Ekonomikos konferencija

Energetikos krizė? Netiesa, kurią būtina paneigti 2023 m. sausio 12 d. Vytenis Koryzna, „Enefit Lietuva“ vadovas

„Energetikos krizė“, – šią frazę po 2022 m. vasario 24-osios pradėjome kartoti nuolat, nes milžinišku greičiu pradėjo kilti kainos. Nors iš tiesų tai nėra energetikos krizė ir tai tikriausiai būtų galima vadinti gerąja žinia, bet blogoji yra ta, kad tai, ką stebime, yra daug didesnės krizės rezultatas.

Krize vadinu situaciją, kai ankstesnė tvarka nebegalioja arba sėkmingai nebefunkcionuoja, o naujos tvarkos dar nėra arba ji dar sėkmingai nefunkcionuoja. Tokioje situacijoje visi suvokiame, kad pokytis neišvengiamas, ir kuo greičiau jį realizuosime, tuo didesnė bus tikimybė, kad jis keis mūsų gyvenimą į geresnį, o ne į blogesnį.

Kai tai suvokiame, reikia prisiminti, kad apie klimato kaitos krizę rimčiau kalbama jau daugiau nei 40 metų. Šią krizę stabdant susiduriama su milžiniškais sunkumais, nes jos svarbiausia priežastis susijusi su ekonomikos augimu, o jo siekia visi. Dažniausiai tai nusako, ar mūsų valstybės pasiekimais džiaugtis, ar liūdėti, ar mūsų ekonomika klesti, ar skęsta. Nors iš tiesų turėtume matyti, kad tikrai skęsta, nes šiandien vis dar didelė dalis elektros energijos, net 84,4 proc., pagaminama deginant dinozaurų ir priešistorinių augalų liekanas: anglis, dujas ir naftą.

Tai suvokiant belieka konstatuoti, kad šiuo metu esame patinėje situacijoje, kai mūsų ekonominė veikla klimato krizę sukūrė, tačiau didelė dalis žmonijos ir toliau ekonomikos augimo siekia kaip svarbiausio tikslo, todėl energijos reikia dar daugiau. Tai suvokdami turėtume reikalauti ryžtingesnių pokyčių tiek iš valstybių lyderių, tiek iš verslo. Apskaičiuota, kad 108 privačiojo ir valstybinio kapitalo bendrovės – dujų, naftos, anglių kompanijos ir cemento gamintojai – yra atsakingos už 70 proc. visų anglies dioksido išlakų. Tai vadinamieji carbon majors. Ir nors toks skaičius šokiruoja, šios bendrovės žaliavą išgauna, perdirba ir parduoda ne pačios sau. Mes visi esame tos produkcijos vartotojai. Todėl galime piktintis, kad Kinijoje tarša auga, tačiau šiame globaliame pasaulyje jau seniai gamyba vyksta vienur, o vartojimas – kitur. Ir nors Kinija sukuria daugiausia anglies dioksido išlakų, taip yra ir todėl, kad Kinijoje, tikėtina, bus pagaminta net ir didelė dalis žaislų, kuriuos mes Europoje ir JAV dėsime po eglute per šventes. Rinksimės šiuos žaisliukus, kaip ir kitas prekes, nes jie pigesni, ir nesusimąstysime, kodėl. Nors jei JAV ir Europos Sąjungoje jau veiktų gana dideli Kinijos politikai įtaką daryti galintys taršos mokesčiai, tikėtina, kad ir tarša Kinijoje greitai mažėtų, ir dalies gamybos pranašumų Kinija netektų, todėl dalis gamybos grįžtų į Europą ir JAV.

Jei gebame suvokti, kad 2022-aisiais išgyvenome ne tiek energetikos krizę, kiek ilgą laiką besitęsusio politinės valios sparčiai priimti būtinus energetikos sprendimus deficito krizę, tai turėtų nuteikti optimistiškai. Jei šiandien ryžtingai eliminuosime elektros deficitą ir priimsime pažangiausius sprendimus, visomis prasmėmis laimėsime. Tik, žinoma, reikia judėti greitai.

Taip, iš tiesų, pakiltų kainos, tačiau vargu ar ilgam, nes toks požiūris paskatintų dar sparčiau plėtoti žaliąją energetiką, o jos mastui augant kristų ir kainos. Taip išsivaduotume iš dabartinių spąstų, kai per lėta kova su klimato kaita ir žaliosios energetikos plėtra ne tik sukelia katastrofinių klimato reiškinių, bet ir išprovokuoja energijos išteklių kainų šuolius. Ir šie yra ne energetikos krizės, o mūsų priklausomybės nuo vis prasčiau veikiančios iškastinio kuro pasaulio tvarkos ir per lėto naujos žaliojo pasaulio tvarkos kūrimo rezultatas.

Belieka tikėtis, kad žmonija ir mes Europoje rasime jėgų judėti greičiau. Juoba kad išeitis akivaizdi – Europa jau žengia šiuo keliu, pasirinkusi žaliąjį kursą ir patvirtinusi žiedinės ekonomikos veiksmų planą. Tiesiog reikia nebijoti judėti dar sparčiau ir stengtis įtraukti tiek verslą, tiek visuomenę.

Susimąstykime: net 73 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų sukuriama energetikos sektoriuje. Todėl jei yra akivaizdu, kad visų pirma pokyčių būtina imtis šioje srityje, turime atkreipti dėmesį į šio pokyčio suteikiamas galimybes. Pavyzdžiui, jau apskaičiuota, kad gaminantys vartotojai Lietuvoje potencialiai galėtų pagaminti apie 60 proc. šaliai reikalingo elektros kiekio. Tai ne tik sustiprintų mūsų ekonomiką ir sumažintų priklausomybę nuo išorės rinkų, bet, tikėtina, ir smarkiai sumažintų elektros kainų šuolius Lietuvos vartotojams. O jei tokioje aplinkoje net ir būtų kiek didesni kainų šuoliai, daugiausia naudos iš to gautų Lietuvos gaminantys vartotojai.

Taigi, buvusią priklausomybę nuo išorinių veiksnių ir griūvantį iškastinio kuro energetikos pasaulį galime pakeisti į priklausomybę nuo savęs pačių ir daug kartų saugesnį bei technologiškai pažangesnį žaliosios energetikos ir ekonomikos pasaulį.

Sutikime – tai skamba išties neblogai, ypač turint omenyje, kad tokios ateities alternatyva yra praraja.<