Nacionaliniai interesai

Gitanas Nausėda gali tapti Gitanu Didžiuoju. Bet tik jei atsispirs klanų įtakai ir sustiprins tikrąjį Lietuvos valstybės elitą 2019 m. liepos 30 d. Eduardas EIGIRDAS

Šiandien turime istorinę galimybę padėti stiprios, pažangios ir skaidrios valstybės pamatus. Nomenklatūrinį ir oligarchinį kapitalizmą pagaliau pakeisti pilietine demokratija, kurios kūrybinis potencialas ir galimybės kurti gerovę ne kapitalo elitui, o visai visuomenei, yra daug didesni.

Privalome tai padaryti, nes per artėjantį dešimtmetį tikrai nepavyks išvengti didesnio pasaulinio nuosmukio, o Lietuvoje – dar ir artėjančios demografinės krizės. Tad jei nenorime, kad kito dešimtmečio pabaigą pasitiktume itin pažeidžiami, susiskaldę ir kylančios Rusijos grėsmės akivaizdoje, turime veikti ryžtingai ir vieningai.

Bet ar esame tam pasiruošę? Ar Lietuvoje yra kritinė masė piliečių, šviesuomenės, elito, kuri būtų įgali rūpintis savo valstybe – priešintis nomenklatūriniam ir oligarchiniam kapitalizmui, skatinti kurti pažangią pilietinę demokratiją? Manau, kad kol kas, deja, ne. Todėl ir neturėtų stebinti, kad šiandien Seime matome beveik analogišką valdančiąją daugumą kaip prieš 2008-ųjų krizę.

Stebint, kaip sėkmingai ir ilgai Lietuvos politikoje dominuoja kairioji nomenklatūra bei su Rusija verslo ryšiais susiję oligarchiniai projektai, galima įžvelgti išorės jėgų įtaką ir šių jėgų bei valdančiųjų pastangas murkdyti opoziciją ir tildyti nepriklausomą vakarietišką žiniasklaidą. Tačiau ar patriotinės ir demokratinės jėgos mėgina priešintis šiai įtakai, ar bando formuluoti ir kelti valstybei uždavinius bei siekti skaidrumo? Jei ne, tada nėra ko stebėtis, kad valdžioje visą laiką yra iš esmės tos pačios jėgos. Ir jos nuolat dirba, kad toje valdžioje išliktų. 

Turime suvokti, kad kol Lietuvos šviesuomenė, patriotai ir verslo inteligentija netaps ta galia, kuria galėtų remtis demokratinės jėgos žiniasklaidoje ir politikoje, nomenklatūra, naudodamasi plačiu įtakos tinklu, pasitelkdama oligarchus ir net Kremliaus trolius, gali valdyti amžinai. Ir tik nuo nomenklatūros lyderių atsakingumo priklausys, kiek bus Lietuvoje progreso, o kiek ekonomikos augimo bus prarasta dėl nomenklatūrinio tinklo skaidrumo ir efektyvumo problemų. Ar tiesiog pavogta, kuriant naujus rubikonus ar leo tipo projektus, trinantis su „Gazprom“, „Rosatom“, „InterRAO“ ir panašių Kremliaus koncernų vietininkais bei verslo bičiuliais.

Tad išrinktajam prezidentui Gitanui Nausėdai tenka ypač sunki, bet svarbi misija: ne tik telkti Lietuvą progresui ir skatinti visuomenę suvokti būtinų sprendimų tikslingumą bei orientuotis į ją, o ne į oligarchų ar Kremliaus remiamus populistus, bet ir priešintis valdančiajai nomenklatūrai, kad įtaka valstybei nebūtų transformuota į neskaidrius sprendimus, kurie alins Lietuvos ekonominį potencialą. Taip pat iškelti ir sureikšminti vertybes, kurios svarbios kuriant pažangų laimės kapitalizmą ir formuojant aplinką, kurioje galėtų iškilti tikrasis Lietuvos elitas, įgalus ne tik šias vertybes reprezentuoti, bet ir kovoti dėl jų viešpatavimo.

Gediminas Kirkilas: 2008-ieji – premjeras, 2019-ieji – Seimo pirmininkas?

Tuo metu, kai rašau šį straipsnį, dar nėra aišku, kokią poziciją valdžioje užims vienas iš kairiųjų strategų Gediminas Kirkilas. Tačiau tikriausiai daugeliui jau akivaizdu, kad mano įžvalgos, kuriomis dalinausi visą šį dešimtmetį, tai yra kai perspėjau apie kairiosios nomenklatūros įtakos renesansą, buvo pagrįstos. Tačiau dėl to nomenklatūros kaltinti negalima – juk savo darbą kovodama dėl valdžios ši jėga atlieka puikiai. Bėda ta, kad demokratinės ir patriotinės jėgos, kurios turėtų pateikti savo pažangesnės, skaidresnės ir piliečius labiau vienijančios valstybės viziją bei dėl jos kovoti, savo darbo neatlieka. Būtent todėl po dviejų prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijų, sprendžiant iš galių Seime pasiskirstymo, grįžtame į 2004-uosius, geriausiu atveju – į 2006-uosius, kai mažėjo su Rusija verslo ryšiais susijusio Viktoro Uspaskicho įtaka.

Kaip taip nutinka, kad kairioji nomenklatūra vis laimi? Valdžios išlaikymo modelis yra labai paprastas ir naudojamas globaliai. Visų pirma reikia tikslingai palaikyti neskaidrią, todėl valdžios ir oligarchų pinigais lengvai kontroliuojamą, informacinę aplinką. Toleruoti verslo, sietino su Maskva, pinigus ir dosniausiai valdžios užsakymais maitinti naujienų portalus, kurių komentarų skiltyse siaučia Kremliaus troliai. Tai suformuoja dominuojančias įtaigas, o jos ir lemia, kad provakarietiškos politinės jėgos, nesusijusios su nomenklatūra, oligarchais ir Kremliumi, neturi galimybių laimėti rinkimų. Štai prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus ir referendumą dėl Visagino atominės elektrinės raginau patriotus ir verslo inteligentiją paremti mūsų pastangas priešintis Kremliaus propagandai ir neleisti, kad į valdžią ateitų jėgos, kurios priešinosi Visagino projektui ir taip atvėrė kelią Astravo atominei elektrinei. Deja, tik vienetai išgirdo mūsų kvietimą, todėl nesugebėjome savo įžvalgų paskleisti plačiau. Taigi, logiška, kad, Rusijai per verslo grupes į Lietuvos žiniasklaidą investavus dešimtis milijonų, rinkimus laimėjo kairioji nomenklatūra su oligarchiniais Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso projektais.

Tada iš karto pradėjome raginti Lietuvos patriotus priešintis demokratijos modeliavimui, kurio tikslas – padėti ir kitus rinkimus laimėti toms pačioms jėgoms. Taip ir atsitiko: puikiai sukonstravus Ramūno Karbauskio ir Visvaldo Matijošaičio įvaizdžio formavimo projektus bei tuometės valdančiosios daugumos valia įteisinus visuomeninius rinkimų komitetus, kad iš didžiųjų miestų būtų išstumta Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – vienintelė partija, kuri bent jau tuo metu dar kėlė pavojų kairiosios nomenklatūros ir oligarchinių projektų dominavimui (tačiau kaip ir prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus, taip ir dabar patriotai šiems procesams priešinosi nebent buitiniu lygmeniu), 2015-ųjų savivaldos rinkimuose konservatoriai buvo sutriuškinti, o Kaune įsitvirtino su Rusija verslo ryšiais bei, manytume, su kairiąja nomenklatūra glaudžiai susijęs oligarchas V. Matijošaitis. Tai padėjo pasiekti, kad po metų, 2016-aisiais, gana keistą aktyvumą, nukreiptą prieš TS-LKD, tarp pirmojo ir antrojo rinkimų turo pademonstravus teisėtvarkos sistemai, Seimo rinkimus laimėtų oligarcho R. Karbauskio partija. Nors, atsižvelgiant į Kremliaus trolių ir valdžios draugės žiniasklaidos aktyvumą bei patriotinių jėgų abejingumą, kitaip būti ir negalėjo.

Po šių rinkimų žurnale VALSTYBĖ pradėjau rašyti, kad dešiniosios jėgos ir D. Grybauskaitės politika, žinoma, ir kandidatai, galintys ją tęsti, pralaimės ir prezidento rinkimus. Nebent įvyktų stebuklas (deja, tokią galimybę jau vertinau kaip stebuklą) ir Lietuvos piliečiai, save laikantys šviesuomene, provakarietiškais patriotais ar verslo inteligentija, pabustų ir paremtų mūsų redakciją, kad galėtume dar ryžtingiau bei masiškiau (per socialinius tinklus ir jutubą) dekoduoti melagingas įtaigas ir telkti Lietuvos visuomenę sprendimams, kurie padėtų žengti pažangos ir gerovės valstybės kūrimo keliu. Tačiau stebuklas neįvyko. Kremliaus troliai Ingridą Šimonytę sumalė su š….., o patriotai, net ir tie, kurie teigė, kad yra I. Šimonytės gerbėjai ir rėmėjai, ir toliau nesipiktino žiniasklaida, nors ši aptarnauja nomenklatūrą, įsileidžia karbauskinius bei Kremliaus trolius ir apsimeta, kad jų įtakos nemato.

Nors šis numeris skirtas tikrajam Lietuvos elitui, „Politikos“ skiltyje ir vėl turiu informuoti, kad jei šviesuomenė, patriotai ir verslo inteligentija bus ir toliau tokie pasyvūs, nėra nė menkiausios galimybės, kad po 2020 m. Seimo rinkimų ministru pirmininku taptų vieni perspektyviausių ir skaidriausių Lietuvos politikų – Ingrida Šimonytė arba Rokas Masiulis.

Mūsų redakcija, nepaisydama milžiniško ekonominio, psichologinio ir teisinio spaudimo, kurį patyrėme tiek iš Kremliaus, tiek iš oligarchinių, tiek iš valdžios struktūrų, iš paskutiniųjų stengėsi sutelkti demokratines jėgas siekti skaidrių rinkimų, priešintis destrukcinei įtaigai ir šviesti visuomenę, kad formuotume aplinką, kurioje rinkimus galėtų laimėti su oligarchais ir nomenklatūrinėmis struktūromis nesusiję politikai, tačiau būtent piliečių, kurie teigia, kad nori skaidrios valstybės, abejingumas lėmė, kad negalėjome rimčiau pasipriešinti kairiajai nomenklatūrai ir oligarchijai. Jėgoms, kurios trumpam per 2008-ųjų krizę atsitraukė, kad leistų savo privirtą košę srėbti proeuropietiškoms centro dešinės partijoms, o vėliau lėtai ir tvirtai, naudodamosi Rusijos įtaka bei nuo valdžios ir oligarchų priklausančiomis žiniasklaidos struktūromis ir R. Karbauskio komisijomis, sėkmingai susigrąžino valstybės kontrolę į savo rankas. Šis procesas ne tik yra oligarchų ir kairiosios nomenklatūros pastangų dominuoti valstybėje rezultatas, bet ir demonstruoja tikrojo Lietuvos elito, kuris turėtų ginti demokratiją, skaidrumą bei nenorą imtis atsakomybės.

Turime pasirinkti: arba grįšime į 2008 m., arba pasiruošime 2030 m. iššūkiams

Beje, teigti, kad kairioji nomenklatūra yra visiškas blogis, negalime. Net jei išsiaugina sau reikalingą oligarchų derlių ir juo pasinaudoja, kad susilpnintų ir išstumtų dėl valdžios konkuruojančias proeuropietiškas centro dešinės jėgas ir vertybinę žiniasklaidą, tokią kaip mūsų, kuri nepavargsta reikalauti progreso. Jei pažvelgtume į tai, kaip valdoma Lietuva šiandien, ir palygintume su 2000–2008 m., kai valdžioje buvo kairioji nomenklatūra su ministru pirmininku Algirdu Mykolu Brazausku, o vėliau – su Gediminu Kirkilu, manyčiau, būtų akivaizdu, kad šiandien tam tikro teigiamo progreso tikrai esama. Deja, nėra lengva identifikuoti, kiek šis progresas susijęs su tuo, kad 2004–2008 m. Rusijos ir oligarchijos įtaka buvo didesnė ar kad kairioji nomenklatūra buvo valstybiškai ne tokia brandi. Tuo metu turėjome ne tik visą pluoštą oligarchinių rubikoninių, gazprominių ir leo tipo projektų, bet ir ekonomikos politiką, kuri baigėsi 2008-ųjų katastrofa. O nuo 2012-ųjų akivaizdžių oligarchinių projektų nebuvo. Ir nors dar labai daug sprendimų, būtinų Lietuvos valstybei, nėra realizuota, nors tam tikrose srityse klesti Lietuvos valstybei ir piliečiams nenaudingos sistemos, valdymas pastaruoju metu yra atsakingesnis. Tik kyla klausimas, kiek tai susiję su tuo, kad, tarkim, nomenklatūros atstovai tapo pilietiškai brandesni ir atsakingesni.

Didžiausia bręstančių demokratijų bėda yra ta, kad didelė dalis visuomenės vengia prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį – ji tik sudalyvauja rinkimuose, o vėliau atsiriboja nuo atsakomybės už vykstančius procesus. O kova tarp jėgų, siekiančių įsisavinti bendrą ekonominį potencialą, ir tų, kurios siekia jį puoselėti bei jo pagrindu kurti gerovės valstybę, vyksta nuolat. Tad jei patriotai nesugeba toje kovoje dalyvauti, akivaizdu, kad atsakomybę už valstybės likimą tenka prisiimti išorės jėgoms ir nomenklatūrinėms struktūroms. 

Neatmestina, kad nemaža dalis progreso ir atsiradusio skaidrumo yra rezultatas to, kad visą šį dešimtmetį šaliai vadovavo prezidentė D. Grybauskaitė. Tik jos dėka į svarbias pozicijas buvo paskirti su oligarchais ir nomenklatūra nesusiję skaidrumą ir progresą simbolizuojantys profesionalai. Beje, teigiamos įtakos dabartinei gana neblogai situacijai, ypač finansų srityje, turėjo ir atsakingesnė Europos Sąjungos bei Europos centrinio banko politika, siekiant išvengti dar vienos krizės.

Todėl gali būti, kad nuo 2012-ųjų į valdžią grįžusi kairioji nomenklatūra ir oligarchiniai projektai savo tikrojo veido kol kas nepademonstravo – tiesiog nenorėjo gąsdinti visuomenės. Mat tai galėjo priminti praeitį ir sutrukdyti sklandžiai perimti valdžią bei įtaką iš prezidentės. O, D. Grybauskaitei pasitraukus ir šioms jėgoms laimėjus 2020-ųjų Seimo rinkimus, bus galima galutinai sukoncentruoti valdžią savo rankose ir tada jau pavaryti iš esmės.

Deja, į klausimą, kiek mūsų nomenklatūros tūzai evoliucionavo ir ar iš įtakos valdytojų tapo valstybės modernizuotojais, galėsime atsakyti tik ateityje. O jei prisimintume paskutinius metus prieš krizę, kai kairioji nomenklatūra sumažino V. Uspaskicho, kurį prieš tai išsiaugino, kad laimėtų rinkimus, įtaką (šią įtaką panaudojo ne būtinoms reformoms, o „Leo LT“ projektui įgyvendinti), būtų akivaizdu viena: nors kairiajai nomenklatūrai sutrukdyti laimėti 2020 m. Seimo rinkimus, vertinant mūsų pilietinės demokratijos aktyvumą, opozicijos pasiruošimą telkti Lietuvą ir patriotų gebėjimą remti visuomenės švietimą, yra beveik neįmanoma, tai dar nereiškia, kad reikia susitaikyti su vykstančiais procesais ir būti abejingiems. Atvirkščiai: privalome stengtis stiprinti demokratinių jėgų įtaką informacinei erdvei, bent jau socialiniuose tinkluose ir jutube, kad būtų galima pasipriešinti, jei bus vėl bandoma per oligarchinius projektus ir neskaidrias sistemas išplauti Lietuvos ekonomikos potencialą. Turime nuosekliai skatinti valdančiuosius priimti Lietuvos valstybei būtinus sprendimus ir šviesti visuomenę apie tam tikrų sprendimų būtinumą, įtaką bei ilgalaikę naudą.

Jei reikėtų išvardyti visus oligarchinių struktūrų, taip pat sietinų ir su Rusija, bei jai artimos nomenklatūros prieš mūsų redakciją per pastaruosius 13 metų naudotus gundymo, ekonominio ar kitokio pobūdžio spaudimo būdus, tikriausiai turėtume leisti visą knygą. Ji būtų gana įdomi, net pamokanti. Vis dėlto prisipažinsiu: sunkiausia visą šį laiką buvo priešinantis gazpromams, rosatomams ir vietos oligarchams bei mėginant atlaikyti spaudimą matyti, kaip visi apsimeta, kad nemato vykstančios nuožmios kovos. 

Kodėl reikia tai daryti? Nes tik taip bus ne tik priešinamasi destruktyviems procesams ir skatinama priimti sprendimus, kurie padidintų spartesnę Lietuvos ekonomikos ir socialinę pažangą, bet ir šviečiama visuomenė, kad pagaliau aiškiai suvoktų, kokių sprendimų ir kodėl Lietuvai reikia. Taip dalis visuomenės net gali būti išvaduota iš destrukcinių Kremliaus trolių įtaigų. Tolių kuriamai melagingai įtaigai būtina priešpriešinti argumentuotas vizijas ir suvokimą, kaip galime siekti valstybės ir visuomenės gerovės.

Jei dauguma šviesuomenės ir patriotų ir taip žino, kad nebalsuos už oligarchines bei prokremliškas politines jėgas, tačiau didelė dalis Lietuvos ir toliau bus veikiama Kremliaus trolių ir panašių jėgų, jei patriotai nesugebės remti tų, kurie stengiasi demaskuoti melagingas įtaigas ir telkti priimti visuomenei būtinus sprendimus, net ir balsuodami už progresyvius ir skaidrius politikus bei partijas jie pasmerks juos pralaimėti.

Žvelgdami į ateitį turime suvokti, kad Lietuvos šviesuomenė, patriotai ir verslo inteligentija privalo apsispręsti, kokie sisteminiai sprendimai turi būti realizuojami, kad Lietuvos valstybė įgyvendintų galingiausią ekonominį, technologinį ir socialinį proveržį. Šį suvokimą jie turi skleisti ir remti tuos, kurie jį skleidžia. Tik taip bus galima tikėtis, kad nenuslysime prie 2008 m. scenarijaus ir sugebėsime išsireikalauti, kad būtų priimami sprendimai, kurie leis Lietuvai 2030-uosius pasitikti ne skęstant sisteminėse problemose, o klestint.

Lietuvos elitas turi kovoti už valstybę, kurioje klestėtų kūrybingi, o ne įtakingi piliečiai

Nors skaityti ilgus straipsnius mūsų visuomenė jau atprato, ypač jei juose rašoma ne apie nelaimes ar kriminalus, nėra juokingai šaipomasi iš politinių oponentų ir nepasakojamos istorijos, kaip greitai užsidirbti milijardą, vis dėlto manau, kad skęsti informaciniame triukšme šią vasarą bus nesunku ir be mūsų redakcijos pagalbos. O jei mums šiuo specialiu žurnalo VALSTYBĖ numeriu pavyks pasiekti tuos žmones, kurie geba suvokti, kokios jėgos daro įtaką Lietuvos valstybei, ir kaip yra svarbu, kad piliečiai, save laikantys patriotais, būtų aktyvūs ir telktųsi, kad visi kartu siektume progreso bei skatintume valdančiuosius judėti valstybės ir piliečių gerovės kūrimo kryptimi, svarbu perteikti takoskyrą tarp valstybės, kokią turime kurti, ir valstybės, kokiai turime priešintis.

Visų pirma reikia suvokti, kaip visose svarbiausiose srityse – startuolių, švietimo, mokesčių, skaidrios konkurencinės aplinkos, energetikos ir kt. – atrodo skaidriai ir progresyviai, o kaip – korumpuotai ir neefektyviai veikiančios sistemos. Todėl šiais metais žurnale VALSTYBĖ stengsimės pristatyti svarbiausius sprendimus, kurių trūksta siekiant progreso vienoje ar kitoje srityje. O jei atsiras bent kiek daugiau patronų, kurie parems mūsų veiklą, svarbiausiomis įžvalgomis, dekoduojančiomis melagingas įtaigas ir telkiančiomis visuomenę kurti skaidrią ir stiprią valstybę, ketiname dalytis bei jas reklamuoti socialiniuose tinkluose ir jutube. 

Taigi, visų pirma turime suvokti, kad privalome kurti valstybę, paremtą tik skaidriomis ir visuomenei bei valstybei naudą teikiančiomis sistemomis. Priimti tokius sprendimus ir taip transformuoti sistemas, kad ilguoju laikotarpiu būtų generuojama didžiausia nauda, augtų valstybės ekonominis ir investicinis potencialas. Investuoti į kompleksines reformas, į nuolatinę ir aktyvią finansinę intervenciją tose srityse, kuriose per artimiausius metus ar dešimtmetį galima paskatinti didžiausią žinių bei gebėjimų potencialo augimą, kad Lietuvoje augtų aukštą pridėtinę vertę kuriantys sektoriai. Šių sektorių mokesčių pavidalu generuojamą naudą būtų galima nukreipti tam, kad būtų pasirūpinta vaikus auginančiomis šeimomis ir senjorais – taip sukurtume solidarią valstybę, o dalį investuoti į Lietuvos ekonomikos potencialo didinimą, visuomenės technologinį raštingumą ir gebėjimus kurti globaliai. Galop tai, kas paremta skaidria ir konkurencinga rinka bei atsakingais sprendimais modernizuojant ekonomiką ir investuojant į perspektyviausias sritis, transformuotųsi į visuomenės, ypač jaunimo, gebėjimus veikti globaliai – kurti verslą, inovacijas ar meną. Uždirbant globaliai, o naudą generuojant Lietuvai (didesnis šalies žinomumas, dalis veiklos koncentruojama Lietuvoje, taigi, mokami mokesčiai mūsų šalyje) būtų įsuktas progreso ratas, skaidrūs ir progresyvūs sprendimai bei augantis valstybės ir visuomenės kūrybinis potencialas transformuotųsi į pajamas, tad tai leistų įgyvendinti kitus dar ambicingesnius ir pažangesnius sprendimus. 

Startuolių valstybės alternatyva yra nomenklatūrinės ir oligarchinės valstybės vizija, kai aplinka palankiausia tiems, kurie yra sukaupę daugiausia kapitalo ir įtakos. Todėl dalis valstybėje veikiančių sistemų, galinčių generuoti ekonominę naudą šaliai ir jos piliečiams, tampa taikiniu įtakos grupėms, siekiančioms įsisavinti dalį šio potencialo, todėl suinteresuotoms ne skaidrinti valstybę, o saugoti ar „tobulinti“ ydingai veikiančias sistemas, kad padidintų savo ekonominę galią ir dar labiau sukoncentruotų įtaką. Per tokias sistemas kaip per rėtį iš valstybės išbėga tas potencialas, kuris būtinas siekiant įgyvendinti ryžtingas reformas ar priraukti investicijų į perspektyviausias sritis. Ilgainiui nyksta valstybės finansinės galimybės skatinti progresą ir net valia tai daryti. Nes tiems, kurie gyvena iš neskaidrių sistemų, progresyvios reformos, stiprinančios skaidriai veikiantį ir konkurencingą verslą, yra pavojingos. Tokio verslo plėtra automatiškai keltų klausimą dėl neskaidrių sistemų modernizavimo. Tuo labiau kad jei skaidrumo nėra, dažniausiai nėra ir resursų, kuriuos būtų galima nukreipti į svarbiausias reformas ar didžiausią potencialą turinčias sritis. O jei nesugebama užtikrinti skaidrios sistemos, ji išlieka nomenklatūrizuota ar priklausoma nuo oligarchinių grupių. Per šias sistemas išbėgant ekonomikos potencialui, negalima tikėtis ryžtingų reformų ir investicijų į didžiausią potencialą turinčias sritis. Todėl ilgainiui, ypač krizės sąlygomis, tampa akivaizdu, kad tokio tipo ekonomikos sistema negali užtikrinti Lietuvos visuomenės ekonominės gerovės, tačiau labai sėkmingai sustiprina šią sistemą aplipusias kapitalo grupes.

Taigi, mūsų žurnalo redakcija siekia tokios valstybės, kurioje būtų kuriama globaliai, o potencialas užtikrintų gerovę Lietuvos žmonėms, ir priešinamės vizijai, kai įtakos grupės Lietuvos potencialą parceliuoja lokaliai, o ekonominę šio proceso naudą dažnai koncentruoja globaliai – kur nors Šveicarijos bankuose. Beje, esant tokiai sistemai krizės sąlygomis dažnai paaiškėja, kad ir dalis piliečių pažiro globaliai. 

Dar viena problema, susijusi su nepakankamai skaidriai veikiančia valstybe, yra ta, kad skaidriai veikiančioje sistemoje valdžia, kaip įprasta pilietinėje demokratijoje, yra skirta tarnauti visuomenei ir valstybės interesams. O neskaidriai veikiančioje valstybėje pažangos ir gerovės trūkumas sprendžiamas didesniu demokratijos, laisvo žodžio ir teisinės sistemos užvaldymu. Tad užuot sukūrus pažangių startuolių ir vienaragių valstybę sukuriama korumpuota šalis su pažeistais ir sukompromituotais demokratijos funkcionavimo mechanizmais. 

Neleiskime ištrinti ribos tarp demokratijos ir oligarchijos

Nors nesunku suvokti, kuo skiriasi valstybė, kurioje veikia skaidrios sistemos ir kuri yra orientuota į technologinį progresą, kūrybą bei solidarumą, nuo šalies, kurioje dominuoja jėgos, besiremiančios sukauptu kapitalu ir besistengiančios didinti įtaką, kad sukauptų dar daugiau kapitalo, ar Jums pastaruoju metu teko skaityti tekstų, kuriuose būtų apie tai kalbama ir aiškiai brėžiama skirtis tarp nomenklatūrinės ir oligarchinės bei demokratinės startuolių valstybės? Juk tiek patriotams, tiek inteligentijai turėtų būti labai svarbu, kokią valstybę kuriame ir kokią viziją, kuri padėtų įtvirtinti nepriklausomybę, įgyvendiname.

Neabejoju, kad tekstų, kuriuose būtų kalbama apie tai, kaip Lietuvoje veikiančios sistemos vis dar aptarnauja įtakos grupes, šiemet skaitėte daugiausia du, o tokių, kuriuose būtų paaiškinta, kaip veikia skaidrios vakarietiškos sistemos ir kuo jos skiriasi nuo veikiančiųjų Lietuvoje, – tikriausiai nė vieno. Ir tai nėra atsitiktinumas, nes tiek nomenklatūra, tiek oligarchija suinteresuotos būti nematomos ir ištrinti ribą, skiriančią oligarchinį ir pažangų startuolių kapitalizmą, kad visuomenė nesuvoktų, kokie sprendimai būtini, todėl tenkintųsi tuo progresu, kurį generuoja nomenklatūrinės ir oligarchinės struktūros. O nesuvokdama, kokio progreso turėtų reikalauti, visuomenė dar taptų ir lengvai valdoma žiniasklaidos. Todėl sistemas kontroliuojančios įtakos grupės ir toliau dominuotų. 

Tačiau jei nematai skirtumo tarp startuolių ir klanų valstybės, negali žinoti ir to, kaip silpninti klanų ir stiprinti skaidrią valstybę. O jei nesusipriešini su neskaidrumu, kaip gali tai įveikti ir pasiekti, kad sistemos būtų pakeistos skaidriomis?

Pavyzdžiui, prieš beveik 20 metų susipriešinau su koncernu „Gazprom“ ir jį remiančia nomenklatūra bei oligarchais – ne todėl, kad neturėjau, ką veikti, o tam, kad prisidėčiau prie Lietuvos šilumos ūkio vadavimo iš „Gazprom“ dujų jungo ir kad šilumos ūkyje būtų pereita prie vietinio biokuro. Kad sistema, kuri alino Lietuvos valstybę, bet stiprino Kremlių ir jo bičiulius, būtų pakeista ta, kuri sukūrė daugybę verslų, išplėtojo vietos biokuro pramonę ir pasiūlė tūkstančius naujų darbo vietų. 

Lygiai taip pat buvau ir esu susipriešinęs su neskaidriomis žiniasklaidai įtaką darančiomis sistemomis, kurios lemia, kad žiniasklaida tampa oligarchų ir valdančiosios nomenklatūros visuomenės valdymo instrumentu, o ne galia, tarnaujančia savo skaitytojams ir ginančia juos nuo neskaidrių sistemų bei oligarchų įtakos.

Jau dešimtmetį esu susipriešinęs ir su „Rosatom“ bei „InterRAO“ invazija į energetikos sektorių. Siekiu paskatinti priimti sprendimus, kurie neleistų Vladimirui Putinui plečiant savo įtaką pasinaudoti Astravo atomine elektrine ir dar daugiau tokių pastatyti Kaliningrade.

Dar susipriešindavau su rubikonais, uspaskichais, maksimomis, karbauskiais, mgbaltikais, matijošaičiais ir visais kitais oligarchais, kai maniau, kad jie siekia sau naudinga linkme pakreipti Lietuvos valstybėje vykstančius politikos ir ekonomikos procesus, o tai gali susilpninti mūsų šalį ir jos potencialą užtikrinti gerovę mūsų žmonėms. 

Ir tai dariau ne todėl, kad esu bukas per visą pilvą ir neturiu fantazijos, ką šiame gyvenime nuveikti. O todėl, kad tik aiškiai įvardijant nomenklatūrines ir oligarchines sistemas bei jų daromą žalą ir joms priešpriešinant skaidrias bei pažangias sistemas, generuojančias teigiamą įtaką valstybei ir visuomenei, įmanoma pasipriešinti oligarchinės nomenklatūros interesams išlaikyti neskaidriai veikiančias sistemas ir net didinti jų įtaką ekonomikai. 

Tikriausiai yra akivaizdu, kad į Gitaną Nausėdą mūsų redakcija sudėjo daug vilčių. Norisi tikėti, kad jis atlaikys spaudimą ir jas pateisins.

Todėl manęs nestebino, kad, mūsų redakcijai bandant išstumti oligarchinę nomenklatūrą bei šios galios labui veikiančias sistemas, visą laiką susidurdavome su milžinišku spaudimu. Pavyzdžiui, kai kovėmės už energetinę nepriklausomybę ir organizavome konferencijas, tais pačiais metais, kai vyko referendumas dėl Visagino projekto, ir tą patį mėnesį buvo organizuojamos dar penkios ar šešios energetikos konferencijos, viena jų – net tą pačią dieną ir tame pačiame konferencijų centre, kaip mūsiškė. Arba kai mums kaunantis su Rusijos koncernais, siekiančiais, kad Lietuva pirktų elektros energiją iš Astravo atominės elektrinės ir taip ją finansuotų, būtent bendrovė, tiesiogiai susijusi su Rusijos gigantu „InterRAO“, įkūrė mums konkurentą už iš esmės to paties Rusijos koncerno pinigus.

Neatsiliko ir nomenklatūra: kai po 2012-ųjų referendumo pradėjome rašyti, kad rinkimai buvo neskaidrūs, ir priešintis valdžios įtakai rinkimų modeliavimui, kelti klausimą, ar galima rinkimus vertinti kaip skaidrius, jei su Rusija verslo ryšiais susijusios bendrovės propagandai prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę į mūsų šalies žiniasklaidą įliejo dešimtis milijonų litų, valstybės užsakymus mūsų žurnale tiesiog nupūtė, o apie valdžią palankiai rašanti žiniasklaida gaudavo ir tebegauna milijonus. Mums nuosekliai siekiant, kad būtų deoligarchizuota ir nuo Kremliaus trolių išvaduota Lietuvos žiniasklaida, visa oligarchams ir valdžiai artima žiniasklaida mūsų žurnalą pradėjo blokuoti: pasirinko verčiau jau būti su valdančiaisiais, oligarchais ir Kremliaus troliais. O mums pradėjus skelbti pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų sąrašą, kuriame pateikiame įžvalgas, dėl ko jie taip vertinami, išnyko ir oligarchinių grupių reklama. Šiandien šių grupių reklama ir valstybės užsakymai sudaro apie 4 proc. žurnalo reklamos pajamų, o žiniasklaidos priemonėse, kurios draugiškai nusiteikusios nomenklatūros ir oligarchų atžvilgiu, šios pajamos sudaro apie pusę visų reklamos pajamų. 

Tačiau visa tai yra logiška. Kol nepavyko įgyvendinti skaidrių sprendimų svarbiausiose srityse, kol jose dominuoja tie, kurie priklausomi nuo nomenklatūrinės valdžios, oligarchų ar net Kremliaus struktūrų, kitaip ir būti negali. Gindami sau naudingą sistemą jie visą laiką stengsis mūsų redakciją alinti, priversti atsisakyti savo principų, atsitraukti arba tiesiog nutraukti žurnalo leidybą. Esu su tuo susitaikęs, o jaudinuosi tik dėl to, jog šviesuomenė, patriotai ir verslo inteligentija apsimeta, kad nemato nei skirties tarp demokratinės bei oligarchinės valstybės, nei Kremliaus trolių, nei oligarchų įtakos. Nesitelkia ir nesivienija su mumis, o galop tampa galia, kuri, užuot silpninusi oligarchiją ir vertusi skaidrinti bei demokratizuoti svarbiausias sistemas, padeda oligarchizuotoms sistemoms tapti nematomoms ir dar labiau įsitvirtinti. 

D. Grybauskaitė bandė formuoti naują elitą, tačiau pralaimėjo 

Štai kodėl tokia svarbi yra prezidento lyderystė – ji turi ne ištrinti ribą, kuri leidžia oligarchams dominuoti, o ją įrėminti ir stiprinti progresyvias bei demokratines jėgas. Manyčiau, kad būtent tai ir stengėsi daryti prezidentė D. Grybauskaitė. Bandė įveikti tam tikras oligarchines struktūras, darančias įtaką Lietuvos valstybei, skaidrinti tam tikras sistemas ir į aukščiausias pozicijas iškelti tuos politikus ir pareigūnus, kurie nesusiję su oligarchija ar nomenklatūra, bei taip formuoti valstybei tarnaujančių profesionalų elitą. Be to, atsisakė organizuoti šventinius priėmimus – tikriausiai tam, kad nereikėtų tapatintis ir su tais, kurie stengiasi oligarchiją įveikti, ir su tais, kurie ją stiprina. Užtat savo dėmesį nukreipė į Lietuvą garsinančius kultūros ir startuolių atstovus, sportininkus ir technologinį progresą remiantį verslą. Taip diegė vertybes, kurios, manyčiau, ir turėtų simbolizuoti tikrąjį Lietuvos elitą.

Būtent šias tradicijas turėtų tęsti ir naujasis Lietuvos vadovas G. Nausėda, kad ne tik aiškiai įvardytų destruktyviai veikiančias sistemas ir savo, kaip puikaus ekonomisto, žinias panaudotų visuomenei telkti, kad būtų priimti Lietuvai ir piliečiams naudingi sprendimai, bet ir pagaliau kartu su teisėtvarkos bei saugumo vadovais vieną kartą išsiaiškintų, kodėl Kremliaus troliams sudaromos sąlygos naujienų portalų komentarų skiltyse juodinti Lietuvą ir demokratiškus politikus, o valdžios užsakymai, tiksliau – mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos pinigai, plačia upe teka į būtent tas žiniasklaidos priemones, kurios įsileidžia trolius. Tai privalu padaryti, nes priešingu atveju dalis Lietuvos progreso, kuris nenaudingas Kremliui ir oligarchams, bus užtrolintas, kaip ir paties prezidento teigiamos intencijos. Juk prieš prezidento rinkimus su trolių pagalba buvo eliminuota I. Šimonytė, o dabar bus trolinamas naujasis prezidentas, jei tik elgsis taip, kaip netinka Kremliui ir oligarchams. Pastangos mažinti trolių įtaką ir neleisti jos finansuoti bent jau mokesčių mokėtojų pinigais yra ypač svarbios.

Kaip ir žiniasklaidos rinkos skaidrumo klausimai – deja, prezidentė D. Grybauskaitė to nedrįso daryti. Gal bijojo, kad žiniasklaida supyks ir sutrukdys įgyvendinti kitus sprendimus. Taigi, didelei daliai žiniasklaidos priemonių buvo leista galutinai nuslinkti į valdžios, oligarchijos ir net Kremliaus bičiulių glėbį. Tad tuo metu, kai prezidentė kovėsi su vienais oligarchais, nomenklatūra kartu su oligarchinėmis struktūromis, pasinaudodamos jų įtakai laidžia žiniasklaidos aplinka, sustiprėjo. Šiek tiek nusilpo „Vilniaus prekyba“, tačiau iškilo „Agrokoncernas“ su R. Karbauskiu ir „Vičiūnai“ su V. Matijošaičiu. O ar sumažėjo „MG Baltic“ įtaka dėl su šiuo koncernu sietinos bylos ir Seimo tyrimų, matant šio koncerno ekonominę galią ir atsižvelgiant į tai, kad jis iki šiol valdo didžiausią komercinių televizijų tinklą, neaišku. Taigi, nesugebėjusi paskatinti atsakingų institucijų, tokių kaip Konkurencijos taryba ar Valstybės saugumo departamentas (VSD), rūpintis trolių, Rusijos verslo pinigų ir neskaidrių sistemų įtakos eliminavimu iš Lietuvos žiniasklaidos, prezidentė D. Grybauskaitė, nors ir laimėjo daug mūšių su oligarchais bei neskaidriomis sistemomis, karą su oligarchija, kaip galia, vienijančia daugybę verslo bendrovių, norinčių dominuoti valstybėje, deja, pralaimėjo. 

Neabejoju, kad jei išrinktasis prezidentas norėtų, šį karą galėtų užbaigti pergalingai. Tiesiog reikėtų pareikalauti, kad Konkurencijos tarybos vadovas, kalbėdamas apie žiniasklaidos rinkos skaidrumą, nustotų krapštyti nosį ir siektų, kad būtų įgyvendintos Vakaruose seniai veikiančios skaidrios sistemos. VSD turėtų pagaliau užkirsti kelią Kremliaus trolių komentarams, o karbauskinė valdžia turėtų liautis finansiškai proteguoti tuos naujienų portalus, per kuriuos į Lietuvos žmonių sąmonę atžygiuoja destrukcinės įtaigos. Tai ne tik sustiprintų Lietuvos demokratiją ir nepriklausomos vertybinės žiniasklaidos pozicijas, bet ir ilgainiui suformuotų informacinę aplinką, palankią skaidriai ir demokratinei politikai bei pačiam prezidentui, siekiančiam kurti skaidrią ir pažangią Lietuvą. 

G. Nausėda turės rinktis tarp „jėbitinio“ ir VALSTYBĖS elito

Bet visų pirma išrinktasis prezidentas turi apsispręsti matyti oligarchijai naudingą įtaką ir stengtis stiprinti tuos, kurie leidžia stiprėti pilietinei demokratijai ir progresyvioms kūrybinėms jėgoms. Būtent todėl prieš rinkimus kalbėjau tiek su G. Nausėda, tiek su jo oponente rinkimuose I. Šimonyte ir priminiau, kokia yra žurnalo VALSTYBĖ misija, kaip mes bandome priešintis oligarchinių ir nomenklatūrinių struktūrų įtakos plėtrai bei stiprinti skaidrias ir pažangias jėgas, tačiau susiduriame su galinga opozicija, kurios tikslas – išstumti mūsų viziją ir įtvirtinti vertybių bei elito, palankaus oligarchijai, dominavimą. 

Pateikiau ir pavyzdį, kad kai prieš kelerius metus tikriausiai pirmieji visoje Europos Sąjungoje paskelbėme mūsų šaliai pavojingiausių ir įtakingiausių oligarchų dešimtuką, kuriame buvo ir „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus, ir tuo metu į politiką pasukęs oligarchas
V. Matijošaitis, beveik tuo pat metu, kaip ir mūsų organizuojama Lietuvos ekonomikos konferencija, kurios tikslas – vienyti verslo ir mokslo lyderius kartu siekti ekonominės bei technologinės Lietuvos valstybės pažangos, atsirado panašus renginys (net su identiškų spalvų logotipu), taip pat skirtas vadovams ir pavadintas EBIT. Tais metais jį tiesiog fantastiškai gausiai reklamavo mano vienu iš pavojingiausių oligarchų įvardyto D. Mockaus koncerno „MG Baltic“ valdomos televizijos, o vienas iš pranešėjų buvo kitas pavojingiausių ir įtakingiausių oligarchų sąrašo dalyvis – V. Matijošaitis. Pastarasis buvo gausiai reklamuojamas šio renginio organizatorių, kaip ir keli kiti pranešėjai, ir vėliau sėkmingai laimėjo kovą dėl Kauno miesto mero posto. 

Kadangi, mūsų žiniomis, renginyje buvo ir kitų veikėjų, kuriuos sietume su oligarchine aplinka, jį redakcijoje meiliai praminėme „Oligarchine jėbita“. Jos atsiradimą kaip visišką sutapimą ar atsitiktinumą galėtų vertinti tik labai naivus žmogus. Juk manyti, jog tik atsitiktinumas yra tai, kad su Kremliumi susijusio koncerno, su kuriuo ir yra kaunamasi, partneriai sukuria konkuruojantį žurnalą ir į jį bei visą žurnalų grupę investuoja milijonus, yra labai naivu. Arba kad atsitiktinumas galėtų būti tai, jog kaunantis už energetinę nepriklausomybę tą patį mėnesį, artėjant referendumui dėl Visagino atominės elektrinės, atsirado tuntas konkuruojančių konferencijų… Nors iš tiesų viskas gali būti labai paprasta: tereikia aktyviems vaikinukams pasakyti, kokią konferenciją Lietuvos oligarchai dosniai paremtų, ir tokių vaikinukų, kurie persiplėštų pusiau, kad tokį renginį suorganizuotų, būtų galima pririnkti visą tanklaivį. 

Todėl ir bandžiau atkreipti provakarietiškiausių kandidatų į prezidentus dėmesį į šių metų „Oligarchinę jėbitą“. Žinojau, kad jie kviečiami dalyvauti, ir raginau susimąstyti, ar savo dalyvavimu nestiprins oligarchinėms vertybėms naudingos aplinkos. Juk ir šių metų konferenciją reklamavo „MG Baltic“ televizijos, o tarp pagrindinių rėmėjų plakatuose šmėžavo ir visiems dalyviams mielas bendrovės „Darna Group“ pavadinimas. Tikėtina, kad tai turėjo renginiui suteikti dar daugiau solidumo ir kelti mažiau neigiamų asociacijų nei prieš tai buvęs pavadinimas „MG Valda“ (tai yra vienas iš įtakingo koncerno padalinių, veikiančių nekilnojamojo turto (NT) sektoriuje). Beje, toje pačioje konferencijoje kaip pranešėjas dalyvavo ir kitas NT magnatas Arvydas Avulis. Jis yra mūsų redakcijos kritikos taikinys, nes manome, kad, padedamas kitų įtakos grupių, bando praryti „Žalgirio“ stadioną ir įsisavinti visuomenės interesą, kuris, mano nuomone, turėtų siekti mažiausiai 40 mln. eurų. Tačiau šiandien dėl šio visuomenės intereso kovoja tik mūsų redakcija ir Generalinė prokuratūra, o „Oligarchinėje jėbitoje“ „Žalgirio“ stadioną ryjantis NT magnatas ant scenos spindėjo it skaidraus verslumo angelas. 

Tarp konferencijos rėmėjų buvo ir bankas „Luminor“, kuris prieš susijungdamas su kitu banku vadinosi „Nordea“ ir buvo didžiausias mūsų konferencijų, skirtų kovai už energetinę nepriklausomybę bei technologinę Lietuvos pažangą, rėmėjas. Kol vieną dieną, pasak mūsų redakcijos šaltinių iš to paties „Nordea“ banko, galingos logistikos bendrovės, kuri siejama su pinigais iš Maskvos, atstovas labai aiškiai perspėjo banko vadovų, kad žurnalas VALSTYBĖ, įvardydamas pavojingiausius Lietuvos oligarchus, peržengė kažkokią nematomą ribą, todėl jei bankas toliau rems mūsų konferencijas, ši bendrovė su šimtamilijonine apyvarta pereis į kitą banką. Beje, keista, nes oligarchų dešimtuke ši bendrovė nebuvo minima, todėl belieka spėlioti, kurio oligarcho ar kurių oligarchų įvardijimas sukėlė tokią Rusijos struktūrų ar su Rusija susijusių oligarchų alerginę reakciją, kad prireikė aktyvinti ir tuos galingus verslus, kurie oficialiai priklauso lietuviams, kad darytų spaudimą skandinavų bankui. O per šių metų „Oligarchinę jėbitą“ bene džiaugsmingiausią komentarą socialiniuose tinkluose paskelbė būtent šios bendrovės darbuotoja, tarsi būtų dalyvavusi ne oligarcho valdomų televizijų išreklamuotose labai margos publikos dūzgėse, o mažų mažiausiai priėmime pas Anglijos karalienę. Tačiau tas komentaras tikriausiai buvo labai nuoširdus, nes tokio renginio reikia ne tik patiems oligarchams, bet ir jų pasaulį aptarnaujantiems vadybininkams, teisininkams bei žiniasklaidai. Tokiame renginyje jie jaučiasi Lietuvos išrinktaisiais, todėl manyčiau, kad dalis oligarchų ir jų aplinkos bilietus pirko ne tik tam, kad kaip nors padėtų su mumis konkuruojančiam ir „MG Baltic“ verslo remiamam renginiui, o todėl, kad jiems labai gera tokiame renginyje, nes čia jie pasijunta tikrojo Lietuvos elito dalimi. 

Dar vienas šio renginio rėmėjas – vieno įtakingiausių Lietuvos advokatų Rolando Valiūno, kuris vadovauja ir „Investuotojų forumui“, reprezentuojama kontora. Beje, ji tuo metu, kai mes kovėmės su „InterRAO“ ir kitais Rusijos koncernais, kaip teigiama LRT atliktame tyrime, konsultavo tiek Lietuvos valstybę, tiek „Nukem Technologies“, kurią įsigijo Astravo atominę elektrinę statantis koncernas „Rosatom“. Todėl nereikia stebėtis, kad, mūsų redakcijai stengiantis atlaikyti konkurencinius ir kitokius „InterRAO“ berniukų bei jų struktūrų Lietuvoje keliamus iššūkius, užsienio investuotojus reprezentuojantis „Investuotojų forumas“ į savo gretas priėmė bendrovę „InterRAO Lietuva“, o jo vadovas R. Valiūnas aktyviai dalyvavo būtent su „InterRAO“ partneriais siejamo su mumis konkuruojančio žurnalo organizuojamose konferencijose. O mūsų redakcijos santykiai su užsienio investuotojais, kurie buvo gana neblogi iki įvykstant šiam įsiliejimui, staiga atšalo. Kaip su mumis iš organizacijos vidaus įspūdžiais pasidalijo galingų Vakarų bendrovių atstovai, tokį pokytį tikriausiai lėmė įtakingiausių organizacijos asmenų akivaizdus nenoras bendrauti su mumis ir noras bendrauti su „InterRAO“ berniukais.

Beje, pastaraisiais metais bene labiausiai mūsų kritikuojamas naujienų portalas delfi.lt, kuris, mano nuomone, ne tik įsileidžia Lietuvos piliečių sąmonę nuodijančius Kremliaus trolių komentarus ir suteikia tribūną R. Karbauskiui, bet ir gana dažnai teigiamame kontekste leidžia reikštis tokiems veikėjams kaip NT magnatas A. Avulis, taip pat buvo hiperaktyvus „Oligarchinėje jėbitoje“. Tiesiog nėrėsi iš kailio, kad šį renginį sureikšmintų ir jame susireikšmintų. Kaip ir dar vienas jo dalyvis – mano nuomone, nomenklatūrinės žiniasklaidos elitinis karys Edmundas Jakilaitis, kuris šiuo metu dirba bendrame delfi.lt ir „MG Baltic“ televizijos projekte. 

Beje, tarp konferencijos dalyvių buvo ir jau minėtas dėl žiniasklaidos rinkos tragiško neskaidrumo, mano nuomone, atsakingas Konkurencijos tarybos vadovas Šarūnas Keserauskas. Mes jį daug sykių raginome bent pademonstruoti gyvybės ženklą priešinantis įžūliai su Rusija susijusių verslo struktūrų invazijai į žurnalų rinką, konkurencinės aplinkos iškraipymui ir bandymui nužudyti mūsų žurnalą bei kovojant su, mūsų nuomone, itin neskaidria televizijų rinkos verslo aplinka, kuri, mūsų nuomone, naudingiausia tam pačiam koncernui „MG Baltic“, apie kurį praėjusiais metais paviešintoje VSD informacijoje, kaip rašo žiniasklaida, buvo teigiama, kad kai „MG Baltic“ siekė įsigyti dalį „Alitos“ akcijų, koncernui kilo poreikis turėti savą žmogų Konkurencijos taryboje ir „juo tapo dabartinis tarybos narys E. Štaras, anksčiau buvęs Konkurencijos tarybos Teisės ir konkurencijos skyriaus vedėju“. 

Neabejoju, kad šiandien Lietuva turi istorinę galimybę realizuoti ekonominį ir socialinį proveržį, kuris mūsų valstybę paverstų viena sėkmingiausių, o piliečius – vienais laimingiausių Europoje. Tačiau tai pasiekti įmanoma tik tuo atveju, jei Lietuvoje iškeliame vertybes, kurios neleidžia išvogti bendro potencialo ir sustiprinti oligarchijos, jei sukuriamą ekonominį potencialą sugebame panaudoti tolesniam progresui, didesniam solidarumui kurti ir skaidriai demokratijai įtvirtinti. 

Bet, kaip matome, VSD pažymėlės rimtam Konkurencijos tarybos vadovui visai nesutrukdė aktyviai įsitraukti į „MG Baltic“ remiamą konferenciją. Nes jei iš tiesų „nabagas“ E. Štaras kaltas dėl tariamos „MG Baltic“ įtakos, kuri, mano nuomone, kai kalbama apie žiniasklaidos rinką, yra daug kartų pavojingesnė, belieka paklausti, ar reikia stebėtis, kad visoje šioje aplinkoje, kaip teigiama, puikiai jautėsi ir pasitikėjimu švytėjo „MG Baltic“ prezidentas D. Mockus. Manau, kad jis tikrai turėjo tam pagrindo, juk tai – jo elitas. Tas, kurio vertybės yra tobulai tinkamos kapitalui, galiai, tuštybei ir oligarchijai išaukštinti. 

Nors ir pamėginau trumpai paaiškinti, kuo skiriasi mūsų redakcijos pastangos formuoti pilietinę demokratiją stiprinantį elitą nuo informacinės aplinkos ir renginių, kurie padeda trinti ribą ir dominuoti oligarchinių vertybių elitui, nors tvirtinau, kad labai svarbu neleisti ekonomiškai daug galingesnei ir oligarchijai naudingai ekosistemai užgožti vertybinės demokratijos pozicijų, abu mano porą metų nuo Kremliaus trolių ir oligarchų ginti kandidatai „MG Baltic“ remiamoje „Oligarchinėje jėbitoje“ sudalyvavo. Ir iki šiol ignoravo bei ignoruoja Kremliaus trolių įtaką. Gal tai ir galima pateisinti, kai kalbame apie kandidatus, bet esu tvirtai įsitikinęs, kad to neturėtų sau leisti nepriklausomos Lietuvos prezidentas. 

Tik Jūs galite Lietuvoje įtvirtinti startuolių amžiaus elitą

Žinoma, galima numoti ranka ir pareikšti, kad dramatizuoju situaciją. Juk kapitalas visur stengiasi dominuoti ir formuoti sau naudingą aplinką: ne tik versle, politikoje ir žiniasklaidoje, bet ir viešojoje erdvėje. Todėl priekabiauju tik todėl, kad su šiomis galiomis ir jų remiamais žurnalais ar organizuojamomis konferencijomis negaliu pakonkuruoti. 

Sutinku, kad nei su „InterRAO“ ir jų atstovais, nei su koncernu „MG Baltic“, nei su daugybe kitų, kurių veiklą analizavau ar kritikvau, niekada negalėjau konkuruoti ar jų įveikti, nes tai tiesiog neįmanoma. Vos pradėję leisti žurnalą, dar tik įsibėgėjant internetinei erdvei, kai buvo akivaizdu, kad ji dominuos, žinojome, jog tik laiko klausimas, kada neatsilaikysime. Tačiau asmenines lėšas kišame ir po 12 ar 13 valandų per parą dirbame, žinodami, kad esame oligarchinės nomenklatūros ir Kremliaus struktūrų taikinys, tikrai ne tik tam, kad sureikšmintume oligarchų įtakos problemą. 

Ne, ne todėl. Ir jei Lietuvoje yra dvasiškai stiprių žmonių, kuriems iš tikrųjų rūpi mūsų valstybė, jie turi išgirsti ir suprasti, apie ką aš kalbu. Visiškai sutinku su nuomone, kad šiandien Lietuvoje auga daug puikaus, pažangaus ir labai kūrybingo jaunimo. Bet visiškai nesutinku su tuo, kad ši karta gali mus išvaduoti iš neskaidrios įtakos, susipriešinimo ir melo. Jei mes paliekame šį jaunimą Kremliaus trolių ir bulvarizuotos nomenklatūrinės bei oligarchinės žiniasklaidos aplinkoje, o pačius gabiausius atiduodame į „oligarchinių jėbitų“ mokyklas, kad išmoktų šalia pirktinės užsienio žvaigždės didžiuotis, jog dalyvavo renginyje, kuriame apsilankė net keli įtakingi oligarchai, visa tai pakeis šį jaunimą. Tačiau šiandien dar galime jį apginti ir įkvėpti kurti skaidrią, demokratinę, į kūrybą bei solidarumą orientuotą valstybę. Jei būsime pasyvūs, šią galimybę ir šį puikų jaunimą prarasime.

Taigi, taip, mūsų redakcija negali tam pasipriešinti ir niekada negalėjo. Galėjome tik bandyti būti šaukliais ir kviesti Lietuvos valstybės vadovus, patriotus, šviesuomenę ir inteligentiją realizuoti skaidrios ir pažangios startuolių valstybės viziją. O visa tai padaryti galite tik Jūs! Jei tam ryšis išrinktasis prezidentas, ir Jūs jį palaikysite. Jei sugebėsime išvaduoti Lietuvos žiniasklaidą iš neskaidrių sistemų gniaužtų ir užkirsti kelią troliams. Jei Lietuvos prezidentas ne tik telks visuomenę, politikos ir verslo lyderius progresui, bet ir dar tvirčiau į viršų kels kūrybinės lyderystės dvasią, jei įvertins menininkus, kurie stebina pasaulį, startuolius, kurie sugeba užkariauti Vakarų rinkas, mokslininkus, kuriančius išradimus bei inovacijas technologiniam ir ekonominiam Lietuvos proveržiui, ir Lietuvą šlovinančius sportininkus. O jei ir rengs priėmimus, tai tikrai ne valdžios, žiniasklaidos ar teisėtvarkos sistemos grietinėlei, o būtent šiems lyderiams, verslo angelams ir mecenatams, kurie remia jų pergales ir laimėjimus, bet ne tam, kad vėliau šias geradarystes išnaudotų rinkimuose, o todėl, kad jiems rūpi Lietuva ir jie džiaugiasi galėdami prisidėti prie savo valstybės ir jos žmonių progreso bei gerovės.

Ir tada, kai sugebėsime atmesti tuštybę ir užkardyti trolius, kai iškelsime skaidrumo, pažangos ir solidarumo vertybes, tai neleis užtrolinti jaunosios kartos ir sudarys sąlygas jai nušvisti virš Lietuvos nepriklausomybės. O tai sukurs prielaidas G. Nausėdai tapti prezidentu, kuris bus žinomas ne kaip valdęs po europinio lygio prezidentės D. Grybauskaitės, bet kaip prezidentas, kuris po europinio lygio prezidentės D. Grybauskaitės tapo DIDŽIU.