Aktualijos

Būtina grąžinti ITT sektoriaus strateginį koordinavimą į valstybės rankas 2021 m. rugsėjo 27 d. akad. Gintautas Žintelis

Priklausau tai šalies informatikų ir telekomunikacijos inžinierių kartai, kuri
kovojo dėl suverenios Lietuvos ryšių sistemos atkūrimo, dėjo pamatus, ant kurių formavosi dabartinio informacinių-telekomunikacinių technologijų verslo ekosistema. Todėl mūsų kartos specialistams ne vis vien, kokie procesai šiandien čia vyksta, su kokiais iššūkiais valstybė susiduria ir kaip į juos atsako.

Tie du mano paminėti žodžiai – „valstybė“ ir „verslas“ – yra raktiniai, jeigu norime suprasti šiandien vykstančių procesų esmę ir jų kilmę. Nepriklausomos Lietuvos ryšių sistema atgimė kaip valstybinė-monopolinė, nes kitaip anuomet ir negalėjo būti. Po Nepriklausomybės atstatymo Lietuva išsikėlė tikslą ją transformuoti į konkurencingos rinkos pagrindais veikiančią, moderniomis Vakarų investicijomis ir technologijomis besiremiančią, lanksčiai į vartotojų poreikius reaguojančią verslo sistemą. Negali sakyti, kad kadaise kelti tikslai nėra pasiekti ir kad tai, kas kadaise buvo projektuojama, neveikia.

Kita vertus, rinka parodė savo ne vien gerąsias savybes. Ryšių ir informatikos, arba, kaip tai dabar vadinama, ITT sektoriaus išvalstybinimas, institucijų fragmentacija bei svarbių kompetencijų atidavimas rinkos dalyviams – lygiagrečiai su rinkos koncentracija kelių užsienio kapitalo kompanijų rankose – lėmė, kad Lietuvos valstybė žingsnis po žingsnio pradėjo prarasti savo kompetencijas, suverenumą ir kontrolę šiai svarbiai sričiai, ir, kas svarbiausia, jos infrastruktūrai.

Formaliai valstybė tarsi išlaiko sektoriaus kontrolę: veikia ryšių reguliatoriaus ir konkurencijos priežiūros institucijos, ministerijos formaliai tebevykdo sektoriaus plėtros politikos ir strategijos nustatymo funkcijas. Tačiau tie, kas realiai susiduria su situacija, mato, kad de facto kur kas dažniau uodega vizgina šunį, nei šuo – uodegą, t. y. realiai ITT sektoriaus institucijų veikseną per lobistinius mechanizmus bei ryšių su visuomene priemones reguliuoja pats ITT verslas. Bet ar visada tai, kas naudinga verslui ar atskiroms verslo įmonėms, yra naudinga visai visuomenei ir valstybei?

Kai nebelieka šeimininko

1998 metais panaikinus tuometinę Ryšių ir informatikos ministeriją šalyje iš esmės nebeliko už ITT sektoriaus politikos formavimą ir vykdymo koordinavimą atsakingos institucijos. Po šio veiksmo valstybės vaidmuo ėmė sparčiai nykti. Nesakau, kad reikia grįžti prie buvusio ministerijos modelio, bet vis tik atsakomybė už sektorių šiuo metu yra pernelyg išblaškyta ir sujaukta, čia nebeliko šeimininko, kuris turėtų reikiamus įgaliojimus priimti sprendimus, nustatyti plėtros prioritetus ir disponuotų reikiamo lygio žiniomis bei patirtimi, būtinomis problematikos visumai suvokti ir ją valdyti.

Man, kaip inžinerijos mokslo žmogui, liūdna žiūrėti, kaip valstybės institucijose nyksta intelektualinis- administracinis potencialas, vienas po kito jas palieka ITT srities žinovai ir profesionalai. Išeina į pensiją, išeina į verslą. Dėl mažų atlyginimų, dėl nuolatinių struktūros pertvarkų, dėl finansavimo ir stabilumo trūkumo, dėl poreikio sisteminei kompetencijai nebuvimo.

Viena bėda nevaikšto – viltį ateityje pagerinti dalykinės kompetencijos būklę mažina tai, kad nėra sudaromos tinkamos sąlygos informatikos ir telekomunikacijų specialistų ugdymui aukštojo inžinerinio mokslo įstaigose.

Stojančiųjų į šias specialybes skaičiai nėra pakankami, taip pat juntamas dėstytojų trūkumas, kurio pagrindinė priežastis – žemesni negu versle ar kitose veiklose atlyginimai.

Matau, kad institucijose vis mažiau belieka ambicijos, nebelieka, kas prisiimtų lyderio rolę. Informacinės visuomenės plėtros komiteto, kuris it karšta bulvė, mėtomas po įvairias ministerijas, politinis svoris ir dalykinė kompetencija su kiekviena tokia pertvarka vis labiau mažėja, Susisiekimo ministerija, kuriai kadaise buvo perduota didžioji dalis Ryšių ir informatikos ministerijos funkcijų, panašu, džiaugtųsi išvis jų atsikračiusi – po pastarųjų pertvarkų čia nebeliko net tuos klausimus kuravusio skyriaus. KAM ir VRM, kaip Krylovo pasakėčioje, kiekviena į savo pusę paklodę tempia, o EIM ir ŠMSM tradiciškai neranda tarpusavio kalbos inovacijų ir mokslo integracijos klausimais.

Švaistomi milijonai

Nesant centrinės institucijos, atsakingos už kompleksinį ITT srities valdymą, nebeliko ir kompleksiško požiūrio, jungiančio atskiras disciplinas ir specialybes, liko tik atskiros žinybos ir jų žinybinis požiūris bei žinybiniai interesai. Todėl ir turime situaciją, kuomet žinybos stato ir eksploatuoja kiekviena sau atskirą telekomunikacinį tinklą, kone visos valstybinės įstaigos eksploatuoja savo atskiras serverines, savarankiškai perka IT įrangą, samdo IT personalą ir t.t. Valstybės kontrolės ataskaitose ir ekspertų analitinėse pažymose juodu ant balto rašoma, kad tokio neefektyvaus, necentralizuotai valdomo valstybės ITT ūkio pasekmė – bereikalingai išleidžiami dešimtys milijonų eurų! Ir nėra, kas atsako už šitokį nusikalstamą neūkiškumą, mokesčių mokėtojų pinigų švaistymą!

Kiek metų yra kalbama apie valstybės registrų ir kitų duomenų konsolidaciją, šimtų neefektyvių ir nesaugių serverinių sutelkimą į kelis stambius valstybinius duomenų centrus? Dešimt, penkiolika? Tos kalbos vis kalbomis ir baigiasi, nes ir atsakingos institucijos nėra, ir, priedo, valstybė nuolat keičia nuostatas dėl to, kaip konsolidacija turėtų būti realizuota. Antai viena vyriausybė priima sprendimą, kad valstybės duomenų centrai turėtų būti konsoliduojami viešojo sektoriaus infrastruktūros pagrindu, kita – viską stabdo, nes labiau linkusi pasitikėti verslo paslaugomis. Trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių – o laikas bėga, ir milijonai eurų toliau beprasmiškai švaistomi dešinėn ir kairėn.

Skylės pasienio ryšiuose

Imkime kad ir dabartinę nelegalių pabėgėlių krizę – telekomunikaciniu požiūriu ji atskleidė daugybę silpnų vietų valstybės ryšių sistemoje. Visų pirma, ryšio tinklų kokybės pasienio rajonuose problemas. Kadangi pasienyje neturime tankiai apgyvendintų vietovių, komerciniai mobiliojo ryšio tinklai čia nėra gerai išvystyti. Specialusis VRM TETRA tinklas taip pat nestokoja „baltų dėmių““, be to, jis remiasi atgyvenusia 2G technologija ir visiškai netinkamas duomenų perdavimui. Neveikiant spec. ryšiams pasieniečiams tenka naudotis standartiniu mobiliuoju telefonu, kuris gali būti ne tik nesunkiai paklausomas, bet ir lengvai susekamas elementariomis buitinėmis programėlėmis (pvz., Waze), dėl ko mūsų sienos apsaugos patrulių ir kitokių pajėgų judėjimas pasienyje gali būti stebimas ir migrantų, ir jų vedlių, ir Baltarusijos tarnybų.

Kita problema, kad TETRA ryšys nesuderinamas su kitais žinybiniais tinklais, todėl pasieniečiai šiuo metu neturi bendro ryšio su jiems talkinančia karo policija, kitomis institucijomis ir įstaigomis. O juk reikės atskiroms žinyboms ir organizacijoms operatyviai koordinuoti veiksmus ir ateityje: valdant pabėgėlių stovyklas, statant fizinį pasienio barjerą, diegiant kitas apsaugos priemones.

Akivaizdu, kad saugiai valstybės tarnybų ir žinybų komunikacijai užtikrinti – ir ne tik pasienyje – būtina kuo skubiau pradėti diegti modernią kritinio ryšio sistemą, kuri leistų efektyviai valdyti ir dabarties, ir ateities krizes.

Atstatykime strateginį valstybės vaidmenį

Visų šių mano paminėtų problemų (ir ne vien jų) bendras vardiklis – strateginio koordinavimo iš valstybės pusės trūkumas ir įsigalėjęs fragmentuotos žinybinės ITT srities vadybos modelis. 2020 m. rugsėjį Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas priėmė rezoliuciją dėl valstybės informacinės infrastruktūros vystymo. Ji buvo išsiuntinėta visoms valdžios institucijoms, su daugeliu politikų ir sprendimų priėmėjų teko susitikti ir žodžiu išdėstyti argumentus. Šiemet LMA organizavo seminarą „Ateitis – informacinių technologijų iššūkiai visuomenei“, kuriame nagrinėta strateginio koordinavimo problematika – jos rezoliucija taip pat įteikta valstybės institucijoms. Nei pirmu, nei antru atveju adekvačios reakcijos nesulaukta – kas, vėlgi, signalizuoja apie valdžios institucijų nenorą ir/arba negebėjimą tapti pilnaverčiu dialogo sisteminiu lygmeniu partneriu.

Kuo greičiau bus suvokta būtinybė sutelkti politinę valią ir atstatyti valstybės vaidmenį ITT sektoriaus strateginiame planavime bei užtikrinti valstybės kontrolę sektoriaus infrastruktūrai, tuo greičiau bus pradėtos spręsti susikaupusios valstybės informacinių išteklių problemos, pradėti įgyvendinti pribrendę sisteminiai informacinių sistemų ir tinklų pertvarkymai.

akad. Gintautas Žintelis, Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo narys, LR ryšių ir informatikos ministras 1992- 1996 m.

Komentaras paruoštas bendradarbiaujant su AB Lietuvos radijo ir televizijos centras