Politika

Europos Sąjungą išbandymai tik stiprina, ir tai teikia optimizmo  2020 m. balandžio 20 d. Andrius KUBILIUS, Europos Parlamento narys | Parengta bendradarbiaujant su ELPA frakcija Europos parlamente

Reikia pripažinti, kad Europos Sąjungos (ES) atsako į koronaviruso iššūkį pradžia buvo kiek chaotiška: šalys veikė po vieną, pasirengimas pandemijai buvo menkas, trūko visko: ir priemonių, ir organizacinių gebėjimų adekvačiai bei laiku reaguoti. Beje, tai regime ir Lietuvoje. Bent kiek žinant apie Bendrijos istoriją, apskritai tai nėra naujiena ir nestebina.

Bet sutrikimas – jau praeityje, mat ES ėmėsi efektyvių priemonių. Europos centrinis bankas (ECB) priėmė sprendimą į Europos rinkas įlieti 750 mlrd. eurų. 500 mlrd. eurų jas pasieks per Europos stabilumo mechanizmą. 2 trln. eurų rezervavo Europos Komisija (EK) ir ES valstybės narės. Tai – ypač masyvus solidarumo priemonių paketas, didesnis net už Europą po Antrojo pasaulinio karo pakėlusį vadinamąjį Marshallo planą. Kovo 26-ąją Europos Parlamento neeilinėje sesijoje 687 europarlamentarai, balsavę nuotoliniu būdu, parėmė šias bei kitas iniciatyvas.

ECB prezidentė Christine Lagarde kovo pradžioje neatsargiu pasakymu per spaudos konferenciją, esą ES šalys narės pačios privalo tvarkyti savo finansus, sukėlė nerimą: Italijos ir Graikijos skolinimosi reitingai iškart nusmuko. Bet jau po savaitės to paties ECB sprendimai bei jo vadovės žodžiai, jog bus padaryta viskas, kad euras būtų apsaugotas („There are no limits to our commitment to the euro“ – liet. „Mūsų įsipareigojimui eurui nėra ribų“), rinkas taip pat staigiai nuramino.

Tai rodo, kad bent iš 2008–2009 m. krizės neabejotinai pasimokyta. Tada ES ir ECB vadovybė, kitaip nei JAV, ilgai ieškojo tinkamų sprendimų, tačiau neatrado europietiškos finansinės „bazukos“ tarptautinių finansinių rinkų nerimui dėl euro ateities numaldyti ir prasidėjo Graikijos, vėliau – Ispanijos bei Italijos skolų krizės (jos turėjo poveikį ir Lietuvos atsigavimui). Ir tik 2012 m. garsioji tuomečio ECB pirmininko Mario Draghi frazė „whatever it takes“ (liet. „kad ir kiek tai kainuotų“ – be abejo, omenyje turėtas krizės suvaldymas) rinkas nuramino.

Dabartinis mūsų atsakas į krizę yra gana stiprus ir tai teikia optimizmo. Nepaisant tebesitęsiančių diskusijų, jau padaryti ES veiksmai ramina. Šį kartą Europa nemiega, ir tai yra geriausia žinia neramiais laikais. Net solidusis „The Financial Times“ pateikė išsamią europietiškų kovų apžvalgą vilčių teikiančiu pavadinimu „Coronavirus: can the ECB’s ‘bazooka’ avert a eurozone crisis?“ (liet. „Koronavirusas: ar ECB „bazuka“ padės išvengti euro zonos krizės?“).

Kepurėmis tokios krizės neužmėtysime, visų pirma reikės solidarumo: europietiško, lietuviško, paprasčiausiai žmogiško. Po karantino – visi į restoranus, sporto klubus, kitus verslus, kurie dabar neveikia! Niekas kitas nepastatys šių verslų ant kojų – tik mūsų solidarumu užtikrinta jų apyvarta.

Be abejo, dvejoti neturime teisės. Dabartinės prognozės laikytinos dar karštomis, pirminėmis. Šia prasme dera prisiminti praėjusios krizės pamokas. 2009–2010 m. ir Lietuvos finansų ministerijos ekonomikos traukimosi prognozės visada buvo prastesnės, nei reikalai iš tiesų susiklostydavo, nors maniau ir tebemanau, kad finansų ministerijos ekspertai taikliausiai prog-nozuoja ekonominę ir finansinę perspektyvą. Taip jau sutvarkytas gyvenimas – gali būti genialiausias prognozuotojas, bet ekonomikos laisvojo kritimo sąlygomis visų veiksnių vis tiek nesužiūrėsi. Tad ir dabartinę prognozę, kad Lietuvos ekonomika gali trauktis nuo 1,2 iki 2,8 proc., laikau per daug optimistine.

Bankas „Goldman Sachs“ prognozuoja, kad JAV bendrasis vidaus produktas (BVP) per metus sumažės 3,8 procento. Bet jie skaičiuoja, kad karantinas tęsis tik balandį, o tada reikalai ims gerėti. Vokiečių institute „IFO“ suskaičiuota, kad jei karantinas tęsis du mėnesius, Vokietijos metinis BVP susitrauks nuo 7,2 iki 11,2 proc., jei tris mėnesius – ekonomika trauksis nuo 10 iki 20,6 procento. Instituto skaičiavimu, kiekviena karantino savaitė Vokietijos ekonomikai kainuos nuo 0,7 iki 1,6 proc. metinio BVP mažėjimo. Esu linkęs manyti, kad panašiai gali atrodyti skaičiai ir Lietuvoje, todėl tam reikia ruoštis.

Dar vienas dalykas, kurio turime neišleisti iš akių, – krizės tęsinys ir pabaiga gali būti miglota, nes visiškai neaišku, kiek laiko tęsis karantinas. Europoje jau skelbiama, kad jo padariniai gali būti skausmingesni nei pati pandemija. Nepamirština, kad ir karantinui pasibaigus visuomenėje ilgiau ar trumpiau užsiliks psichologinis šleifas įvairių baimių (burtis į grupes, eiti į restoranus, renginius ir t. t.). Tai irgi darys neigiamą poveikį visai ekonomikai. Kai kurie vokiečių epidemiologai ir ekonomistai siūlo svarstyti kombinuotą atsako į krizę variantą, kai mėnesį truksiantį karantiną pakeistų maždaug trijų mėnesių grįžimas į darbus ir aktyvią veiklą, tada – vėl karantinas, nes pandemija gali būti gyvybinga, taigi neišvengsime jos naujų bangų. Britų ir prancūzų mokslininkai siūlo planuoti atsaką artimiausiems porai metų (kol bus atrasta vakcina) – irgi remiantis algoritmu, kad tris mėnesius laisvės periodiškai keistų mėnuo karantino.

Turime atidžiai sekti procesus, kad pandemija neišslystų iš kontrolės ir sveikatos apsaugos sistemos netaptų bejėgės. Kita vertus, šiandienė situacija skiriasi nuo 2008–2009 m. pasaulinės krizės visų pirma kita psichologine nuotaika: šiandien savo akimis matome krizę – sergančius ir mirštančius žmones, todėl daug daugiau visuotinio susirūpinimo ir akivaizdaus suvokimo, kad su tokia pandemija reikia kovoti solidariai. 2008 m. krizės priežastys buvo nematomos: dėl sunkiai ne ekonomistui suprantamų priežasčių griuvo bankai, užsidarė ir nebeskolino tarptautinės finansų rinkos, todėl buvo daug pykčio ir nevilties. Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos, ekonomikos dar iki pasaulinės krizės buvo gerokai perkaitusios, Lietuvoje jokių finansų rezervų iki krizės nebuvo sukaupta, todėl iki pat 2009 m. vidurio Baltijos šalys krito po 15–18 proc. BVP.

Dabar ekonomikos perkaitimo požymių nėra, šalies finansai subalansuoti, net šioks toks rezervas sukauptas. Lietuva gali skolintis tarptautinėse rinkose už gana žemas palūkanas. Taigi, daug kas priklausys nuo to, kaip ilgai didelė dalis verslo bus uždaryta dėl karantino.

Kuo daugiau bus europietiško solidarumo, tuo geriau. Stipriai kenčianti Italija iš EK finansinę paramą gavo gana operatyviai. Kilnumą demonstruoja Vokietija – sutiko priimti gydyti COVID-19 sergančius italus. Dera paminėti, kad sveikatos apsauga, švietimas ir didelė dalis socialinės politikos yra mažiausiai europinių normų reglamentuoti sektoriai (standartai, politika ir t. t.) – jie palikti ES šalių narių valiai. Tikėtina, kad po krizės bus susimąstyta apie europinės politikos taikymą ir šiems sektoriams. Nors uždaryti namuose, europarlamentarai šią temą jau reflektuoja, plūsta banga laiškų su svarstymais. Iš to aktyvumo ilgainiui galima tikėtis konkrečių siūlymų. Primintina, kad panašus algoritmas veikė po 2008-ųjų finansų, vėliau – po pabėgėlių krizių, kurios galų gale buvo suvaldytos. Neabejoju, kad Europa susidoros ir šį kartą.

Kol kas žinome tik tiek, kad skaudės, kai kam – labai smarkiai. Kepurėmis tokios krizės neužmėtysime, visų pirma reikės solidarumo: europietiško, lietuviško, paprasčiausiai žmogiško. Po karantino – visi į restoranus, sporto klubus, kitus verslus, kurie dabar neveikia! Niekas kitas nepastatys šių verslų ant kojų – tik mūsų solidarumu užtikrinta jų apyvarta.

Jau kaip ir nusistovėjęs algoritmas, kai ES, sudėtinga organizacija, iš pradžių susiduria su iššūkiais, po kurio laiko randa adekvačius atsakus į juos ir tampa tik stipresnė. Istorija jau parodė, kad ji kaip tik per krizes bręsta ir konsoliduojasi. Krizės neišvengsime, bet svarbiausia, kad praeities krizių pamokos išmoktos – ir Lietuvoje, ir ES. Mūsų solidarumas išbandomas, o išbandytas jis darosi tik tvirtesnis – tai šiandien ir matome. Svaigintis vien pesimistiniais scenarijais kaip neišvengiamais nėra prasmės.