Kultūra

Asmik Grigorian – Lietuvos žvaigždė, nušvitusi pasauliui 2019 m. liepos 16 d. Monika BALTRUŠAITYTĖ

„Gležna, baltą suknelę vilkinti figūra viena stovi didelėje ir tuščioje scenoje. Kartu su ja kvėpuoja visa auditorija. Ji įkūnija visą skausmą ir ilgesį, gimstantį iš paskutinės žmogiškumo skiautės žiauriame ir bejausmiame pasaulyje. Jeigu šiai Salomėjai pavyks – o jai jau pavyko, – tai tik dėl Grigorian. Jos Salomėja užbaigė visas kitas salomėjas.“

Taip „Financial Times“ įvertino solistės Asmik Grigorian pasirodymą Romeo Castellucci režisuotoje Richardo Strausso operoje „Salomėja“. Pernai Austrijoje, Zalcburgo festivalyje, po spektaklio premjeros salėje dar ilgai griaudėjo audringi plojimai, o į sceną įžengęs režisierius prieš lietuvių sopraną puolė ant kelių. Tądien operos padangėje ryškiai nušvito Asmik žvaigždė, jos ryškumu negalėjo atsistebėti žado netekę kritikai ir užsienio žiniasklaida. „Tampi liudytoju vienos iš tų retų, rizikingų akimirkų, kai solistė visiškai susilieja su savo vaidmeniu, atsisako savęs, bet vis tiek išlaiko kontrolę“, – rašė „Welt“ apžvalgininkas Manuelis Brugas.

Kai į naująją Salomėją sukūrusią A. Grigorian staiga pakrypo visų žvilgsniai, visai nekeista, kad balandžio 29-osios vakarą Tarptautinių operos apdovanojimų ceremonijoje Londone, teatre „Sadler’s Wells“, ji buvo pripažinta geriausia 2018-ųjų operos soliste. Reikėtų pabrėžti, kad šis įvertinimas – ne momentinės sėkmės, bet ilgalaikio, ne vienus metus trukusio, ir itin sunkaus darbo rezultatas. Kaip atrodė šis įkvepiantis kelias į pasaulinės šlovės olimpą ir ko jame atrasti, kokių pamokų išmokti gali kiti, apie pripažinimą ir tarptautinę sėkmę svajojantys menininkai?

Dar šiek tiek apie legendinę Salomėją

Kaip yra pripažinusi Asmik bendražygė, operos režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė, „kai žmogus tiek dirba, kiek dirbo Asmik, kai tiek investuoja į savo vaidmenis ir darbą, man nebuvo abejonių, kad Asmik yra viena geriausių pasaulyje. Labai svarbu paminėti, kad tai – ne atsitiktinumas. Tai – labai sunkaus ir ilgo darbo įvertinimas.“

Būdama viena gali sau leisti mąstyti apie vaidmenis nors ir 24 valandas per parą, tačiau su ja – ir mažoji dukrelė, tad tenka prisiversti vaidmenį išjungti: „Keliauju namo ir pamažu atsijungiu, jei nepavyksta – sėdu į sūpuokles ir supuosi tol, kol galop pavyksta.“

„Merkur“ apžvalgininkas Markusas Thielas rašė, kad „Richardas Straussas, kadaise svajodamas apie savo pasaulinę sėkmę, greičiausiai sapnuose regėjo Asmik Grigorian. Trapumas, besąlygiškumas, griežtas grožis, antgamtinis kūrybingumas – visa tai atsiskleidžia jos vaidyboje ir vokale.“

Ši Salomėja išties buvo kitokia – šiuolaikiška ir moderni. Duodama interviu portalui „Classical Music News“, A. Grigorian atviravo, kad režisieriui R. Castellucci iškart padėkojo, jog nereikėjo šokti septynių apdangalų šokio, kuris operoje Salomėją paverčia akmeniu, ji buvo dėkinga ir už tai, kad nereikėjo nešti ant padėklo ir bučiuoti pranašo Jokanano (Biblijoje – Jono Krikštytojo) galvos. „Atvirai kalbant, apie Bibliją visai negalvojau, kūriau vaidmenį absoliučiai psichologiniu pagrindu, formavau psichologinį Salomėjos tipą. Man tai buvo milžiniškas darbas – su kalba, muzika, Salomėjos psichologinio tipo paieškomis. Nors režisierius žinomas kaip simbolistas, mano ėjimas vaidmens link per psichologiją bendram darbui netrukdė, manau, buvome labai nebloga komanda“, – pasakojo A. Grigorian.

Tame pačiame interviu ji pridūrė, kad jos karjera gerai klostėsi ir iki Zalcburgo: „Buvo Viena, Stokholmas, Antverpenas, Vysbadenas, Roma, buvo sutartys su karališkąja Londono „Covent Garden“ opera, Milano „La Scala“. Turiu pabelsti į medį – man viskas net per sklandžiai juda aukštyn, sunku pasakyti, kas tai lemia.“

Tenka prisiversti išjungti vaidmenį

Kaip ne kartą yra minėjusi Asmik, Salomėjos vaidmuo jai – naujas atspirties taškas, naujų vaidmenų pradžia. Sukūrusi per 60 vaidmenų, menininkė teigia, jog auga su kiekvienu nauju pastatymu. Šiuo metu geriausia 2018 m. operos solistė ruošiasi Marietos vaid-meniui Milano teatre „La Scala“, Grahamo Vicko režisuotoje Ericho Wolfgango Korngoldo operoje „Miręs miestas“.

Pastaruoju metu ji itin daug investuoja į savo dainavimo techniką, repeticijos ir darbas užima didelę dalį jos laiko, tad kaip gyvenant tokiu tempu neišprotėti ir mokėti atsiriboti nuo scenos? Dukrelę Lėją su Rusijos režisieriumi Vasilijumi Barchatovu auginanti Asmik „Classical Music News“ atviravo, kad būdama viena gali sau leisti mąstyti apie vaidmenis nors ir 24 valandas per parą, tačiau su ja – ir mažoji dukrelė, tad tenka prisiversti vaidmenį išjungti. „Keliauju namo ir pamažu atsijungiu, jei nepavyksta – sėdu į sūpuokles ir supuosi tol, kol galop pavyksta, – sakė ji. – Manau, kad meno misija – daryti kiekvieną iš mūsų geresnį, skatinti tobulėti. Jei menas tikras, jis turi mus paliesti, priversti kažką krustelėti mumyse, mus keisti. Yra daug dalykų, kuriuos norėčiau daryti, bet labiausiai noriu dirbti su kokybe.“

Nuo vaikystės su muzika: ar būta kito pasirinkimo?

Gimusią talentingų operos artistų, Irenos Milkevičiūtės ir Gehamo Grigoriano, šeimoje, Asmik opera lydėjo nuo pat vaikystės. Turbūt nestebina ir tai, kad Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje ji mokėsi fortepijono, vėliau – chorinio dainavimo specialybės, o tada buvo studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – ji pasirinko dainavimą.

Kai leidinio „Frankfurter Rund-schau“ žurnalistė Judith von Sternburg paklausė, ar vaikystėje ji turėjo kitą pasirinkimą, Asmik atsakė: „Žinoma, kad visada turime pasirinkimą. Kita vertus, kito pasirinkimo turbūt neturėjau. Žinoma, kaip ir kiekvienas paauglys, bandžiau bėgti nuo tėvų praminto kelio. Perimti tėvų profesiją nelengva – jie puikūs ir talentingi solistai, tai suteikia daug spaudimo ir atsakomybės.“

Užaugusią tradicinės operos, senosios mokyklos aplinkoje, A. Grigorian nuo vaikystės supo stiprūs ir talentingi meistrai, jie neabejotinai būtų užkariavę ir pačias garsiausias scenas, tik tuo metu, deja, jiems buvo uždarytos sienos ir keliai. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Asmik tėvas gana greitai ėmė kilti tarptautinės karjeros laiptais.

Ne viename interviu Asmik yra pripažinusi, kad prieš trejetą metų Anapilin iškeliavęs tėtis jai buvo didelis autoritetas ir mokytojas, o po jo mirties menininkei norisi dainuoti tose scenose, kuriose dainavo jis – taip išsaugoti brangaus žmogaus atminimą. Duodama interviu leidiniui „Zeit“, ji pripažino esanti perfekcionistė, o perfekcionizmo išmokusi iš tėvų, ypač iš tėčio. „Tik po jo mirties išdrįsau sau pripažinti, kad esu Gehamo Grigoriano duktė“, – sakė ji.

Kalbėdamasi su žurnalo „Moteris“ žurnaliste Virginija Rimkuviene, Asmik paminėjo, kad tėvui išėjus tarsi įsijungė antrasis varikliukas – ji jaučiasi taip, lyg jis kartu dainuotų scenoje. „Manau, kad dauguma moterų labiau jaučiasi esančios tėčio, o ne mamos dukros. Mano tėtis visada buvo toli, o mama – šalia. Mylėti tą, kuris yra toli, gerokai paprasčiau ir poetiškiau nei tą, kuris yra šalia kiekvieną dieną. Su mama nesame taip sulipusios, kad skambintume viena kitai po penkis kartus per dieną, bet jaučiu jai didelę pagarbą ir meilę.“

Sulaukusi trisdešimties perdegė

Vis dėlto kelias į operos olimpą nebuvo toks lengvas: būdama vos 21 metų, Asmik pirmąkart tapo mama ir, sūnui Nojui gimus, teko labai daug dirbti. „Visada pabrėžiu, kad solistai neturėtų pradėti karjeros per anksti. Būtent taip nutiko man, padariau visas įmanomas klaidas, – atvirai pasakojo Asmik leidiniui „Frankfurter Rundschau“. – Nuolat dainavau ir ėmiausi visų vaidmenų, kokie tik buvo siūlomi. Per anksti griebiausi pagrindinių vaidmenų ir jų skaičius buvo per didelis. Tuo metu ir technika ne tiek rūpėjo – kaip ir visi jauni žmonės, visko norėjau iškart. Man pasisekė, kad perdegiau gana anksti – sulaukusi trisdešimties, turėjau daug problemų su balsu, teko atlikti operaciją ir rinktis iš dviejų: eiti senuoju keliu arba pradėti iš naujo. Pasirinkau antrąjį variantą.“

Žurnalistei J. von Sternburg pastebėjus, kad daug puikių muzikų kilę iš nedidelių Baltijos šalių, ir pasidomėjus, ar muzikinis išsilavinimas čia išties toks puikus, Asmik atsakė, kad Lietuvoje turime ne tik puikių dainavimo mokytojų, bet ir vieną mums būdingą stiprybę: „Išmokome dirbti. Išmokome kovoti ir dirbti, dirbti, dirbti.“

Asmik ne kartą yra pripažinusi, kad šiuo metu operoje ji pasigenda senosios mokyklos tradicijų: „Troškimas ant scenos regėti jaunus žmones savaime suprantamas. Bet kai tau tėra dvidešimt metų, neturi nė menkiausio supratimo, kaip įkūnyti svarbius ir didelius vaid-menis, balsas tam dar nėra pasirengęs. Kita vertus, opera privalėjo keistis, nes jeigu ji būtų tokia pati, kokia buvo prieš šimtmetį, niekam nebūtų įdomu. Prieš šimtmetį operoje būčiau pasigedusi aktorių meistriškumo, o šiandien pasigendu vokalo.“

Ko reikia geram solistui?

Atsakydama į tokį sudėtingą klausimą, Asmik pabrėžia, kad geras operinis dainavimas nėra vien gražus balsas, talentas ar muzikalumas, geras dainavimas – tai taisyklių apie tai, kaip turi būti išgaunamas garsas, rinkinys, tai – technika. Anot jos, didžiosios žvaigždės turi būti gražios. Tačiau kalbama, žinoma, ne apie išorinį grožį, o apie laikyseną scenoje, nes opera yra gryna, nekontroliuojama emocija.

„Pasitikėjimas. Supratimas. Parama. Meilė. Ko dar gali norėti? Turbūt šiek tiek laiko gyvenime? Noriu padėkoti visiems, kurie padėjo man pasiekti tai, ką šiandien turiu. Ačiū“, – Londone atsiimdama geriausios operos solistės apdovanojimą lakoniškai kalbėjo Asmik.

Turbūt svarbiausia, ko pasimokyti iš A. Grigorian galėtų ir kiti menininkai, yra absoliutus atsidavimas savo darbui. „Esu Mis Emocija, – pasakojo ji leidiniui „Frankfurter Rundschau“. – Man nėra sunku vaidmenį ne tik suprasti galva, bet ir pajusti širdimi bei perteikti tai publikai. Tačiau privalau mokytis kontrolės, nes to neišmokus kenčia dainavimas. Todėl labai atkakliai ir daug repetuoju.“

Na, o kalbinama leidinio „Hamburger Abendblatt“, ji pripažino esanti linkusi į ekstremumus – atiduoda visą save arba nieko nesiima: „Tokia jau esu. Visada atiduodu maksimumą, ne kiekvienas gali tai atlaikyti.“