Šis straipsnis yra skirtas prenumeratoriams.
Esate prenumeratorius? .

Aktualijos

Donaldo Trumpo era: karas JAV gatvėse, kaip ir COVID-19, gali smogti antrąja banga Monika BALTRUŠAITYTĖ

Der Feurteufel (liet. „ugnies demonas“). Prezidentas padega savo šalį. Taip apie Donaldą Trumpą rašė Vokietijoje lyderiaujantis laikraštis ir didžiausias Europos savaitraštis „Der Spiegel“. Ant viršelio jis pavaizdavo Ovaliajame kabinete sėdintį prezidentą bejausme veido išraiška, rankoje laikantį uždegtą degtuką. Jam už nugaros – langas, atveriantis apokaliptinę panoramą: liepsnojančias gatves, rūkstančius juodus dūmus, įniršusius, pykčio užvaldytus protestuotojus.

 Bet tai tėra vaizdas, kaip šią situaciją mato vienas solidžiausių vertybinių Vokietijos leidinių. O skaitant Lietuvos naujienų portaluose ir socialinėje žiniasklaidoje skelbiamus komentarus, dažnu atveju ir klausantis daugiau ar mažiau pasiekusių baltaodžių Lietuvos vyrų minčių susidaro visiškai priešingas vaizdas. Štai „Der Spiegel“ atrodo, kad D. Trumpas suinteresuotas visuomenės supriešinimu, mat tai jam leidžia vienyti savo šalininkus. Ir akivaizdu, kad tai jam puikiai sekasi – ir ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje, o ypač – Lietuvoje. Bet nereikia stebėtis, nes tokia jau žmogaus prigimtis: jei randi kaltininką, kurį galima engti ar nubausti, ir jei šis kaltininkas yra kitos odos spalvos ar religijos, visada atsiras daugybė žmonių, kurie sakys, kad taip jam ir reikia, nes jis buvo blogas.

„Der Spiegel“: atrodo, kad D. Trumpui reikia chaoso. Jis juo maitinasi

George’o Floydo nužudymas ir po jo nuvilniję masiniai protestai atvėrė seną žaizdą, kurią kadaise buvo gana neblogai apgydęs Barackas Obama. Deja, Jungtinių Valstijų genuose užkoduotas rasinis konfliktas vėl suliepsnojo tokia ugnimi, kad jai užgesinti gali prireikti daugybės metų, ir neatrodo, kad ši ugnis artimiausiu metu rimtų, nes šiandien JAV nėra visuomenę telkiančios lyderystės. Iš tiesų turime priešingą variantą – skaldantį ir druską ant žaizdos barstantį prezidentą, todėl gaisras virto sprogimu.

„Der Spiegel“: „Daugybė juodaodžių JAV yra ne tik pakirsti koronaviruso, bet ir pavargę nuo kasdienio rasizmo, su kuriuo susiduria savo valstybėje. O ką daro Donaldas Trumpas? Kursto neapykantą bandydamas nukreipti dėmesį nuo savo klaidų ir užsitikrinti perrinkimą artėjančiuose rinkimuose išties kvestionuotinais metodais.“

Tokią mintį iškelia „Der Spiegel“: „Daugybė juodaodžių JAV yra ne tik pakirsti koronaviruso, bet ir pavargę nuo kasdienio rasizmo, su kuriuo susiduria savo valstybėje ir kuris, jų įsitikinimu, jiems ir jų vaikams garantuoja tik skurdą bei nesaugumo jausmą. O ką daro Donaldas Trumpas? Kursto neapykantą bandydamas nukreipti dėmesį nuo savo klaidų ir užsitikrinti perrinkimą artėjančiuose rinkimuose išties kvestionuotinais metodais.“

Amerika šiandien patiria tris stiprius smūgius: COVID-19, ekonomikos nuosmukį ir masines demonstracijas už rasinę lygybę. Užuot pademonstravęs lyderystę, kuri šioje kritinėje situacijoje būtina, D. Trumpas pasitelkia autoritarinę retoriką ir didina susiskaldymą. Be to, pataikauja tai visuomenės grupei, kurios atstovų gausu ne tik JAV, bet ir kitose valstybėse, ir kuriuos vienija požiūris, kad jei kas nors nepatenkintas, bet tai – ne jie, o kokia nors mažuma, tegul tyli ir nedrįsta priešintis, o jei jau priešinasi, dominuojanti galia nepatenkintiesiems turi parodyti jų vietą.

„Sukarintos policijos pajėgos griebiasi smurto ne tik aršiems riaušininkams raminti – atakuoja ir taikius protestuotojus, buvo suimta net žurnalistų. Ar turėtume sunerimti dėl Jungtinių Valstijų? – klausia „Der Spiegel“. – Chaosas Amerikos gatvėse nėra vien tik ekonominių ir socialinių įtampų rezultatas. Prezidentas ne kartą paaštrino šiuos konfliktus savo retorika. Atrodo, kad D. Trumpui reikia chaoso. Jis juo maitinasi.“

Visai nenuostabu: COVID-19 skaudžiausiai smogė juodaodžiams

Be jokios abejonės, JAV gaisrą sustiprino COVID-19. Kaip ir buvo galima prognozuoti, pandemija labiausiai smogė juodaodžiams. Žurnalas „Fast Company“ rašo, kad pandemija stipriausiai paveikė smulkiuosius verslus, kuriems vadovauja tautinių mažumų atstovai ir moterys. Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras vasarį–balandį atliko tyrimą ir nustatė, kad aktyvių verslo savininkų skaičius šalyje nukrito 22 proc. – nuo 15 mln. iki 11,7 milijono. Įdomu palyginti, kad per didįjį nuosmukį šis skaičius smuko tik 5 procentais. „Verslą valdančių žmonių skaičius tirpo drastiškai, rekordišku mastu, o nuostoliai jaučiami visose industrijose“, – rašo tyrimo autorius, Kalifornijos universiteto (JAV) ekonomikos profesorius Robertas Fairlie.

Pasak „The New York Times“, „Arbatos partijai“ nepavyko iškovoti to, ko troško, tačiau pavyko į laisvę paleisti pykčio politiką. Kaip suprantame, dienraštis omenyje turi D. Trumpą. Tačiau jei taip, tai leidinys klysta, nes šio gražiai pasivadinusio judėjimo svarbiausia misija buvo pasiekti, kad JAV prezidentu taptų jų vertybes reprezentuojantis žmogus.

Jis išsiaiškino ir tai, kad 41 proc. šių nukentėjusių verslininkų sudaro afroamerikiečiai, po jų seka Lotynų Amerikos piliečiai, azijiečiai, imigrantai ir moterys. Šie žmonės patyrė didžiausių nuostolių, mat jie dirba labiausiai viruso pažeistose industrijose: statybos, transporto, restoranų ir apgyvendinimo. Kai visos nelaimės užklumpa vienu metu, visai nekeista, kad G. Floydo mirtis buvo paskutinis lašas kantrybės taurėje ir ši dužo su garsiu trenksmu.

Rasizmo ugnį iškėlusį D. Trumpą išsaugojo „Arbatos partija“

Šukėms suklijuoti šiandien kaip niekad reikalinga vienijanti politika, tačiau vienas svarbiausių pasaulio lyderių nuosekliai renkasi metodą „skaldyk ir valdyk“. Prezidento apkalta, anot „Der Spiegel“, neparodė, kad D. Trumpo galia yra ribota. Veikiau priešingai – pažadino jo norą smogti iš visų jėgų bet kam, kas drįs pasipriešinti jo užgaidoms.

O ką apie D. Trumpo politiką mano kiti Vakarų leidiniai? „Business Insider“ rašo, kad prezidentas neturi atsakymo į rasizmą ir policijos brutalumą, o „daugiausia, ką jis nuveikė – rašinėjo tviteryje. Jungtinės Valstijos išgyvena nuosmukį, o prezidentas nežino, kaip reaguoti.“

Portalas „Inkstick“ pastebi, kad autoritarinė D. Trumpo povyza šiandien sužydėjo visu grožiu: „Per savo prezidentavimo laiką D. Trumpas jau ne kartą buvo pasitelkęs karines pajėgas diskriminacinio pobūdžio sprendimams įgyvendinti. Gynybos departamentą jis panaudojo kaip įrankį – uždraudė į šalį atvykti musulmonams. Nuo kasdienių pareigų atitraukęs karius ir milijardus dolerių nubraukęs iš karinio biudžeto, jis ėmėsi savo sienos projekto, daugumai tai virto ksenofobijos simboliu. Šiandien jis grasina pasitelkti karines pajėgas prieš savo piliečius, pagrįstai pasipiktinusius G. Floydo ir daugybės panašaus likimo žmonių mirtimi.“

 
Aršius protestuotojus įkvėpė „Džokeris“?

Žvilgtelėjus į praeitį, suprasti ir paaiškinti tai, kas šiandien vyksta Amerikos gatvėse, tampa lengviau, tačiau kodėl visuomenės nepasitenkinimas išsilieja tokia brutalia forma – iš kur tiek pykčio, vandalizmo, žiaurumo? Į šį klausimą vieno atsakymo nėra. Pasamprotauti šia tema pabandė garsaus komikso „Dilbert“ kūrėjas Scottas Adamsas. Tviteryje jis iškėlė mintį, neva didelio populiarumo sulaukęs filmas „Džokeris“ galėjo įkvėpti žmones protestuoti būtent taip, kaip jie tai daro šiandien.

„Senais laikais kino filmai būdavo tik pramoga su nedidele pastanga valdyti mūsų protus, – rašė jis. – Tačiau filmų kūrėjų įgūdžiai progresavo ir tobulėjo kartu su protų valdymo įgūdžiais. Todėl 2020-aisiais toks filmas kaip „Džokeris“ gali priversti visą tautą tam tikrus dalykus regėti per savo pačių sukurtą filtrą. Lažinuosi, kad 90 proc. protestuotojų matė „Džokerį“. Tai – galingas ir puikus filmas, kažką tikrai pakeičiantis smegenyse. Ar vienas filmas gali pastūmėti jauną žmogų į smurtą ir anarchiją? Prastas filmas negali. Net ir geras negali. Tačiau „Džokeris“ gali.“

Komikui Mike’ui Druckeriui tokia įžvalga pasirodė kiek per drastiška ir jis, atsakydamas S. Adamsui, smagiai patraukė jį per dantį: „1992-ųjų Los Andželo riaušės įvyko praėjus tik trejiems metams po to, kai pasirodė Timo Burtono „Betmenas“. SUTAPIMAS?!11??!“

Tinklaraščio „Winter is Coming“ autorių Daną Selcke’ą komiksų kūrėjo įžvalga apie „Džokerį“ netgi įžeidė: „Negi S. Adamsas taip desperatiškai bando išvengti minties, kad žmonės pikti dėl šimtus metų besitęsiančios sisteminės priespaudos, kad gali lengva ranka jų gedulo ir teisingumo siekio išraišką nurašyti filmui, sukurtam pagal komiksus?“

Šioje diskusijoje nenorime palaikyti nė vienos pusės, tik priminsime, jog vertindami filmą „Džokeris“ rašėme, kad jis komiksų stiliumi supaprastina realybę, tačiau labai meniškai išaukština brutalų protestą ir jo simbolį kaip atsaką į žmogų engiančią aplinką. Neteigėme ir neteigiame, kad „Džokeris“ galėjo tapti pagrindine riaušių proveržio priežastimi, nes pagrindinė priežastis yra neteisingumas, bet manome, kad, kaip ir išorės įtaka, kurios tikslas – kurstyti priešpriešos ugnį, šis kūrinys bent dalį žmonių tikrai padrąsino į priespaudą atsakyti ugnimi.

Amerikos visuomeninis transliuotojas PBS laikosi nuomonės, kad JAV politinė kelionė nuo prezidento B. Obamos iki D. Trumpo yra ir rasinės neapykantos kelionė. B. Obamą apgaubusius rasistinius stereotipus galėjome įskaityti prieš daugiau nei dešimtmetį susikūrusios „Arbatos partijos“ gerbėjų plakatuose.

„Arbatos partijai“, kaip teigia „The New York Times“, nepavyko išsikovoti to, ko troško, tačiau pavyko į laisvę paleisti pykčio politiką. Praėjus šitiek metų nuo jos klestėjimo laikų, kai „Arbatos partijos“ entuziastai svaidėsi kaltinimais dėl biudžeto švaistymo ir dėl nevykusios B. Obamos sveikatos apsaugos politikos, visos problemos valdant D. Trumpui niekur nedingo. „B. Obamos sąjungininkai šiame judėjime dėl deficito įžvelgė ir kitą tikslą – rasti pretekstą užsipulti pirmąjį juodaodį prezidentą. Užtenka prisiminti mitingus, kuriuose šmėžuodavo rasistiniai plakatai“, – rašo „The New York Times“.

Panašūs straipsniai: