturint jokių duomenų. Tik praėjus kiek daugiau laiko bus galima spręsti, kas iš tiesų mūsų laukia.

Egzistuoja prielaida, kad dabartinė krizė žmonijai smogė labai skaudžiai, nes žmonija skaldosi, o ne bendradarbiauja, rūpinasi trumpalaikėmis problemomis, o ne ruošiasi didelėms krizėms, todėl ši krizė buvo neišvengiama. Kaip vertini šią įžvalgą? Ar nėra taip, kad COVID-19 pandemija dar labiau suskaldys pasaulį ir privers atsitverti sienomis?

Tavo žodžiuose tiesos yra. Vis dėlto manau, kad yra du skirtingi šios situacijos aspektai. Viena vertus, taip, valstybės užvėrė sienas, fiziškai užvėrė sienas – svetimų piliečių nebeįleidžia ir saugosi patys nuo savęs. Atrodytų, tam tikra megaizoliacija mums gresia – ir netrumpam. Kita vertus, pasaulis yra globalus, mes turime technologijas, internetą ir tos fizinės sienos jau nebe tokios svarbios, kaip buvo prieš 30 ar 40 metų. Ir mes matome, bent jau aš tikrai matau, pozityvą tame globaliame bendravime: kinų milijonieriai, tas pats Jackas Ma, siunčia pilnus lėktuvus paramos kitoms valstybėms, atvažiuoja virusą įveikę arba daugiau praktinės patirties turintys specialistai padėti Europos valstybėms. Šis susitelkimas bandant nugalėti bendrą priešą žmonijai ir šiaip yra būdingas.

Mano viena kolegė, kuri dabar labai intensyviai dirba su mūsų fondu, manęs juokaudama paklausė – kaip tu vertini valdančiųjų šansus rinkimuose? Aš jai atsakiau, kad tikriausiai situacija yra labai kebli, nes kuo geriau tu dirbsi, kuo daugiau padėsi medikams, tuo geresni bus valdžios šansai, nes jie visus medalius už kovą su koronavirusu susikabins sau.

Na, o ką nori padaryti diktatoriai, tai savaime aišku – jie nori didesnės izoliacijos. Kuo labiau išreikštas yra autokratinis režimas, tuo labiau atvira visuomenė su atviromis sienomis, su atviru prekių ir paslaugų judėjimu, su laisvąja rinka jiems yra rakštis minkštoje vietoje. Todėl į dabartinę situaciją galima žiūrėti per klasikinę SWOT analizę – stiprybių, silp-nybių, galimybių ir grėsmių. Ką pats minėjai, tai, be abejo, yra grėsmės, bet yra ir galimybių.

O jei kalbame apie žmoniją ištikusią ar dar ištiksiančias krizes, yra toks faktas, nors, žinoma, tai netgi gana komiškas dalykas, – per šią krizę daugelyje miestų sumažėjo užterštumas. Iš tiesų tai yra labai svarbu (ir tai nėra kokia sąmokslo teorija) – nuo taršos šiemet pasaulyje mirs daugiau žmonių nei nuo naujojo koronaviruso. Susidaro įspūdis, kad mes buvome peržengę tam tikrą ribą ar buvome pasiekę virimo tašką ir pasauliui reikėjo ataušti, reikėjo tam tikros pusiausvyros. Ir ar būtų kalbama apie klimato kaitą, ar apie taršą, ar apie kitus dalykus, matyt, tai iš tikrųjų yra susiję. Meteorologai prognozavo, kad dėl resursų švaistymo ir gamtos sekinimo vis tiek atsiras kažkas, kas kirs atgal pačiai žmonijai. Šiuo metu tai yra koronavirusas. Jei neatsipeikėsime, gali būti kas nors kita.

O Tavęs asmeniškai neišgąsdino COVID-19 krizė? Juk susidarė įspūdis, kad mūsų gyvenimas ir ekonomika gali sugriūti taip greitai, kaip to tikrai nesitikėjome. Kas šioje situacijoje Tau kelia daugiausia nerimo?

Bent jau krizės pradžioje man nerimą kėlė žmonių neatsakingumas. Italija jau buvo pasimokiusi ir net maldavo kitų, sakė: žiūrėkit, mes savo klaidas padarėme ir žinome, kur suklydome; buvome neatsakingi, nerūpestingi ir manėme, kad tai – elementarus virusiukas. Nekartokit mūsų klaidų! Tai ji kalbėjo visam pasauliui, o visas pasaulis reagavo, bet per lėtai. Tai čia yra žmonių sąmoningumo klausimas. Štai dabar, kai mes kalbamės, lauke gražus oras, šviečia saulė ir aš manau, kad daugybė lietuvių vaikšto, pramogauja, bendrauja, sportuoja… Kaip sakoma, mano, kad virusas jų nepalies. Tai ir kelia nerimą – tas neatsakingumas ir manymas, kad man nieko nenutiks. Tuo labiau žinant, kad šis virusas labai pavojingas vyresniems žmonėms. Tai demonstruoja, kad greičiausiai žmonės visai negalvoja apie savo vyresnius giminaičius, tėvus ir senelius.

O ekonomikai tai, be abejo, yra didžiulė grėsmė. Juk pažįstame daugybę žmonių, kurie užsiima verslu, tad visiems Lietuvoje (ir ne tik) yra labai sudėtinga. Bet gal toks mažas spindulėlis šviesos yra tai, kad šiandien sunku visiems, tad mes nesame išskirtiniai, tai nėra viena valstybė ar vienas regionas, ar vienas koks konkretus verslas, kuris patyrė krizę. Šią recesiją patirs visi, bet šiandien pasaulis finansiškai ir technologiškai yra geriau pasirengęs, nei buvo prieš 12 metų, galbūt užsiauginęs daugiau finansinių lašinukų. Vyriausybės reaguoja gana greitai ir turiu pripažinti, jog ir pirmas mūsų dabartinės Vyriausybės žingsnis dėl ekonominio paketo parengimo buvo gana greitas. Žinoma, dabar kyla klausimas, kaip viskas bus įgyvendinta, bet reaguojama buvo iš karto. Tai tokie dalykai gal optimizmo ir nesuteikia, bet šiek tiek ramina.

Jei jau prakalbome apie valdžios reagavimą, tai mane nuvylė tai, kad epidemijai plintant Europoje Kaune vyko „Žalgirio“ rungtynės – į Lietuvą atvyko ne tik italų komanda, bet ir sirgalių. Man susidarė įspūdis, kad valdžia labiau galvojo apie tai, kaip įsiteikti rinkėjams, nei apie tai, kaip juos apsaugoti. Ir tai man atrodo ne itin atsakinga.

Jeigu lygintume bendrą pasaulinę tendenciją, tai aš sakyčiau, kad daugelis mūsų sprendimų buvo priimta greičiau, nei tai padarė net ir labai progresyvios valstybės. Galima abejoti, ar vienas arba kitas sprendimas buvo priimtas laiku, tačiau tai, kad buvo paskelbtas karantinas, tai, kad buvo uždarytos visos pasilinksminimo vietos, ir kad tai buvo padaryta anksčiau, nei šių saugumo priemonių ėmėsi daugelis kitų šalių, yra svarbu.

Žinoma, šiandien lengva kalbėti post factum, bet turbūt galima suprasti tą valdžios neryžtą labai greitai imtis pačių griežčiausių priemonių – juk nesinori patiems kelti panikos. Tuo labiau kad dar nebuvo užsikrėtusių žmonių, o dalis visuomenės ir žiniasklaidos buvo gana ramios dėl plintančio viruso. Net ir Italijoje tuo metu situacija nebuvo labai bloga. Tai iš tikrųjų galima šiek tiek suprasti tai, kad valdžiai buvo sunku priimti sprendimą uždrausti krepšinio rungtynes ar į jas neįleisti žiūrovų.

Mūsų televiziją gali ignoruoti, bet negali ignoruoti tendencijų, o tendencijos yra labai aiškios. Todėl sakyčiau, kad mes esame tik pirma kregždė, pirmas šauklys didžiųjų transformacijų, kurios ateina. Ir kai žiūriu į naująją žiniasklaidos vartotojų kartą, kuri užaugs po penkerių–septynerių metų, matau, kad ji ir bus ta transformacijos nešėja.

Nors ir suprantu, kad kartais sunku priimti sprendimus, matau dvi dideles problemas ir turiu jas įvardyti. Žinoma, kai išeis Jūsų žurnalas, gal tai jau bus pasikeitę, bet šiuo metu matau labai aiškias lyderystės ir komunikacijos problemas. Mes akivaizdžiai neturime visuomenę telkiančio lyderio: prezidentas yra beveik nematomas, Seimo pirmininkas – išnykęs, valdančiųjų lyderis – išnykęs. Jie turbūt puikiai suvokia, kad čia taškų neprisidės, todėl dingo. Ko gero, vienintelis iš valstybės vadovų, kuris komunikuoja ir tai daro greitai, yra Saulius Skvernelis.

Kitas dalykas – žmonės, kurie vadovauja visam procesui, kad ir komunikacijos žmogus Giedrius Surplys, nėra kompetentingi. Čia nėra nieko asmeniško – tiesiog jie niekada nėra susidūrę su tokiu darbu ir su krizėmis. Tačiau Lietuvoje yra kompetentingų žmonių, žinančių, kas yra krizė ir kaip ją valdyti tiek logistiniu, tiek komunikaciniu būdu, ir gal būtų protinga sutelkti būtent juos. Valdžia gana ilgau mėgino teigti, kad čia viskas gerai ir mes tvarkomės puikiai. Na, o šiandien, kai kalbame, jau perskaičiau S. Skvernelio pasiūlymą į grupes telkti ir kompetentingų specialistų. Tad galima sakyti, kad gal mūsų valdžia ir įsiklauso į tokį bendrą spaudimą, kurį patiria iš visuomenės ir žiniasklaidos, bet tai daro pavėluotai. Jei reaguotų greičiau, tokie sprendimai jau būtų buvę priimti prieš dvi savaites.

Kaip suprantu, pasigendi aktyvesnio prezidento vaidmens. Teigi, kad jis yra neseniai išrinktas, naujas, yra autoritetas ir turėtų būti ta varomoji bei vienijanti jėga, bet nėra. O ką, Tavo nuomone, šioje situacijoje jis turėtų daryti?

Prezidentas, kaip lyderis, turėtų telkti visuomenę ir rodyti savo pavyzdį, būti nuolat matomas. Ir „nuolat matomas“ nereiškia, kad tik oficialiai pasipuošęs prie trispalvės, bet ir savo kasdienėje aplinkoje, kad matytume, kaip jis laikosi karantino, kaip jis dirba. Pavyzdžiui, tikrai norėčiau pamatyti jo dienos darbus: ką jis daro, kodėl tai daro. Nes dabar atrodo, kad kiekviena diena yra savaitgalis ir jis visą laiką ilsisi.

Aš norėčiau, kad pirmoji ponia būtų kur kas aktyvesnė ir įsitraukusi – kaip ta galbūt teigiama vilties teikianti jėga. O prezidentas turėtų sutelkti verslą. Mes matome, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė atėjo vadovauti ministro Viliaus Šapokos įkurtam fondui ir savo autoritetu stengiasi padėti rinkti lėšas medicinos darbuotojams, kovojantiems su pandemija. Bet tai yra jau kadenciją baigęs šalies vadovas. O iš dabartinio prezidento jau vien kreipimosi į verslą pakaktų, kad didieji šalies verslai susitelktų į megafondą ir šis galėtų greitai spręsti problemas, šiandien kamuojančias mūsų sveikatos apsaugos sistemą. Tikrai nemanau, kad pakanka vien per televiziją išreikšti savo susirūpinimą.

Šie dalykai man atrodo esminiai. O jei kalbame apie vidinės lyderystės poreikį, tai irgi manau. kad reikėtų aktyviau reaguoti į tas klaidas, kurios daromos Lietuvoje, ir stengtis, kad būtume vienu žingsniu priekyje. Bet tam reikia kelių dalykų: ryžto, drąsos ir energijos. Būtent energijos iš šio prezidento mes kol kas nematome.

Norėjau šį klausimą užduoti kitame interviu, bet paklausiu dabar. Kadangi laidoje „Laikykitės ten“ gana dažnai prezidentą vadini „aukštu ir gražiu“, smalsu, ar tai yra komplimentas, ar Tu į šį pasakymą įdedi papildomų minčių, pavyzdžiui, kad jis yra aukštas ir gražus, bet nepakankamai drąsus ar aktyvus.

Eduardai, aš nieko neįdedu, tai yra citata, kuri buvo dažnai vartojama viešojoje erdvėje, kai buvo klausiama, kodėl žmonės balsavo už Gitaną Nausėdą. Vienas argumentų buvo tas, kad jis yra aukštas ir gražus. Tai mes ir išsirinkome – „aukštą ir gražų“. Jis atitinka dalies rinkėjų absoliutų lūkestį. O kad valdant tam „aukštam ir gražiam“ nėra lyderystės, energijos, iniciatyvos, atsidavimo, tarnystės visuomenei, tai čia jau kitas klausimas. Šitų dalykų rinkėjams turbūt ir nelabai reikėjo, jiems užteko, kad yra aukštas ir gražus, ir kad turi šeimą. Kai tokius kriterijus keliame šalies vadovui, tada ir turime tai, ką turime. O dabar turbūt tie patys rinkėjai sėdi ir skundžiasi, kodėl prezidentas dingo ir nieko nedaro. Tai palaukit: kai mes nekeliame aukštesnių kriterijų, tik „aukštas ir gražus“, tai ir turim „aukštą ir gražų“.

Gerai, palikime prezidentą ramybėje. Šiandien man daug įdomiau išgirsti, kaip gimė mintis kurti fondą, skirtą padėti Lietuvos medikams. Kaip jam sekasi?

Fondo atsiradimą paskatino pranešimai apie tai, kad medikams trūksta svarbiausių priemonių. Tapo akivaizdu, kad laukti negalima, tad ėmėmės iniciatyvos kurti fondą. Toks fondas yra gerai, nes leidžia labai greitai reaguoti ir spręsti problemas. Tad iš tiesų nuteikė labai teigiamai, kai sulaukėme stipraus palaikymo. Džiaugiuosi, kad galėsime realiais darbais prisidėti prie medikų darbo kovojant su pandemija, kad fondas bus ne tik teigiama iniciatyva, bet ir realūs sprendimai – į ligonines respiratoriai buvo siunčiami tuo metu, kai valstybė dar tik laukė didžiųjų siuntų, kurias iš Kinijos buvo užsakiusi Vyriausybė.

Kadangi daugelis Lietuvos žmonių nelabai supranta, ką reiškia iš tiesų nepriklausomos žiniasklaidos atstovų darbas, norėčiau pabrėžti, kad į mano klausimą dėl interviu atsakei iš karto, kai tik paklausiau, nors buvo jau po vidurnakčio. Tad nusistebėjau, kad ir Tu tikriausiai dirbai kiaurą parą – atsakei, kad vyksta intensyvios derybos su kinų gamintojais ir tiekėjais. Įdomu, kaip jos sekėsi: ar buvo labai sunku ir ar nėra taip, kad Kinija iš šios krizės dar sugebės ir uždirbti?

Kad kinai uždirbs, tai yra neabejotinas faktas. Jų gamyklos masiškai pertvarkomos ir yra unikalus dalykas tai stebėti. Bet yra kita bėda, su kuria susiduria mūsų derybininkai. Iš karto atsirado daugybė prielipų, perpardavinėtojų, tarpininkų, kurie tau pardavinėja tai, ko neturi, parduoda orą ir pažadus. Niekuo negali pasitikėti, atrodo, jau susitari, bet kitą dieną tave gali informuoti, kad susitarimas negalioja. Per šią krizę nuskambėjo net keletas istorijų, kai valstybės pasisavina krovinius, vežamus per jų teritoriją, nors jie skirti kitoms šalims. Mes turime kalbėti apie pasaulio bendradarbiavimą, bet yra ir tokių pavyzdžių, kur kiekvienas – už save.

O derybos iš tikrųjų yra sudėtingos, nes lenktyniaujame su visu pasauliu. Vis dėlto manau, kad dar spėjome įšokti į traukinį ir dar galime užsitikrinti būtinų priemonių tiekimą. Nesu tikras, kad, pavyzdžiui, balandį vien dėl logistinių dalykų bus taip lengva atsigabenti kitų krovinių. Bet matau ir tam tikrą pozityvą bei susitelkimą. Jau esame gavę pasiūlymų pasinaudoti privačiais lėktuvais. Tas pats senukas spartanas skraidina reagentus – vis kyla ir leidžiasi.

Skyrių vadovai mums sako, ko jie neturi, o kai paklausiu ligoninės direktoriaus, jis man atsako, kad jie yra viskuo aprūpinti ir visko turi. Tai nėra vienkartinis atvejis, tad pradedame pildyti antrą duomenų bazę – ligoninių, kurioms nieko nereikia, bet jų darbuotojams reikia.

Tai tas susitelkimas, turint omenyje, kad mūsų fondas nėra didelis ir galime veikti greitai, kol kas man teikia optimizmo. Mes per penkias dienas ne tik sugebėjome surinkti pusę milijono eurų, bet ir tiek pat išleisti. Manau, jog tai yra labai svarbu, nes gali gauti labai geras kainas, galbūt susiderėti. Per krizę svarbiausia užtikrinti reagavimo greitį, sprendimų priėmimo greitį ir telkti prisidėti galinčius žmones. Tai ir buvo pagrindinis mūsų darbas.

Gal galėtum pasidalyti, kokias prekes pirkote, kaip organizavote darbą, į kokią kokybę orientavotės ir
ką pavyko suvienyti?

Visų pirma, paskyrėme kelis žmones dirbti su duomenų bazėmis. Jie susisiekė su beveik visomis Lietuvos gydymo įstaigomis. Tada pačios gydymo įstaigos į mūsų duomenų bazę galėjo suvesti savo poreikius. O jie yra milžiniški! Be to, reikėjo sutikrinti, ar tikrai tiek visko trūksta. Tai buvo didelis darbas. Dabar turime duomenų bazę, ji nuolat pildoma. Ir čia visų pirma kalbame apie būtinąsias priemones, tai yra medicinines kaukes, respiratorius, antbačius, akinius, kombinezonus – mediko darbui būtinas priemones.

Antra linija, apie kurią pradedame galvoti, žinoma, dar žiūrėsime, koks yra poreikis, yra testai. Trečia – įranga, kuri bus reikalinga, kai turėsime daug užsikrėtusiųjų. Tai plaučių ventiliavimo aparatai ir kiti dalykai. Tad klausomės to, ką sako medikai, nes mes jais labiau pasitikime nei valdžios žmonėmis, kurie pasakoja, kad medikai yra paruošti. Akivaizdu, kad tai nėra teisybė. Ir tai yra viena didesnių problemų. Skyrių vadovai mums sako, ko jie neturi, o kai paklausiu ligoninės direktoriaus, jis man atsako, kad jie yra viskuo aprūpinti ir visko turi. Tai nėra vienkartinis atvejis, tad pradedame pildyti antrą duomenų bazę – ligoninių, kurioms nieko nereikia, bet jų darbuotojams reikia. Ir šioje situacijoje aš labiau tikiu naktį dirbančiu gydytoju reanimatologu, kai jis sako, ko jam reikia, nei tos ligoninės vadovu, kuris dirba vadovu 20 metų ir yra „patyręs“ krizių sprendėjas. Sutikite – situacija yra nemaloni.

O gera žinia yra tai, kaip mums pavyko susitelkti į gamybą. Mūsų dizaineriai sukūrė prototipus, mes su medikų pagalba nupirkome medžiagų, visi sujungė pajėgumus – galybę siuvyklų, ir dabar visi siuva tūkstančius kaukių. Robotikos mokykla gamina apsauginiu skydelius, mes nupirkome jiems medžiagų ir jie turės pagaminti 130 tūkst. antveidžių. Tad nėra taip, kad mes visiškai priklausomi nuo Kinijos ir nuo jos gamyklų bei logistikos. Ir tai džiugina.

Skamba įspūdingai! Tačiau noriu atkreipti dėmesį į dar vieną įvykį: kai kreipeisi į kolegas žiniasklaidoje, kad jie prisijungtų ir viešintų „Laisvės TV“ organizuojamą akciją, paminėjai, kad kolegos labai dažnai pastebi viską, kas susiję su Tavimi, tad dabar būtų gerai, jei pastebėtų ir šią akciją. Ar taip stengeisi pamoralizuoti susikomercinusią Lietuvos žiniasklaidą, ar vis dėlto tikėjaisi, kad pavyks paskatinti kolegas elgtis socialiai atsakingai ir mažiau galvoti apie pinigus?

Na, aš teisti labai neskubėčiau, visų prioritetai išdėliojami. Man kartais „nefaina“, kad kai tu vertiesi per galvą, stengiesi ir, atrodo, ne man reikalinga ta sklaida, juk ne dėl savęs darau, o tam, kad kuo greičiau padėtume medikams, populiarus naujienų portalas mano, jog svarbi naujiena yra ta, kad kažkokie atlikėjai parduoda automobilį, ir iš to padaro straipsnį. Bet galiu suprasti ir kolegas – juk jie nėra pasiruošę tokiai informacijos lavinai, tad šis metas visiems yra gana sudėtingas.

Mes sulaukėme palaikymo – gal ne iš pačių didžiausių, kiti gal vėliau prisijungė, televizijos galbūt į tai nelabai kreipia dėmesį, bet aš dėl to labai nesijaudinu. Tokie momentai parodo, kokia yra reali tavo sklaida, kokia įtaka ir kiek realiai žmonių gali pasiekti bei juos įtikinti. Tai aš matau, kad kol kas asmeniniai kanalai ir socialinių tinklų kanalai, partnerių ir mūsų televizijos kanalai veikia labai aktyviai. Kiekvieną dieną fiksavome po 80–90 tūkst. eurų prieaugį ir čia dar be kreipimosi į galingesnes verslo struktūras, su kuriomis aktyviai dirba kiti fondai. Tad situacijos su žiniasklaida nesureikšminčiau, bet, žinoma, tokiais atvejais vienybės norėtųsi daugiau.

Mudu jau ne kartą esame diskutavę apie įtaką žiniasklaidai ir žiniasklaidos transformaciją, kurią tarsi turėtų paveikti technologijos, mat jos suteikia galimybę ir Lietuvos žiniasklaidai išsivaduoti iš destruktyvios oligarchų, trolių ar valdžios įtakos, kuri daliai žiniasklaidos priemonių, deja, yra naudinga, nes generuoja pajamas. Tad ar nėra taip, kad mūsų žurnalas dažnai ignoruojamas, nes kritikuojame tokią žiniasklaidą, o Tavo veikla yra iš dalies ignoruojama, nes sukūręs „Laisvės TV“ demonstruoji, kad šiandien galima kurti informacinę struktūrą neaptarnaujant oligarchų, valdžios ir trolių.

Matai, mane gali ignoruoti ar ką nori daryti, bet čia yra jų sprendimas, nes mes bet kuriuo atveju esame tik pavyzdys to, kaip keičiasi žiniasklaida. Mus gali ignoruoti, bet negali ignoruoti tendencijų, o tendencijos yra labai aiškios. Todėl sakyčiau, kad mes esame tik pirma kregždė, pirmas šauklys didžiųjų transformacijų, kurios ateina. Ir kai žiūriu į naująją žiniasklaidos vartotojų kartą, kuri užaugs po penkerių–septynerių metų, matau, kad ji ir bus ta transformacijos nešėja. Ta senoji, tradicinė, žiniasklaida irgi mėgina judėti, keistis, bet jai labai sudėtinga tai daryti tiek dėl technologinių sprendimų priėmimo, tiek dėl finansavimo metodikos.

Kadaise mudu kalbėjomės apie tai, kad žiniasklaidos verslas patiria didžiulių pasikeitimų: reklamos pajamos smarkiai sumažėjusios ir taip greitai nepadidės. Kaip tai transformuos mūsų žiniasklaidą, į kurią pusę – ar bus dar žemiau nusimautos kelnės prieš kiekvieną eurą, ar bus ieškoma kitų būdų, kaip išgyventi, tai yra vienas įdomiausių klausimų ir kol kas atsakymo į jį aš neturiu. Manau, kad šią transformaciją matysime per artimiausius metus, ir tai stebėti bus labai įdomu.

Pakalbėkime ne apie ateitį, o apie dabartį ir artėjančius Seimo rinkimus. Ar nematai rizikos, kad krizės laikotarpiu koks nors ponas Karbauskis gali galutinai, beje, už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus, nupirkti Lietuvos žiniasklaidos laisvę ir tai jam su bičiuliais padės likti valdžioje?

Manau, kad tai daroma prieš kiekvienus rinkimus ir turbūt tai nėra labai didelė paslaptis. O dabar žiniasklaida bus dar alkanesnė, bet ir laiko nėra daug, tai – dar vienas momentas. Jei tai būtų įvykę prieš metus, sakyčiau, kad būtų laiko reitingams pasigerinti. Bet žiūrėkime – ši krizė dar tik įsisiūbuoja, atsargiai galima prognozuoti, kad gyvenimas normalizuosis gal vasarą, gal vasaros pabaigoje. Tad patys suprantame, kad to laiko iki rinkimų kam nors drastiškai pakeisti ne taip jau ir daug. Turbūt reikėtų pradėti masiškai pilti pinigus į žiniasklaidą, bet čia yra ir kitas niuansas. Dabar niekam niekas neįdomu, išskyrus koronavirusą. Tu gali pilti apie gerus Vyriausybės darbus ir reformas, bet niekam tai nebus įdomu. Tai čia nebent yra variantas, kad jie mus išgelbės nuo koronos ir užsikabins sau visus medalius.

Mano viena kolegė, kuri dabar labai intensyviai dirba su mūsų fondu, manęs juokaudama paklausė – kaip tu vertini valdančiųjų šansus rinkimuose? Aš jai atsakiau, kad tikriausiai situacija yra labai kebli, nes kuo geriau tu dirbsi, kuo daugiau padėsi medikams, tuo geresni bus valdžios šansai, nes jie visus medalius už kovą su koronavirusu susikabins sau. Taigi akivaizdu, kad tokio gana blaivaus požiūrio rudenį visiems tikrai prireiks.

Šiame numeryje rašome, kad kairioji nomenklatūra su oligarchų projektais moka išlikti valdžioje – dažniausiai užsiaugina naują politinį projektą. Vienas tokių projektų buvo Ramūno Karbauskio, seniau – Viktoro Uspaskicho partijos. Kaip manai, ar prieš rinkimus dar iškils koks naujas projektas? Ar pagrindiniai dalyviai jau yra ant scenos?

Aš tiesiog Tavęs, Eduardai, paklausčiau: kadangi kiekvienam naujam populistiniam dariniui reikalingas lyderis – ir labai ryškus, labai ryški vėliava, kas iš tokių ryškių lyderių ar ryškių politikos dar neragavusių žmonių per šiuos rinkimus teoriškai galėtų tapti šia vėliava ir labai greitai sumobilizuoti naują politinę jėgą, judėjimą arba ką nors pastiprinti? Teoriškai aš matau du žmones, kurie, sakykime, yra dėmesio centre. Tai Rokas Masiulis ir Nerijus Cesiulis. Kitų žmonių, kurie galėtų tapti naujaisiais lyderiais, aš nematau. Tačiau abu jie yra deklaravę, kad to nedarys.

O Visvaldą Matijošaitį jau galima nurašyti?

Na, aš jo nenurašyčiau, bet manau, kad jis arba praleido savo šansą nacionalinėje politikoje, arba pastaruoju metu šį norą gal nelabai ir demonstravo. Ir jo reitingai nelabai stebuklingi, ir tas Kauno gelbėtojas – gal ši linija jau pabodusi, nes tas pats per tą patį. Tad jei mes kalbame apie naują veidą, matau tik tuos du asmenis.

Kitas dalykas – kaip dabar, kai liko tik pusmetis iki rinkimų, koks nors gelbėtojas gali bandyti užkopti ant politinės platformos, kai visas dėmesys sutelktas į koronavirusą? Manau, kad jis tiesiog susinaikintų. Šiuo metu sunkiai įsivaizduoju ką nors, kas galėtų pradėti kurti naują judėjimą. Dabar žmonėms tikrai ne tai rūpi. Manau, kad jie labai aiškiai parodytų, ką apie tai mano: atsirado dar vienas niekšelis, kuris šoka ant vežimo ir mano, kad tuoj įjos į valdžią! Tai dėl to aš labai smarkiai abejočiau, kad kas nors naujo sudrebins šiuos rinkimus.

Štai prieš ketverius metus tokiu laiku S. Skvernelis jau buvo gelbėtojas. Jei neklystu, jis vasarį ar kovą paskelbė, kad eis su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, taigi, jis jau buvo išreitinguotas. O dabar tokių dalykų nėra ir greičiausiai spalio rinkimuose matysime stabilių jėgų kovą.

Kai kalbama apie politinių jėgų kovą ir kai kritikuojamas prezidentas G. Nausėda dėl nepakankamo veiklumo, turiu pabrėžti, kad pasigendu ir ryžtingesnio opozicijos lyderių vaidmens valstybėje. Nors manau, kad yra daugybė klausimų ir problemų, kuriais norėtųsi matyti labai aiškią ir tvirtą opozicijos lyderių poziciją bei viziją, to nėra arba yra nepakankamai, tarsi opozicija ir vėl tiesiog kantriai lauktų, kol valdžia nukris jai į rankas. Kaip vertini šią situaciją?

Galbūt jų strategija ir yra ta, kad geriau ramiau išlaukti? Tačiau iš dalies sutinku, kad partijose yra tam tikra lyderystės krizė, net ir reitinguose šiandien pirmaujančių konservatorių. Sakykime, kai Ingrida Šimonytė pusę metų galvoja, atsigavusi po pralaimėjimo, netgi daugiau nei pusę metų galvoja, ar ves sąrašą į rinkimus, tai akivaizdžiai parodo, kad ji nedega noru. Ir labai sunku laimėti, kai žmogus nedega noru ir nėra pasiruošęs atiduoti 180 proc. savęs. Kitas dalykas yra klausimas, kaip sugyvens Ingrida su Gabrieliumi. Čia irgi visiems įdomu. Liberalų suskilimas, akivaizdu, pakenkė, todėl jie negali būti stipri paspirtis centro dešinei. Duok Dieve, kad kas iš tų partijų patektų į Seimą. O antrasis turas bus vėl toks, koks bus. Bent kol kas iš to, kiek man tenka bendrauti u žmonėmis regionuose, o mes tikrai daug važinėjame, nematau jokių masyvių opozicijos pastangų perlaužti tą situaciją. Jie laimi pirmajame ture (kol kas niekas neabejoja, kad konservatoriai surinks daugiausia balsų), o tada vienmandatėse apygardose juos atskalbia. Žinoma, tokios žaliosios bangos kaip anksčiau nebus, bet aš sakyčiau, kad, nepaisant šiuo metu opozicijoje vėl stebimo optimizmo, turbūt šansų yra 50/50.

Tada mūsų įžvalgos gana panašios, tik aš remiuosi papildomų įtakų analize, bet išvada yra panaši: jei centro dešinės jėgos nesugebės veikti profesionaliau, principingiau ir aktyviau, labai tikėtina, kad valdžioje liks tie, kurie yra ir šiandien.

Aš manau, kad labai daug kas priklausys nuo to, kaip bus suvaldyta COVID-19 pandemija. Jei S. Skvernelis su kompanija suvaldys situaciją ir bus mažai aukų, palyginti su Europa bei kitomis valstybėmis, nematau priežasčių, kodėl valdantieji neturėtų laimėti rinkimų. Jei jie „pramazins“, jei mes nuo šio viruso nukentėsime smarkiau, tada kitai pusei nereikės nieko per daug daryti. Tad aš manau, kad čia tas juodasis arkliukas, tas džokeris, kuris atsivertė visiškai netikėtai, nelauktai, ir bus ta lemiama jėga, kuri padės žmonėms apsispręsti. Bet tai dar nereiškia, kad gali laukti ir nieko nedaryti, nes taip bet kuriuo atveju gali pralaimėti.

Šiame numeryje rašome apie daugybę įtaigų, kurias skleidžia Kremliaus troliai, ir vėl raginame kolegas šių įtaigų netoleruoti, o Vakarų verslą – nefinansuoti. Gal ir Tau reikėtų aktyviau išnaudoti „Laisvės TV“, kad šioms melagingoms įtaigoms būtų pasipriešinta, antraip regionuose gyvenančių žmonių nuostatos niekada nepasikeis?

Tikrai neturiu tokios iliuzijos, kad galėtume įveikti visas neigiamas įtaigas. Ir nenoriu sureikšminti mūsų kanalo įtakos. Gal jo įtaka gali būti tokia, kad paragintų dar daugiau jaunų žmonių ateiti į rinkimus ir atiduoti savo balsą, tačiau jei kalbame apie trolių įtaigas, tai tu gali jas demaskuoti, gali jų nedemaskuoti, tačiau abejoju, ar šiandien tai pakeistų jėgų balansą tiek informacinėje erdvėje, tiek politikoje. Jeigu žmogus jau mano, kad I. Šimonytė sukėlė krizę ir pavogė jo pensiją, tai tu demaskuok nedemaskavęs – jo nuomonės nepakeisi. Vienintelis dalykas, kuris iš esmės gali pakeisti tokią situaciją, yra koronavirusas. Jis paliks visas mūsų pensijas, visus ekonominius dalykus, laisves ir visa kita antrame plane. Jie visi bus antrame plane, ir po mėnesio ar dviejų pamatysime, kiek aukų turėsime, kaip nukentėsime nuo šio viruso. Manau, kad čia ir bus esminis momentas – ar susitvarkė, ar nesusitvarkė. Ir nebus jokio skirtumo, kas ten buvo 2008 m., ir nebus jokio skirtumo, ar mes demaskuosime, ar nedemaskuosime. Mes turime pateikti objektyvią informaciją. Ir jeigu valdžia sugebės susitvarkyti, mes tai pripažinsime ir dabartinė Vyriausybė turės puikų šansą toliau vadovauti Lietuvai. Jei nesusitvarkys, apie tai bus pranešta visais kanalais, ir manau, kad niekaip nepavyks to nuslėpti ir tai nutylėti. Ir tai nulems rinkimų baigtį. Tam gal ir galima daryti įtaką, bet vargu ar smarkiai.

Norėčiau su Tavimi sutikti, bet matau daugybę įtakų, kurios padeda svarstykles nusverti dabartinės valdžios naudai. Tačiau tuo pat metu pasigendu ir tam tikros lyderystės iš opozicijos, pavyzdžiui, mane stebina I. Šimonytė. Manau, kad tikrai ne kiekvienas turi tokią istorinę galimybę tapti itin stipriu lyderiu ir suvienyti Lietuvą pažangai, didinti skaidrumą, įgyvendinti būtiną švietimo reformą, auginti žmonių gerovę. Tokie iššūkiai tarsi turėtų įkvėpti lyderystei, bet žvelgiant į I. Šimonytę susidaro įspūdis, kad nors ji galimybę ir mato, vis dvejoja. Ir to aš niekaip nesuprantu.

Žinok, ir aš niekaip negaliu to paaiškinti. Ji lygiai taip pat dvejojo ir dėl prezidento posto. Manau, kad I. Šimonytė apskritai yra ne politikė, o savo širdies gelmėje labiau technokratė, ir jai aiškūs, skaidrūs valdymo principai labiau patinka. Ne veltui ji dirbo Lietuvos banke – juk tai yra moderni, bet labai konkreti įstaiga. Tikėtina, jog. I. Šimonytė suvokia, kad vesdama sąrašą į rinkimus, net tapusi premjere turės didelę dalį savo laiko skirti politinėms intrigoms, kovoms su opozicija, reformoms ir būtiniems sprendimams. Matyt, tokia politinių intrigų gausos perspektyva ir yra pagrindinė priežastis, kodėl politinė lyderystė jos nevilioja ir ją vargina. Tikram politikui, kuriam tai yra gyvenimo būdas, turbūt esmė ir yra dalyvauti įvairiose intrigose ir pan. Tad aš iškelčiau tokią hipotezę. Nors, be abejo, mes žinome, kad ir jos asmeniniame gyvenime buvo sukrėtimų bei kitų veiksnių, tai, liaudiškai kalbant, lįsti žmogui į dūšią ir pasižiūrėti, iš kur tos abejonės, labai sudėtinga.

Be abejo, lengviausia yra iš šono šaukti: „Kelk vėliavą, Ingrida, ir vesk tautą!“, bet aš manau, kad ji dar supranta ir tą atmetimo reakciją. Dalis tautos tikrai turi labai stiprią atmetimo reakciją bet kam, kas susiję su konservatoriais. Ir tai turbūt yra viena priežasčių, kodėl Ingrida nelaimėjo prezidento rinkimų, tiksliau – kodėl Gitanas juos laimėjo. Manau, jog ji irgi supranta, kad ta atmetimo reakcija bus, ir galbūt tai yra dar viena ją stabdanti dvejonė.

Vis dėlto reikia manyti, kad šis etapas baigėsi, nes akivaizdu, kad Lietuvai stiprios politinės lyderystės, ypač ginančios valstybei svarbius principus, labai reikia.

Na, ir paskutinis klausimas: ko palinkėtum Lietuvos žmonėms?

Visų pirma sveikatos. Tai – vienintelis dalykas, kurio dabar reikia palinkėti. O jau tada yra visi kiti išvestiniai dalykai: atsakingumas, atsakomybė ir susitelkimas, didesnis supratingumas ir pakantumas vieni kitiems. Juk einame į labai įdomų laikotarpį, labai keistą laikotarpį – tokiame dar niekada nesame buvę. Bus tikrai keistų dalykų, bus sunkių dalykų, todėl mums visiems palinkėčiau ir pakantumo laikotarpiu po koronaviruso. Ir, žinoma, nenuleisti rankų, kad savo darbuose atsitiestume ir sulauktume sėkmės, nes po krizės tai bus tikrai svarbu.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Eduardas EIGIRDAS