Politika

Hanibalas prie vartų 2024 m. liepos 30 d. Teodoras ŽUKAS, Europietiškos dešinės instituto vadovas, istorijos doktorantas

Romėnai per Punų karus ne vieną karo pamoką turėjo išmokti kietuoju būdu – neretai iš skaudžių pralaimėjimų Kartaginos karvedžiui Hanibalui. Hannibal ad portas (liet. „Hanibalas prie vartų“) tapo priežodžiu, primenančiu apie tai, kad valstybė yra pavojuje, o ją apginti – egzistencinis prioritetas. Kalbėjimas apie priešą, esantį prie valstybės vartų, nėra siekis skleisti paniką ar gąsdinti žmones. Šia apie grėsmę primenančia teze nuo seno siekiama sutelkti piliečius, ruošiantis laisvės, bendrojo gėrio, pilies gynybai.

Lietuva kol kas turi prabangą pamokas gauti ne iš savo klaidų, bet pagaliau turi pradėti labai rimtai žiūrėti į valstybės gynimo klausimą. Artimiausių kelerių metų pagrindinis iššūkis Lietuvai – iš esmės transformuoti šalies gynybinius pajėgumus ir pakelti juos į naują, aukštesnį, visapusiškesnį lygį. Kalbama tiek apie profesionalios kariuomenės stiprinimą, tiek apie veikiančio visuotinės gynybos modelio (su)kūrimą, tiek apie NATO įsitraukimo į mūsų regiono gynybą didinimą, tiek apie glaudesnį bendradarbiavimą su šalimis kaimynėmis. Kodėl viso to reikia? Visuotiniu įsitikinimu, be to, ir ekspertų požiūriu, prielaidos karui rytiniame NATO flange išlieka nesumažėjusios: Rusija, nors ir įstrigusi Ukrainoje, nenustoja kurti naujų karinių pajėgumų ir ruoštis naujiems konfliktams, o Baltarusija taip pat išlieka valstybe, keliančia pavojų mūsų šalies valstybingumui.

Rusija kare prarado daug technikos ir patyrusio karinio personalo, tačiau sukaupė realios karinės patirties ir demonstruoja pasiryžimą tęsti karo veiksmus, o mobilizuota karo pramonė ir įsukta propagandos bei neapykantos mašina ir toliau veda eskalacijos kryptimi. Ant bėgių pastatytas Rusijos karo ekonomikos garvežys negali sustoti, nes dėl Vakarų sankcijų 2022 m. pavasarį iš Rusijos pasitraukė šimtai Vakarų kapitalo įmonių, pirmųjų karo metų pabaigoje Rusijoje bankrutavo daugybė rusiškų pramonės bendrovių. Šie be darbo likę šimtai tūkstančių menkos kvalifikacijos rusų užpildė Rusijos gynybos pramonę – šiandien jų gaminama tradicinė amunicija kasdien nukreipiama į Ukrainos pozicijas ir civilinius taikinius.

Nėra jokių garantijų, kad Rusija nesurizikuos pradėti karo su NATO, kad kartu nepasitelks branduolinio šantažo, nesieks politiškai sugriauti Aljansą ir iš pagrindų pakeisti esamą laisvą ir demokratinę Europos tvarką.

Vis dėlto svarbiausia kas kita. Rusija, Vladimiras Putinas, Kremlius – šiuos žodžius šiandien galime laikyti absoliučiaisiais sinonimais – disponuoja politine valia iš esmės perbraižyti Sovietų Sąjungai žlugus susiformavusį laisvų ir demokratinių Rytų ir Vidurio Europos valstybių žemėlapį. Iš esmės sugriauti šią tvarką yra Rusijos tikslas – jo nė vienoje kalboje, rašinyje ar grasinime neslepia nei V. Putinas, nei jo aplinkos žmonės. Nėra jokių garantijų, kad Rusija nesurizikuos pradėti karo su NATO, kad kartu nepasitelks branduolinio šantažo, nesieks politiškai sugriauti Aljansą ir iš pagrindų pakeisti esamą laisvą ir demokratinę Europos tvarką.

Tuo metu Lietuva, kaip ir, tiesa, visas laisvasis pasaulis, dar nėra susimobilizavusi gynybai tokiu mastu, kokio reikia dėl esamo grėsmės lygio. Tai susiję su gilesne problema – demokratiniai sprendimų priėmimo mechanizmai nėra gerai pritaikyti resursams operatyviai mobilizuoti ar politinei valiai formuoti. Reikalingas aiškus visuomenės susivokimas ir sutarimas dėl karinių grėsmių ir iš jo kylantis pasiruošimas ginti valstybę. Turime suprasti, kad šalies politinis elitas ar valstybės institucijos negali ir neturi resursų vienos pačios priimti sprendimus. Šiandien būtinas ir visos visuomenės aktyvus prisidėjimas prie lūkesčių Vyriausybei ir atsakingoms ministerijoms formavimo, tačiau kartu ir, ko gero, dar svarbiau, – patys turime būti pasiruošę ir finansiškai, ir kitaip prisidėti prie valstybės gynybos stiprinimo.

Situacija fronte ir iššūkiai Ukrainai

2024 m. karinė situacija Ukrainoje išlieka įtempta. Nors Rusijos pajėgos patiria didelių nuostolių, jos vis dar sugeba pasiekti nedidelius taktinius laimėjimus pasitelkdamos kiekybinę persvarą – technikos, šaudmenų ir gyvosios jėgos. Su pastarosios nuostoliais Rusija iki šiol leido sau per daug nesiskaityti. JAV atnaujinus karinę pagalbą, Ukrainos gynyba stabilizavosi, tačiau iniciatyva mūšio lauke išlieka Rusijos pusėje: Rusija ir toliau naudoja pozicinio karo ir sekinimo taktiką, kad išlaikytų spaudimą ir pasiektų bent jau operatyvinių laimėjimų.

Rengdami šią publikaciją, atskirai ir išsamiai kalbėjomės su Lietuvos gynybos ekspertais: atsargos pulkininku Gintaru Bagdonu ir nepriklausomu gynybos ekspertu Juliumi Židoniu. Pasak jų, didžiausias pavojus šių metų vasarą Ukrainai, tikėtina, jau praeina, nes galimybių langas Rusijai pamažu užsidaro. JAV parama (bent laikinai) stabilizavosi, Čekijos artilerijos sviedinių iniciatyva pradeda duoti rezultatų, Ukrainos mobilizacijos problemos sprendžiamos, o prieš tai smarkiai sumenkę trumpojo ir vidutinio nuotolio oro gynybos pajėgumai atkuriami. Vis dėlto situaciją Ukrainos pusėje gerokai apsunkina tai, kad savo karines oro pajėgas ji gali naudoti tik labai ribotoms užduotims atlikti. JAV, vis dar perdėm bijodamos tariamos eskalacijos, atsargiai vertina Ukrainos galimybes atakuoti taikinius Rusijoje, taigi labai rimtų nuostolių Rusijos teritorijoje Ukraina padaryti vis dar negali.

Kaip apibendrina atsargos pulkininkas G. Bagdonas, „tolesnė karo situacija priklausys nuo Ukrainai Vakarų teikiamos karinės, ekonominės ir politinės paramos, Ukrainos didinamo paruošto kariuomenės rezervo dydžio ir kokybės“. Kariniu strateginiu požiūriu, pasak plk. G. Bagdono, ypač svarbūs Ukrainos asimetriniai kovos veiksmai priešo teritorijoje. Be perstojo naikindama įvairius karinius taikinius agresorės teritorijoje, ji gali perimti iniciatyvą kare.

Apie Ukrainos kontrpuolimą artimiausiu metu kalbėti nevertėtų. Nors prarastų kaimų ir miestelių vis dar bus, Ukrainos pajėgos teoriškai galbūt galės sukaupti rezervų ir 2025 m. pradėti kontrpuolimą ar bent perimti iniciatyvą kai kuriose fronto vietose.

Galiausiai, nereikia pamiršti ir politinio fronto. Strateginės dviprasmybės Rusijos atžvilgiu kūrimas Vakarų retorikoje ir kuo ryžtingesni sprendimai dėl paramos Ukrainai iš esmės padėtų ir kariniame fronte.