Aktualijos

G. Nausėdos pečius užgulė istorinės atsakomybės našta m. d. Eduardas EIGIRDAS

Sveiki, brangūs mūsų žurnalo skaitytojai! Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiuo istoriniu laikotarpiu, kai sprendžiama, kokia bus pasaulio ir Lietuvos ateitis, galėjome išleisti šį žurnalo numerį ir taip pasistengti bent trumpam pakilti virš informacinio triukšmo ir pažvelgti į tai, kokie procesai ir interesai šiandien formuoja mūsų valstybės ir visų mūsų ateitį.

Visų pirma šiame numeryje pasistengsime atsakyti į, manyčiau, karščiausią klausimą: ar Donaldo Trumpo pergalė artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose gali didinti Trečiojo pasaulinio karo grėsmę? Apie tai rašome šio numerio „Įžvalgų“ skiltyje. Kitas mums, Lietuvai, ne mažiau aktualus klausimas: ar šiandien mūsų valstybėje vykdoma politika leis išvengti pavojaus, kad jei kitas karas su Rusija ir jos sąjungininke Kinija bus ne pasaulinis, o lokalus, jis vyks kažkur kitur, o ne Lietuvos teritorijoje? Apie tai detaliai rašau šio numerio vedamajame: pabrėžiu, kad daugiausia nerimo kelia net ne tai, kad šiandien Lietuvoje auga tokios politikos ir tokios politinės lyderystės trūkumas, bet tai, jog susidaro įspūdis, kad visi mokosi prie esamos realybės prisitaikyti ir apsimeta, kad jos nemato. Taigi, Donaldas Trumpas JAV gali pralaimėti Kamalai Harris, todėl Trečiojo pasaulinio karo galimybė mažės, o mes Lietuvoje vis giliau skęstame D. Trumpo stiliaus politinių vertybių ir įtaigų glėbyje, ir tai gali mus nutempti iki karo.

Vykstant Rusijos karui Ukrainoje turėtume kovoti su Rusijai naudingos įtakos sklaida, tačiau prezidentas su konservatoriais kovoja dėl įtakos, valdžios ir Europos Komisaro kėdės. Turėtume stengtis stiprinti Lietuvos karines pajėgas ir formuoti tokią mokesčių politiką, kuri padėtų užtikrinti tvarų ir didesnį finansavimą, tačiau mokesčių transformacija stringa, o oligarchų ir nekilnojamojo turto (NT) magnatų šeimos jau baigia išsidalyti didžiųjų miestų NT rinkos potencialą, kuris yra gerokai didesnis, kai mokesčių politika yra gerokai ciniškesnė. Apie tai taip pat rašau šio numerio vedamajame.

O ką veikia Lietuvos žiniasklaida? Deklaruoja, kad yra prieš Kremlių, antisemitizmą ir už stiprią demokratinę Lietuvą, bet nė vienas į Gitano Nausėdos inauguracijos pokylį pakviestas žiniasklaidos atstovas, tarp svečių pamatęs Remigijų Žemaitaitį, Žilviną Tratą ir daugybę kitų autokratinio tipo veikėjų, net ir dirbusių su Rusija, nematė reikalo apsisukti ir išeiti. Ne, beveik visi savo feisbuko paskyrose džiūgavo, kaip smagu, kad juos pakvietė. Belieka ironiškai pasidžiaugti, kad priėmime nebuvo Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio. O jei ir jie būtų buvę, ar kuris nors iš pakviestųjų būtų išėjęs?