Aktualijos

Ingrida Šimonytė turi apgailestauti ne dėl savęs, o dėl to, kaip balsavo Seimas 2023 m. birželio 6 d. Eduardas Eigirdas

       Ingrida Šimonytė, Seime žlugus iniciatyvai dėl pirmalaikių parlamento rinkimų, pareiškė, kad kalbėdama apie galimą atsistatydinimą „leido sau šiek tiek per daug“, nes, anot Premjerės, ji yra deleguota partijos, tad ir sprendimai, kad ir kokie jie būtų, turėtų būti aptarti prezidiume. Tai iš tiesų skamba kaip tam tikras atsitraukimas ir mane asmeniškai tai labai nuvilia. Bet ne todėl, kad tai tapo pretekstu socialinių tinklų trolių faunos ar postkomunistinės nomenklatūros ir oligarchijos interesus tenkinančios komercinės žiniasklaidos atstovų džiaugsmo proveržiui, o todėl, kad jei mes siekiame skaidresnės Lietuvos demokratijos, turime pripažinti, kad šioje situacijoje vienintelė I. Šimonytė ketino pasielgti kaip garbinga, principinga ir drąsi politikė.

Tai kalbu nuoširdžiai, nepaisant mano neseniai išsakytos kritikos, kad konservatorių elitas gali ir vėl nedrįsti stoti į kovą su oligarchinėmis ir nomenklatūrinėmis struktūromis, kaip 1992-aisiais nedrįso siekti desovietizacijos. Vis dėlto šiuo konkrečiu atveju, mano tvirtu įsitikinimu, būtent I. Šimonytė, pareiškusi, kad jei nebus siekiama apvalyti Lietuvos politinės sistemos, ji trauksis iš premjero posto, pasielgė kaip politikė, nesusitaikanti su mirkimu neskaidrioje nomenklatūrinėje pelkėje. Todėl esu įsitikinęs, kad Premjerė turėjo apgailestauti ne dėl savo, o dėl Seimo sprendimo, demonstruojančio, kad, daugumos nuomone, jokių ryžtingų permainų nereikia – plaukiame toliau su tais 50 Seimo narių, kurie gali būti susiję su lėšų savivaldybėse grobstymu, ir su Lietuvos demokratijos šventove, kurioje beveik visi vaidina didžiulius Ukrainos patriotus, tačiau tuo pat metu ramiai stebi, kaip Kaunui vadovauja orkų draugas, kurio su partneriu verslas finansuoja Rusijos žmonių žudynes, nedrįsta tirti knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ pateiktos informacijos apie Gitano Nausėdos rinkimų kampanijos finansavimą ir užmerkia akis į tai, kad Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentu vėl perrinktas Mindaugas Sinkevičius su visomis jo „čekiukų“ bei „lizinginių“ televizorių istorijomis.

Visa tai matant, manau, akivaizdu, kad šiandien, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, didžioji dalis Lietuvos valdžios skęsta neskaidrumo ir interesų pelkėse ir net nesiruošia iš jų bristi. O vienintelis „skaidrinimo“ veiksmas, kuris suvienijo G. Nausėdą, kairiosios nomenklatūros ir prooligarchines politines jėgas bei visus juos aptarnaujančią komercinę žiniasklaidą, yra reikalavimas skaidrumo iš I. Šimonytės ir jos vadovaujamos Vyriausybės, stengiantis ją užtrolinti ir taip po kitų Seimo rinkimų užsitikrinti visišką valdžios Lietuvoje, demokratijos ir valstybės kontrolę.

Gerbiami Lietuvos piliečiai, ar Jums tai panašu į skaidrią demokratiją, skaidrų demokratinį procesą, kai bandoma skaidrinti Lietuvos valstybę? Manau, kad tikrai ne. Manau, kad tai 100 proc. panašu į galingų nomenklatūrinių ir kapitalo grupių norą imti valdžią, nušluojant visus, kurie maišysis jų kelyje. Būtent todėl maniau, kad šioje situacijoje I. Šimonytės žingsnis, siekiant pirmalaikių rinkimų arba priešingu atveju traukiantis iš pelkėje skęstančio demokratijos laivo, buvo drąsus ir principingas. Bet, kaip teigiau, tikrai nepakankamas, nes, pasakius A, reikėtų pasakyti ir B, kad šiandien turime kalbėti apie sisteminį Lietuvos demokratijos apsivalymą, kuris nebūtų baigęsis pirmalaikiais Seimo rinkimais.

Noriu tikėti, kad I. Šimonytė galutinai neatsitrauks nuo savo pozicijos ir, pasitarusi su konservatorių partija, toliau reikalaus ryžtingo Lietuvos politinės sistemos apsivalymo, kad joje neliktų įtakos, kurios toleruoti, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, tikrai nebeturėtume. Na, o jei partija nuspręs, kad geriau pasiduoti prooligarchinės žiniasklaidos, prezidento ir kovos bijančių kolegų bei partnerių spaudimui ir pripažinti, kad Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio drąsa buvo klaida, tokiu atveju manau, kad I. Šimonytei verta į prezidento rinkimus eiti kaip nepartinei kandidatei, keliant Lietuvos išvadavimo iš nomenklatūrinių, oligarchinių ir prokremliškų klanų, kurie šiandien yra susivieniję, kad perimtų valdžią tiek Seime, tiek Vyriausybėje, tiek ir LRT, gniaužtų.

Beje, puikiausiai suprantu, kad, Lietuvos komercinei žiniasklaidai akivaizdžiai aptarnaujant valdžios siekiančias galias, ryžtis tokiam žingsniui ir siekti skaidresnės Lietuvos demokratijos tikrai nėra paprasta, tačiau kuo rizikuotų Ingrida? Nebent tapti blogio simboliu, kuris bandė priešintis buvusių komunistų ir oligarchų bei juos remiančių trolių socialiniuose tinkluose ir komercinėje žiniasklaidoje galiai. Tai tikrai neturėtų gąsdinti, nes bet kuriuo atveju tektų tapti tik tokiu kaip Landsbergiai ar Andrius Kubilius, kurie tokiais atvejais ar 1992, ar 2012 m. atsitraukdavo.

Tiesa, vienintelis tikrai logiškas pasiteisinimas, kuriam negalėčiau pasipriešinti, todėl neturiu teisės kritikuoti minimų konservatorių lyderių, yra susijęs su Lietuvos patriotizmo krize, kuri akivaizdi, kai matai, kaip žvaliai dalijamasi komentarais apie prisidirbusius gražulius, budulius ar čekių skandalo herojus, bet kai tik pabandai suvienyti patriotus stoti ginti demokratinių jėgų ir neleisti jų užtrolinti, remti demokratinių lyderių kovą su oligarchija ar nomenklatūriniais klanais, mirtis alyvose. Visi iš karto pradeda skaičiuoti, kokių padarinių tai gali turėti, nes juk kalbame apie priešinimąsi galingoms oligarchinėms ir informacinėms struktūroms, ir bac, patriotų nelieka. Tarsi raginčiau ne ginti demokratines jėgas, o eiti su partizanais į mišką kovoti su stribais.

Labai norisi tikėti, kad šiuo metu vykstantis siaubingas Rusijos karas Ukrainoje pažadins Lietuvos patriotų drąsą ir drįstančiųjų stoti ginti demokratinių jėgų bei taip padrąsinti demokratinius lyderius ginti Lietuvos demokratiją bus daugiau. Esu įsitikinęs, kad būtent tai nulems, kokia po Rusijos karo Ukrainoje bus Lietuva – nomenklatūrinė su klestinčia oligarchija ar demokratinė ir stipri.