Laisvai prieinami straipsniai

Europos Sąjungos ir Ukrainos lyderiai negali nuvilti Ukrainos žmonių 2023 m. liepos 31 d.

Ukraina šiandien kovoja už visos demokratinės Europos saugią ateitį, tačiau daugelis klausimų, susijusių su Ukrainos ateitimi, tarp jų – ir Maršalo plano Ukrainai įgyvendinimas, vis dar neturi aiškių ir tvirtų atsakymų.

Kaip šiame interviu teigia Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius, turime matyti, kad Rusijos keliamos grėsmės po šio karo nedings, o Ukrainos žaizdos pačios neužgis, todėl Europos politikai kartu su Ukrainos lyderiais privalo padaryti viską, kad nenuviltų Ukrainos žmonių, kurie tikisi, kad Ukrainos ekonomikos ir valstybės atsigavimas po karo bus spartus, o ne trūkčiojantis, koks, deja, buvo ginklų tiekimas.

Gerbiamas Petrai, šiandien visų dėmesys nukreiptas į tai, kaip Ukrainai kuo greičiau laimėti karą, nes tai iš tiesų yra svarbiausias uždavinys, tačiau labai svarbu ir tai, kaip sėkmingai po karo ir po Ukrainos pergalės bus atkuriama šios šalies ekonomika. Susidaro įspūdis, kad nors apie Maršalo planą Ukrainai kalbama beveik tiek pat laiko, kiek vyksta karas, aiškių jo įgyvendinimo kontūrų vis dar nematyti. Ar procesas nestringa?

Pradėsiu nuo pastabos, kuri parodo tarpusavio sąsają ir supratimą, kad be ekonomikos rekonstrukcijos nebus geresnės ir saugesnės ateities. Neseniai Europos Parlamente balsavome dėl labai rimtos rezoliucijos, kuri taip ir vadinasi: „Dėl Ukrainos rekonstrukcijos ir narystės euroatlantinėje bendrijoje“. Tai – labai aiškus politinis signalas apie tai, kaip Vakarai supranta šį dalyką: per rekonstrukciją driekiasi kelias į narystę. Dabar iš tiesų laiko prasme yra tam tikrų apribojimų, kai negali pradėti investuoti į infrastruktūrą, nes ją gali tuoj pat subombarduoti. Tai būtų pinigų švaistymas. Tačiau akivaizdu, kad rekonstrukcija nėra vien fizinė infrastruktūra: atstatyti namai, tiltai ir keliai. Rekonstrukcija apima ir viešąją politiką: vidaus politikos įrankių sukūrimą, jų suderinimą su vakarietiškais, viešųjų sprendimų skaidrumo subrandinimą, efektyvumą, didžiausios naudos viešajam interesui siekį.

Tai daryti reikia dabar ir tai Ukrainoje jau yra daroma: keičiama daugybė įstatymų, naujų žmonių atsiranda administracijoje, dalis žmonių pakeičiami ir atleidžiami. Matau, kad daugiausia rekonstrukcijai ruošiamasi per susitarimus tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos, kokiais įrankiais bus vadovaujamasi, kaip bus priimami sprendimai, ar jie bus pakankamai skaidrūs.

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama naujajam statybos leidimų išdavimo ir priežiūros valdymo įstatymui Ukrainoje. Tai – galingas įstatymas, kuriuo norima pakeisti statybos inspekciją, statybos leidimų, priežiūros, kokybės reikalus. Lietuvoje šioje srityje, būkime atviri, dar iki šiol yra neišspręstų problemų, o Ukrainoje, kuri yra labai didelė ir turi skirtingus regionus su skirtingais politiniais laimėjimais, suderinti labai stipraus Kyjivo ir regiono bei savivaldybių interesus yra labai sudėtinga. Prezidentas kol kas nepasirašo šio įstatymo, nors teigiama, kad jis daug geresnis nei buvo prieš tai.

Ar teisingai suprantu, kad be aiškiai ir skaidriai veikiančios sistemos Ukrainos valstybės ir ekonomikos atkūrimas gali būti lėtesnis, nei mums norėtųsi?

Būtina suprasti, jog tai – abipusis tikslas, kad sistemos būtų kuo skaidresnės. Jei nebus siekiama didžiausio skaidrumo, užuot paskatinę Ukrainos atsigavimą, galime paskatinti korupciją. Juk šiandien jau kalbame ne apie šimtus milijardų, o apie trilijoną, kurio gali reikėti Ukrainai atstatyti. O karas tebesitęsia…

Būtent todėl visos konferencijos, kuriose kalbama apie rekonstrukciją, koncentruojasi į labai konkrečius įrankius, kuriais remiantis rekonstrukcija bus atliekama. Kitaip tariant, kokių funkcijų imsis esama Ukrainos valdžia, kaip Ukrainos rekonstrukcijos programa derės su užsienio sprendimais, kas garantuos skaidrumą, kas prižiūrės projektų, kurių bus tūkstančiai, įgyvendinimą, kas prisiims galutinę atsakomybę. Manau, kad be šių sprendimų bus labai sudėtinga ne tik sėkmingai įgyvendinti rekonstrukciją, bet ir siekti narystės Europos Sąjungoje. Ukrainai dabar įgyvendinti Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimus, pavyzdžiui, kad ir žemės ūkio srityje, be radikalių investicijų tiesiog neįmanoma.

Turime suprasti, kad Rusijos grėsmė, net ir pralaimėjus karą, niekur nedings. O jei norime, kad jos pralaimėjimas būtų galutinis, Ukraina turi laimėti ne tik mūšio lauke – kartu turime laimėti rekonstruodami Ukrainą ir padėti sukurti dar galingesnę ir vieningesnę valstybę.

Todėl rekonstrukciją būtina vertinti kaip finansinį ir investicinį kelią, kuris turi pastūmėti Ukrainą link narystės kriterijų įgyvendinimo. Ar bus pasiektas rezultatas? Belieka tikėtis, kad taip. Mes vieningai siekiame, kad pasinaudoję visomis esamomis galimybėmis sugebėtume kartu eiti į priekį. Mums turi pasisekti, nes tikėtis dar vienos rekonstrukcijos, jeigu pirmoji strigs korupcijoje ar susidurs su nepakeliamomis problemomis, būtų sunku. Neabejoju, kad Ukrainoje dirbs ne viena tarptautinė komanda, institucijos, kurios įsilies į nacionalinę vyriausybę, savivaldą ir stengsis užtikrinti skaidrumą bei sutartų sprendimų įgyvendinimo kokybę – tai neišvengiamas dalykas. Tikiuosi, kad bus pakankamai supratimo ir nebus žiūrėjimo iš aukščiau į tuos, kurie ragina atlikti darbus pagal taisykles. Tikiuosi, kad supratimas bus abipusis.

Viskas skamba teisingai, tačiau kai kalbama apie ateitį, tikriausiai omenyje reikia turėti tai, kad realios paramos nematantys Ukrainos žmonės gali pavargti. Taip pat pavargti gali ir Vakarų žmonės, kurie yra veikiami trolių įtaigų, kai visuomenėje kurstomos nuotaikos, esą jos pinigai keliauja į Ukrainą. Beje, ar tokios trolių įtaigos, kurios sklinda prisidengiant pliuralizmu, nėra ta propagandinė kova, kurią šiandien rizikuojame pralaimėti demokratinėse valstybėse?

Manau, jog pagaliau yra suprasta, kad gyvename ypatingos informacinės kovos ir hibridinių įtakų pasaulyje, ir Ukraina – tik vienas iš elementų. Rusija tebekovoja ideologinį karą su Vakarais ir jai nesvarbu remtis vien tik Ukrainos pavyzdžiais. Ji turi savo istorinių sąskaitų su Vakarais ir tai dabar įgavo visai kitokį pobūdį.

Tai yra naujojo šaltojo karo įkarštis ir, žinant dabartinės komunikacijos galimybes, viskas vyksta visai kitu lygmeniu. Tai – jau ne straipsnis laikraštyje. Tai kas kita. Tai gebėjimas selektyviai tam tikromis kategorijomis veikti Vakarų visuomenę. Situacija labai sudėtinga ir reikia pripažinti, kad ne visada sugebame pasipriešinti mus neigiamai veikiančiam informacijos srautui.

Vis dėlto tuo pat metu matau ir savo kolegas Europos Parlamente, jų argumentus kalbant apie tai, kas vyksta Rytuose. Turiu pripažinti, kad įvyko net ne atsibudimas, o atsivertimas. Anksčiau madingų burtažodžiais tapusių frazių, tokių kaip „rusofobas“, šiandien jau nebegirdėti. Rusija su savo propaganda viršijo sveiko proto ribas. Daugelį partnerių taip išnaudojo ir peržengė visas ribas, kad paprastam europiečiui tapo nemalonu grįžti prie rusofiliškų apgaule apdėliotų frazių.

Šiandien yra supratimas, jog pralaimėti negali nei Ukraina, nei Europos Sąjunga, jog turime daryti viską, kad Ukraina laimėtų, o vėliau jos ekonomika atsigautų. Ir tas supratimas yra labai stiprus. Todėl dar kartą pakartosiu: kai kalbame apie įstatymus, mechanizmus, kalbame apie tai, kad mes ne mažiau, o tam tikrais atvejais – gerokai labiau, esame suinteresuoti, kad Ukrainai pasisektų, kad ji sėkmingai šiuos mechanizmus diegtų, kad trukdžių rekonstruojant jos ekonomiką nebūtų. Tik taip galime pateisinti Ukrainos žmonių lūkesčius ir užtikrinti, kad po karo prasidėtų valstybės atgimimas. Kitu atveju karo nuovargis virs didžiuliu socialiniu pesimizmu. To mes negalime leisti, nes tai būtų didžiausia dovana Rusijai, ir ji sakytų: „Žiūrėkite, po tiek aukų, po tiek kovų pažadas integruotis neatnešė jokių rezultatų. Štai kokie tie Vakarai, štai kokia ta Ukraina, kuri neturi savo stiprios valstybinės politikos ir nesugeba įgyvendinti tikslų. Štai kokia ji yra.“

Negalime leisti, kad taip atsitiktų. Turime suprasti, kad Rusijos grėsmė, net ir pralaimėjus karą, niekur nedings. O jei norime, kad jos pralaimėjimas būtų galutinis, Ukraina turi laimėti ne tik mūšio lauke – kartu turime laimėti rekonstruodami Ukrainą ir padėti sukurti dar galingesnę ir vieningesnę valstybę. Manau, kad šiuo keliu ir einame.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Eduardas EIGIRDAS