Politika

Dešimtys tūkstančių migrantų – daug mažesnė grėsmė už avariją Astravo AE 2022 m. sausio 10 d.

Petras Auštrevičius – ne tik europarlamentaras, bet ir Sąjūdžio prieš Astravo AE lyderis, nuosekliai ginantis Lietuvos interesus Europoje, kad apsaugotų mūsų šalį nuo šios atominės elektrinės keliamos grėsmės. Neseniai jis pareiškė, kad mokesčių mokėtojų pinigai neturėtų būti leidžiami tam, kad būtų sumokėta už nešvarią Astravo atominės elektrinės (AE) elektrą ar jos sproginėjančių transformatorinių remontą.

„Europos Sąjungos pinigai negali plaukti Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino režimų bendram projektui ir dar trims suplanuotiems naujiems branduoliniams reaktoriams Lietuvos ir visos Europos pašonėje, kurių tikslas buvo ir lieka vienas – šantažuoti Europą ir jai grasinti“, – teigė europarlamentaras. Vertindami šios problemos svarbą, šiame metiniame žurnalo numeryje skelbiame tą dalį pokalbio su europarlamentaru P. Auštrevičiumi, kurioje kalbamės apie tai, kaip Lietuvai sekasi priešintis koncerno „Rosatom“ AE ekspansijai ir telkti paramą Europoje.

Gerbiamas Petrai, ar tiesa, kad tam tikras akivaizdus lūžis Lietuvos santykiuose su Baltarusija įvyko pastarajai priėmus sprendimą statyti Astravo AE? O šiandien migrantų atakos akivaizdoje susidaro įspūdis, kad šis klausimas nublanko. Gal to A. Lukašenka su V. Putinu ir siekė?

Ši atominė jėgainė – vienas iš egzistencinio pavojaus Lietuvai momentų. Astravas atsirado vadinamojo Baltarusijos režimo konstruktyvaus bendradarbiavimo su Europos Sąjunga laikotarpiu, kai A. Lukašenka dar buvo priimamas. Ir nors jis nebuvo labai dažnai kviečiamas į Europos sostines, jo nebuvo kratomasi, su juo buvo šnekama, daromas verslas. Tokiomis sąlygomis puikiai pasinaudojo Maskva. Ji prirakino Baltarusiją branduolinės energetikos pančiais, tiekė savo kurą, savo technologijas ir ekspertus. Kartu sukūrė ir didžiulę vietinę dilemą Baltarusijai: energijos perviršis yra tokia pati problema, kaip ir jos trūkumas. Ir, žinoma, sukūrė didžiulės grėsmės šaltinį Lietuvai.

Vadinu tai šimtmečio šunybe ir puikiai surežisuotu scenarijumi. Minskas buvo nuolankus šio projekto vykdytojas, o ES institucijos, Energetinio saugumo grupė irgi buvo įtraukta į šį planą. Įsiklausykime, koks absurdas: branduolinės energetikos ekspertai pateikia saugumui būtinų reikalavimų sąrašą, tačiau Baltarusija neigia šiuos kriterijus ir vertina tai kaip pageidavimų rinkinį – iš daugiau nei 20-ies būtinų punktų pasirenka aštuonis devynis ir dar priduria, kad Astravas – ne ES branduolinės energetikos ekspertų reikalas.

Nepaisant Rytų režimų pastangų nukreipti dėmesį, dar svarbiau priminti, kad branduolinis saugumas nėra išimtinė Lietuvos girnapusė. Žinau, kad jeigu veiksime per Briuselį aktyviai ir vieningai, Europa nenusigręš. Tik svarbu neturėti pavojingo naivumo žvelgiant į Minską ir viltis, kad rasime sprendimų pavieniui – tikiuosi, kad pagaliau Lietuvos politikų dauguma įsitikino, kad tai ginant mūsų valstybės interesus yra neįmanoma.

Padėties nelengvina ir tai, kad netgi Tarptautinė atominės energijos agentūra yra gyvybiškai suinteresuota branduolinės energijos plėtra, jai kiekvienas naujas projektas – galimybė padidinti ir sustiprinti savo įtaką.

Kartu žinome, kad ES perėjimas prie žaliosios energetikos neįvyks per metus ar kitus: reikės anglis ir taršų kurą kuo nors pakeisti, ir branduolinė energetika vėl yra įšventinama į švariųjų gretas. Tai mums tikrai nepadeda informuoti apie rizikas, kurios veržiasi iš Astravo jėgainės, sukurtos tam, kad šantažuotų Europos demokratijas ekonomiškai ir branduolinio saugumo prasme.

Turime pripažinti, kad reaguojant į šią situaciją ir Briuselyje buvo padaryta didelių klaidų: nebuvo aiškiai ir kategoriškai suformuoti reikalavimai dėl branduolinio saugumo ir energetinio šantažo. Vadinu tai pamalonintu dialogu: jis buvo grįstas tariama ekonomine nauda ir neleido Lietuvos balsui nueiti iki galo ir pakankamai aukštai. To siekėme įrodinėdami, jog yra klaidinga manyti, kad Astravo situacija gali kaip nors savaime išsispręsti.

Tuo labiau kad kalbame apie A. Lukašenką – diktatorių, kuris grasino visai ES ir dalį tų grasinimų jau įvykdė. Jau patyrėme migrantų ataką. Ko lauksime dabar – kol bus atidarytas branduolinis stogas Astrave? Privalome dirbti ir vienyti demokratines jėgas, kad būtų pasipriešinta šiai AE. Deja, bent kol kas turime problemų, net latvių nesugebėjome įtikinti, kad su šia grėsme negalima susitaikyti – laimėjo pragmatinis požiūris į energetiką.

Bet gal Latvija po šiuo metu vykstančios hibridinės invazijos persigalvos ir susivienys su mumis, gal palaikys energetinio ar, tiksliau, egzistencinio saugumo tikslus?

Deja, negirdėjau jokių gerų žinių iš Rygos. Ir nors pastangos pažadinti Latvijos lyderių atsakomybę turi tęstis, ši situacija tik dar kartą įrodo, kad Lietuvos vienpusis sprendimas mažinti elektros perdavimo laidumą iš Baltarusijos buvo reikalingas ir neišvengiamas. Jis nebuvo lengvai priimtas, ir suprantame, kad kelia nuogąstavimų mūsų kaimynams latviams ir estams, bet tai – tik pirmas žingsnis.

Kartu nemanau, kad tie, kurie gerai uždirbdavo iš elektros energijos eksporto iš Rytų, pasitenkins pasyvaus stebėtojo vaidmeniu. Energetikos ministras Dainius Kreivys paviešino gudrias ir pelningas schemas. Jas galutinai suardys tik mūsų elektros tinklų sinchronizacija su žemynine Europa, todėl turime neišklysti iš kelio ir pasiekti užsibrėžtą sinchronizacijos terminą – 2025 metus. Tik įvykus sinchronizacijai ir integracijai laidai į Rytus praras prasmę.

Tačiau, sutikite, išėjus iš BRELL žiedo Astravas niekur nedings. Kaip manote, kokie strateginiai veiksmai padėtų išlaikyti šį klausimą ES dėmesio centre ir neleistų bent jau Rusijai statyti dar daugiau branduolinių reaktorių šalia Lietuvos?

Matant agresiją, sklindančią iš Minsko ir Maskvos, ir žinant, jog jie darys viską, kad palaikytų įtampą, mums gyvybiškai svarbu energetinio saugumo klausimą laikyti Europos darbotvarkėje. Taip, mus užgriuvo pandemija, į mus nukreipta migracijos ataka – Astravas tarsi pasislinko į antrą planą. Gali būti, kad Jūs teisus ir to tikslingai siekiama, kad susitaikytume su šiomis grėsmėmis, kad nebūtų naujų. Problema ta, kad, mano tvirtu įsitikinimu, su šia grėsme susitaikyti, žvelgdami į savo vaikų ateitį, mes negalime.

Nepaisant Rytų režimų pastangų nukreipti dėmesį, dar svarbiau priminti, kad branduolinis saugumas nėra išimtinė Lietuvos girnapusė. Žinau, kad jeigu veiksime per Briuselį aktyviai ir vieningai, Europa nenusigręš. Tik svarbu neturėti pavojingo naivumo žvelgiant į Minską ir viltis, kad rasime sprendimų pavieniui – tikiuosi, kad pagaliau Lietuvos politikų dauguma įsitikino, kad tai ginant mūsų valstybės interesus yra neįmanoma.

Reikia nuolatos edukuoti kolegas iš kitų ES valstybių apie riziką keliančią Minsko režimo politiką. Juk mes prisimename istorines pamokas, elektrinių tragedijas, kai vyravo požiūris „Ai, kaip nors…“ Įdėkime pakankamai pastangų ir Briuselis bus mūsų pusėje.

Ir nevenkime įvardyti tų, kurie nesuvokia situacijos rimtumo. Labai kritiškai vertinu už energetiką atsakingos komisarės Kadri Simson požiūrį. Manau, kad ji nepadaro savo darbo – lapkričio pabaigoje kalbėdamas plenarinėje sesijose Strasbūre atkreipiau parlamentarų dėmesį ne tik į tai, bet ir į neišspręstą Astravo problemą.

Virginijus Sinkevičius yra Europos Komisijos narys, atsakingas už aplinkosaugą. Galbūt jis galėtų prisidėti prie tų, kurie akcentuoja Astravo branduolinę grėsmę?

Su komisaru V. Sinkevičiumi neturime labai glaudžių santykių, ir pandemija nepadeda – tikrai norėtųsi glaudesnio bendradarbiavimo, jis būtų naudingas visomis prasmėmis. Tačiau su tais Europos Parlamento kolegomis, kurie suvokia Astravo AE grėsmę, veikiame išvien: darome spaudimą ir laiškais, ir pozicijomis, ir išsakydami nuomones – naudojame visus įmanomus būdus, kad sutelktume Europos dėmesį.

Privalau pabrėžti, kad sėkmė bus tada, kai Astravo grėsmės sprendimo paieškos taps visos Lietuvos strateginio kurso dalimi. Todėl man norėtųsi didesnio sutarimo Tėvynėje. Mes dar nesame visko išnaudoję ir veikdami kartu galime vienas kito pozicijas reikšmingai sustiprinti – iš to Lietuva tik laimės. To nuoširdžiai pasigendu. Jokiu būdu negalime palikti šio klausimo savieigai, nes žinome, kur tai veda – tikiuosi, kad apie tai buvo kalbėta susitikime su Ursula von der Leyen ir NATO sekretoriumi Jensu Stoltenbergu Vilniuje. Galų gale, reikia suvokti štai ką: net ir dešimtys tūkstančių migrantų nesukels tokios grėsmės Lietuvai kaip viena nelaimė Astravo jėgainėje. Todėl turime dirbti ir nenuleisti rankų. Darysiu viską, kad sutelktume Europos ir kitų demokratinių valstybių lyderius ir užtikrintume Lietuvos žmonėms bei mūsų valstybei saugią ateitį.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Julius NAŠČENKOVAS

2021-12-27