Kultūra

Daugiau nei vienas ateities scenarijus 2020 m. kovo 28 d. Gediminas KUKTA

Šiemet 25-asis „Kino pavasaris“ kviečia pasvarstyti apie ateitis. Daugiskaita neatsitiktinė. Šiandien galvojant apie ateitį vargu ar įmanoma kalbėti tik apie vieną galimą scenarijų. Šiuolaikinis kinas tiksliai užčiuopia įvairių nuotaikų registrus: nuo pesimistinių nuojautų apie ekologinę katastrofą ar dar didesnį geometrine progresija augančių technologijų diktatą iki viltingų intonacijų apie naują būvį su gamta ir naujas žmonių tarpusavio sugyvenimo galimybes. Ne tik čia, Žemėje, bet galbūt ir kosmoso platybėse.

Tačiau neišsigąskite – festivalio programos tikrai nesudaro išskirtinai mokslinės fantastikos istorijos arba pasakojimai apie išgalvotus pasaulius ir distopijos (nors esama ir tokių). Ateitys yra savotiškas stuburas, laikantis išties turtingą programą, kurioje į būsimąjį laiką siūloma pažiūrėti politiniu, socialiniu, kultūriniu ir, galop, žmogiškųjų jausmų skerspjūviais.

Distopija iš Ukrainos

Kad režisieriai vis rečiau fantazuoja apie tai, kas bus, sakykim, po 100 metų, įrodo ukrainiečių režisieriaus Valentino Vasianovičiaus distopinė drama „Atlantida“ (Atlantis). Karo Rytų Ukrainoje temai, kuri žiniasklaidoje jau seniai tapo kasdienybe ir statistika, ji grąžina žmogiškąjį veidą.

Filme nusikelsime į 2025-uosius ir sutiksime karo bei ekologinių kataklizmų nusiaubtoje teritorijoje bandantį išgyventi buvusį kareivį Sergejų. Jo gyvenimas neteko prasmės, kiekvieną žingsnį lydi pyktis ir tuštuma. Tačiau nusivylusiam vyriškiui režisierius siunčia viltį – savanorę Katią, kuri nesvetingoje žemėje ieško kareivių palaikų. Tačiau ar viltis stipresnė už chaosą šalyje ir mintyse? Ar įmanoma atkurti tai, kas, regis, buvo negrįžtamai sunaikinta?

„Mėgstu personažus apgyvendinti neįprastose lokacijose. Donbasas, kuriame anksčiau ir dabar praleidžiu daug laiko, puikiai tiko – primena „Stalkerio“ Zoną. Mano istorijoje yra keletas sluoksnių, vieną jų, ekologinę katastrofą, manau, išgyvename jau dabar. Kai kas ją prilygintų Černobyliui“, – viename interviu sakė nelengvus klausimus keliantis režisierius.

Kas globalesnio?

„Forumas“ (The Forum)

Kad viso pasaulio ekonomikos ateitis yra kelių galingiausių šalių rankose, parodys režisieriaus Marcuso Vetterio dokumentinis filmas „Forumas“ (The Forum). Jis pakvies nusikelti ten, kur paprastam mirtingajam neįmanoma pakliūti – į 2018 m. Pasaulio ekonomikos forumą. Šis forumas kasmet vyksta Šveicarijoje, Davose. M. Vetteris buvo pirmasis režisierius, kuriam buvo leista filmuoti labai saugomo ir griežtai reglamentuojamo įvykio užkulisius.

Forumo įkūrėjo profesoriaus Klauso Schwabo svajonė buvo sukurti demokratišką platformą, kurioje būtų ieškoma sutarimo sprendžiant globalius klausimus. Norai gražūs, tačiau realybė sudėtinga ir ne visada pasiduodanti vienijantiems užmojams – tai režisierius ir atskleidžia savo dėmesingu žvilgsniu.

Filme sutiksime Donaldą Trumpą, pamatysime apie atogrąžų miškų likimą savo nuomonę turinčio radikalių dešiniųjų pažiūrų Brazilijos prezidento ir „Greenpeace“ vykdomosios direktorės Jennifer Morgan susitikimą, prasilenksime su Emmanueliu Macronu ir sulauksime atvykstant Gretos Thunberg.

Filmas suteiks progą pasvarstyti, ar pasaulio viršūnių suvažiavimas iš tiesų ką nors keičia, ar, priešingai, tėra problemos dalis.