Ekonomika

Iki saugios skandinaviškos gerovės valstybės liko vienas žingsnis m. d. Eduardas EIGIRDAS

Ekonomikos funkcionavimas labai daug pasako apie tai, kokia tai valstybė, kokie jos lyderiai, ką jie mano apie savo šalies piliečius ir pačios valstybės ateitį. Ir nors šiandien galime džiaugtis, kad Lietuvos ekonomika pastaraisiais metais sparčiai augo, kad tam tikrose technologinės pažangos srityse stebėjome didelį proveržį, kad žmonių pajamos ir gerovė didėjo, vis dėlto dar daug darbų nėra padaryta ir tie laimėjimai, kuriuos šiandien matome Lietuvoje, vis dar nėra tvarūs. Jei nebus realizuotas papildomas Lietuvos ekonomikos transformacijos proveržis, negalėsime užtikrinti ilgalaikės gerovės didesnei daliai visuomenės ir saugios ateities mūsų valstybei.

Kodėl? Visų pirma, šiandien privalome ir toliau didinti Lietuvos gynybos finansavimą – šiuo metu jis yra gerokai mažesnis (net ir lyginant tai, kokia dalis bendrojo vidaus produkto tam skiriama) nei Lenkijos. Nors ši valstybė nuo Rusijos yra gerokai toliau nei Lietuva, šiuo metu ji kuria galingiausias ginkluotąsias pajėgas Europos Sąjungoje. O mes to nedarome, nes esame atsipūtę arba todėl, kad Lietuvos politikai nedrįsta pripažinti, jog šiuo metu gynybos srityje priimamų sprendimų neužtenka, nes nežino, iš kur gauti papildomų pinigų. O apie papildomą ekonomikos proveržį ir transformaciją, kuri sudarytų sąlygas kurti didesnę pridėtinę vertę, taip pat ir surenkamų mokesčių pavidalu, taip pat nekalba, nes tam reikia daugiau pastangų, lėšų ir to, kas Lietuvoje yra dar didesnis deficitas, – vertybių.

Būtent todėl vienos valstybės tampa pažangiausiomis demokratijomis su laiminga visuomene, pavyzdžiui, Danija ar Suomija, o kitos lieka susiskaldžiusios ir turi daug didesnių socialinių bei kitokio pobūdžio problemų. To mums Lietuvoje būtų geriau vengti, nes būtent šio dešimtmečio pabaigoje ir kito pradžioje mūsų šaliai Rusija kels didžiausią grėsmę, todėl reikėtų ne tik geriausiai paruoštos gynybos sistemos, bet ir stiprios ekonomikos bei vieningos visuomenės. Tai gyvybiškai būtinas dar vienas vertybėmis grįstas Lietuvos ekonomikos proveržis, išlaisvinantis tam tikrose srityse vis dar glūdintį potencialą.

Švietimo sistema – ne nomenklatūros, o valstybės ateičiai

Trumpai priminsiu, kodėl labai kritikavau Ramūną Karbauskį ir jo aplinką, kai buvo vykdoma Lietuvos aukštojo mokslo reforma. Tuo metu raginau ryžtingai žengti Estijos keliu: ši šalis ne tik ėmėsi ryžtingesnės aukštųjų mokyklų koncentracijos, bet ir sutelkė dėmesį į studijų kokybę bei universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų galimybes kuo daugiau prisidėti prie valstybės technologinės pažangos. O štai Lietuvoje gana ryžtingą reformą R. Karbauskis su kairiosios nomenklatūros pagalba pakeitė į dalinės optimizacijos – labiau rūpinosi ne sistemos kokybės gerinimu, o tam tikrų aukštųjų mokyklų, kurios artimesnės nomenklatūrai, pozicijomis. Taigi, reforma buvo, bet pažangos nebuvo arba jos buvo gerokai mažiau, nei turėjome siekti.

Praėjus ketveriems metams, 2021-ųjų rugsėjo 1 d., buvo priimtas kiek pažangesnis sprendimas, skambiai įvardytas kaip politinių partijų vadovų pasirašytas istorinis susitarimas dėl 10 metų švietimo politikos. Buvo sutarta dėl daugybės klausimų, o pats svarbiausias iš jų – ilgalaikis švietimo finansavimo didinimas, tačiau ignoruota, kad pinigai duodami sistemai, kuri, švelniai sakant, nėra tobula, todėl jie nepakeis dalies aukštųjų mokyklų orientavimosi į savo pačių ir vadovybės klestėjimą, o ne į spartesnę pažangą ir didesnį indėlį į Lietuvos ekonomikos klestėjimą.