Visuomenė

Ar Šarūnas Jasikevičius suvokia, kad žaidžia oligarchų rinktinėje? TEMA

Ar gali sportas ar tam tikri žinomi atletai būti išnaudojami, kad gerintų diktatorių ar valstybę užvaldyti siekiančių žmonių įvaizdį? Žinoma, taip! Geriausias to pavyzdys galėtų būti buvusi NBA krepšinio žvaigždė, vėliau pasukusi į kino industriją, Dennisas Rodmanas – jis tapo vos ne geriausiu Šiaurės Korėjos lyderio draugeliu.

O štai Vladimiras Putinas labiau mėgsta kine vaidinančius kovinių sporto šakų atstovus, tokius kaip jo numylėtinis Stevenas Seagalas, kurio prastos vaidybos pripildyti pasikartojančio siužeto filmai yra itin dažni svečiai ir Lietuvos televizijų žiūrovų namuose – net atrodo, kad bent kelios televizijos jaučia pareigą nuolat lietuviams reklamuoti šį Kremliaus pakaliką. S. Seagalas taip įsitraukė į V. Putino kuriamos imperijos reikalus, kad net tapo ir Rusijos prezidento mažesnių draugų draugeliu. Pavyzdžiui, prieš porą metų ne tik susitiko su Kirgizijos prezidentu, bet ir vilkėdamas viduramžių šarvais bei jodamas žirgu atidarė Pasaulio klajoklių žaidynes.

Galima paminėti ir dar vieną Holivudo žvaigždę Mickey Rourke’ą, kuris savo meilę V. Putinui pradėjo reikšti kaip tik po Krymo okupacijos – pareiškė, kad visur dėvės netoli Kremliaus įsigytus marškinėlius, kuriuose V. Putinas pavaizduotas apsuptas gėlių – taip, šių marškinėlių kūrėjų nuomone, vertinama jo pergalė prijungiant Krymą prie Rusijos. Beje, beveik tuo pat metu, kai M. Rourke’as reklamavo marškinėlius, 2014-ųjų rugpjūtį, Kryme koncertavo save ne tik kaip prastą aktorių, bet ir kaip prastą dainininką atradęs S. Seagalas. Belieka pajuokauti, kad dar ilgiau pasitrynęs prie Kremliaus jis gali atrasti ir prasto šokėjo, ir prasto cirko akrobato talentus.

Dar vienas V. Putino režimui pataikaujantis aktorius sugebėjo „perspjauti“ ir patį S. Seagalą. Tai dar vienas mušeika Jeanas Claude’as Van Damme’as. Vienu metu jis buvo įjunkęs bičiuliautis su Čečėnijos vadovu Ramzanu Kadyrovu, kuris geležiniame kumštyje užsmaugė V. Putinui daug vargo sukėlusios čečėnų tautos laisvės troškimą. O kritikams, kurie teigė, kad dalyvauti šio politiko šventėse yra žema, aktorius atrėžė, kad Čečėnijoje jis „pasijuto savas“, kad Grozne jis lankosi ne dėl pinigų, o dėl tų žmonių, kurie jį myli, kad Groznas įsikūrė jo širdyje, o R. Kadyrovas pažadėjo sugrąžinti taiką į šią respubliką ir pasiekė šio tikslo, tad šiandien čia gyvena laimingi žmonės…

Lietuvos sportininkus į Rusiją vilioja oligarchai

Nors turime menininkų, tokių kaip Juozas Statkevičius, kurie viešai deklaruoja, kad dievina Rusiją, galime pasidžiaugti, kad mūsų žinomi sportininkai iki tokio vertybinio vandalizmo aktų dar nenusirito. Tačiau jau galima pastebėti tolerancijos Rusijai proveržių ir visų pirma juos siejame su Rusijos atžvilgiu draugiškai nusiteikusio verslo interesais. Kai su Rusija glaudžiai bendradarbiaujantys verslininkai, gal stengdamiesi didinti savo įtaką, o gal siekdami ir kitokių tikslų, į savo lauką bando įtraukti ne tik žiniasklaidos bei kultūros, bet ir sporto atstovų. Tokių pastangų geriausiu pavyzdžiu galėtų tapti visų laikų Lietuvos krepšinio megalegendos Arvydo Sabonio praėjusiais metais vykusi išvyka su Rusijos draugeliu oligarchu Gediminu Žiemeliu į Rusijai priklausančią Šiaurės Osetiją. Kaip teigiama, į specialiai suorganizuotą kalnų medžioklę. Tačiau spėta susitikti ir su Šiaurės Osetijos administracijos vadovu Viačeslavu Bitarovu, o šis pasidžiaugė tuo, kaip A. Sabonis žaidė Sovietų Sąjungos rinktinėje. Lietuvos krepšinio grandas interviu televizijai „Rossija-1“ džiaugėsi, kad važiuodamas į susitikimą kiemuose matė kelis krepšius – vadinasi, į juos kažkas mėto.

 
 Klausimai, į kuriuos Lietuvos krepšinio federacija turėtų atsakyti visuomenei

Nesiruošiame skaičiuoti svetimų pinigų, nes „Vičiūnų“ įmonių grupės savininko politinių ambicijų ir įtakos kontekste kalbame apie kur kas daugiau nei vien apie pinigus ir sportą. Kalbame apie potencialią įtaką rinkimams ir Lietuvos valstybės ateičiai. Nusprendę pasidomėti šia tema, Lietuvos krepšinio federacijai (LKF) nusiuntėme šiuos klausimus:

Kuriam laikotarpiui pasirašyta LKF sutartis su pagrindine rėmėja „Vičiūnų“ įmonių grupe ir kiek pinigų skiria „Vičiūnų“ įmonių grupė LKF, kad nacionalinės vyrų, moterų bei jaunimo rinktinės vilkėtų marškinėlius su VIČI logotipu?

Kokios dar kompanijos yra oficialios LKF bei šalies krepšinio rinktinių rėmėjos?

Vyrų, moterų bei jaunimo rinktinės (veikiausiai pagal šią sutartį) VIČI logotipu reklamuoja kompaniją aprangų regimiausioje vietoje (tuo nesunku įsitikinti kad ir „Google“ paieškos sistemoje). Kalbant apie reklamos mastą, kodėl nėra – arba šitoje pozicijoje nepalyginamai rečiau yra – kitų rinktinę reklamuojančių kompanijų reklamos, tarkim, „Elektromarkt“ ar „Betsafe“?

Kiek metų dar vyks šis procesas, tai yra kiek metų „Vičiūnų“ įmonių grupė skirs pinigų (ir ar tą pačią sumą), kad turėtų pagrindinio rėmėjo statusą bei reklamos vietos privilegijas? Jei klausimas suformuluotas netinkamai ar klaidingai (pavyzdžiui, nėra jokių privilegijų), paneikite šį faktą arba pataisykite.

Ar dėl rėmimo vyko konkursas, kuriame galėjo dalyvauti visos Lietuvoje veikiančios bendrovės? Ar siūlyta tokiomis pačiomis sąlygomis kaip „Vičiūnų“ įmonių grupei remti LKF bei rinktines Vakarų bendrovėms, tokioms kaip „Telia Lietuva“, „Swedbank“, SEB, „Tele-2“, „Orlen Lietuva“ ir t. t.? Jei buvo, kada?

Kokie faktoriai (finansiniai, patriotiniai, geopolitiniai, verslo reputacijos ir t. t.) lėmė „Vičiūnų“ įmonių grupės kaip pagrindinės rėmėjos pasirinkimą?

LKF į klausimus (pirmas elektroninis laiškas išsiųstas rugpjūčio 28 d., dar vienas – rugpjūčio 31 d.) atsakė tyla. Galimi du to paaiškinimai: arba LKF jaučiasi per įtakinga, kad atsakinėtų į žurnalo VALSTYBĖ klausimus, arba tie klausimai esant dabartinei situacijai yra nepatogūs. Beliko jau parengus straipsnį parašyti dar vieną laišką su viltimi, kad bus atsakyta tekstą publikavus.

Taip pat paklausėme kai kurių Lietuvoje veikiančių stambių Vakarų bendrovių, ar LKF per pastaruosius ketverius metus yra bent kartą siūliusi tapti Lietuvos nacionalinių krepšinio rinktinių generaliniu rėmėju, jei taip, kokiomis sąlygomis. Iki žurnalą atiduodant į spaustuvę nė viena iš į mūsų klausimus atsakiusių bendrovių nepatvirtino, kad per pastaruosius keletą metų LKF būtų siūliusi generalinio rėmėjo poziciją.

Sunku pasakyti, ar A. Sabonio įviliojimas į Šiaurės Osetiją oro uosto Maskvoje statytojui ir šiaip Rusijai, mūsų redakcijos nuomone, itin artimam oligarchui G. Žiemeliui pridėjo balų bei padėjo dar labiau patenkinti savo ekonominius interesus, bet akivaizdu kitkas – tokių neabejotinų lyderių kaip A. Sabonis važiavimas į Rusiją ir dar su verslininku, dėl kurio potencialiai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui jau ne kartą nerimą išreiškė Valstybės saugumo departamentas (VSD), mažų mažiausiai formuoja itin didelio pakantumo tokiems veikėjams aplinką. Ir dar padeda šiems stiprinti savo pozicijas Lietuvoje. Nes jei CSKA triuškintojas ir pasididžiavimo Lietuva okupacijos metais įkvėpėjas A. Sabonis gali bičiuliautis su G. Žiemeliu, vadinasi, tai gali visi. Nes kuo labiau gali pasitikėti – kažkokiu VSD ar A. Saboniu? Žinoma, kad pastarasis daugeliui yra šimtą kartų artimesnis.

O jei A. Sabonis bičiuliaujasi su strateginio objekto – naujo oro uosto prie Maskvos – statytoju, kodėl Šarūnui Jasikevičiui nesibičiuliauti su Visvaldu Matijošaičiu? Tuo labiau kad pastarasis yra Kauno, kuris didina finansavimą „Žalgirio“ krepšinio klubui ir, tikėtina, taip prisideda prie jo algos „Žalgirio“ klube dydžio, meras. Žinoma, tai yra gražioji šio bendradarbiavimo pusė. Kiek liūdniau tai, kad ir vėl kalbame apie dar vienos bendrovės, kurią VSD įvardijo kaip bandžiusią daryti įtaką Lietuvos valstybei, steigėją. Jo verslo pradžia analizuotina atskirai, o įmonių stiprėjimą visų pirma sietume su tuo, kad V. Matijošaitis tam tikru metu Rusijoje turėjo apie pusę visos surimio rinkos. Tai paaiškinti galima tuo, kad arba jis yra surimio prekybos genijus, arba turėjo Kremliaus ar jam artimų struktūrų stogą. Kiti scenarijai KGB struktūrų valdomoje Rusijoje sunkiai įsivaizduojami. Tai, kad Rusijoje šiandien veikia „Vičiūnų“ įmonių grupės gamyklos, yra tarsi logiškas šio draugiško bendradarbiavimo rezultatas. Iš tiesų to sureikšminti neverta, nes šiuo atveju teisus V. Matijošaitis, kai akcentuoja, kad jų gamyklų dabar pilna visur. Nes, kaip mes pabrėžiame, tikriausiai toks ir yra Rusijos tikslas – kad sustiprėjęs bičiulis vėliau giliai suleistų šaknis į Vakarų kapitalizmą, ekonomiką, politiką ir visuomenę. Beje, šiandien tai daro ir G. Žiemelis – tikėtina, kad Rusijoje uždirbtus pinigus investuoja į plėtrą iš Lietuvos į pasaulį, todėl irgi gali sakyti, kad Rusijoje tėra mažytė dalelė jo imperijos. Tačiau svarbiausia yra tai, ar bendradarbiavimas su Rusija padėjo iškilti žiemelių, karbauskių ir matijošaičių įmonėms, o jei taip, ko už tai tikisi Kremlius. Gal jis, pavyzdžiui, tikisi, kad jie padės daryti įtaką Lietuvos vidaus politikai?

Krepšinio federacija su „Viči“ kartoja  LRT ir „Agrokoncerno“ fintą?

Todėl tai, kad sportininkai bičiuliaujasi su tokiais veikėjais kaip G. Žiemelis ir V. Matijošaitis, tikriausiai leidžia kalbėti tik apie jų vertybinį pasirinkimą. Ir tai galima paaiškinti tuo, jog su Rusija verslo ryšiais susiję žmonės dažnai turi labai daug pinigų ir gali dosniai paremti sportą. Tačiau būtina kalbėti ir apie atsakomybę, kurią legendiniai sportininkai turėtų jausti, nes ne pinigai, o būtent jų buvimas šalia G. Žiemelio ar V. Matijošaičio gali turėti lemiamą įtaką jų teigiamam įvaizdžiui bei auginantis savo įtaką, net nulemti artėjančių rinkimų rezultatus. Tad apie krepšinio ir oligarchų draugystę verta pakalbėti detaliau.

 

sarunas_jasikevicius_krepsinis_lietuvoje_paieska_google

Lietuvos Krepšinio federacija, manytume, dar kokybiškiau ir sumaniau nei LRT ramūnui Karbauskiui, padėjo Visvaldui Matijošaičiui slapta visuomenei įskiepyti pagarbą „Viči“ ir šio prekių ženklo kūrėjui. sprendžiant iš „google“ pateikiamų nuotraukų, paieškos laukelyje įrašius žodžius „Lietuvos krepšinio rinktinė“ ir „Viči“, atrodo, kad tik „Viči“ rūpi antroji Lietuvos religija. Jei tai sąmoningas projektas – tikrai gudrus.

Ar dar prisimenate, kaip R. Karbauskis laimėjo rinkimus? Manytume, kad vienas svarbiausių jo sėkmės elementų susijęs su tuo, kad jis galėjo paremti per LRT televiziją keletą metų transliuotą „Naisių vasaros“ serialą, kuris kainavo didelius pinigus, taip „slapta“ (slapta tik todėl, kad Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), manytume, sąmoningai į tokias koncernų investicijas nereaguoja) finansuoti savo rinkimų kampaniją, pažeidžiant finansavimo apribojimus, ir įgyti konkurencinį pranašumą prieš partijas ir politikus, neturinčius oligarchinio koncerno užnugario. Tai suveikė ir padėjo suformuoti Naisių geradario įvaizdį.

Kodėl šiame kontekste prisiminėme Naisius? Tikrai ne todėl, kad R. Karbauskį vertiname kaip to paties oligarchinio ir nomenklatūrinio valdžios ėmimo projekto, kuriam priklauso ir V. Matijošaitis, dalyvį. O todėl, kad ir su V. Matijošaičiu susijęs koncernas, manytume, nužygiavo panašiu keliu, kaip R. Karbauskio „Agrokoncernas“. Panašiu, bet kartu ir unikaliu, nes nors ir aprašėme daugybę procesų, kuriuos reikėtų vertinti kaip paslėptą oligarcho V. Matijošaičio įvaizdžio gerinimo priemonę, siekdami pasipriešinti šiems procesams, dažniausiai atsitrenkdavome į VRK gynybinę sieną. Tačiau jei taip atsitiks ir šiuo atveju, bus galima teigti, kad rinkimai Lietuvoje yra nedemokratiški, o VRK užtikrina, kad oligarchinių koncernų investicijos siekiant suformuoti teigiamą įvaizdį pasiektų savo tikslą ir nulemtų rinkimus.

Tokių neabejotinų lyderių kaip A. Sabonis važiavimas į Rusiją ir dar su verslininku, dėl kurio potencialiai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui jau ne kartą nerimą išreiškė Valstybės saugumo departamentas, mažų mažiausiai formuoja itin didelio pakantumo  tokiems veikėjams aplinką. Ir dar padeda šiems  stiprinti savo pozicijas Lietuvoje.

Nes tai, kad prekių ženklo „Viči“ reklama jau kelerius metus puošia Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės marškinėlius (beje, priekinę jų pusę), atrodo kaip V. Matijošaičio ir jo įsteigtos įmonių grupės gerumo pavyzdys. Tai, kad „Viči“ logotipas matyti beveik ant visų Lietuvos rinktinių krepšininkų ir krepšininkių pilvukų (tuo nesunku įsitikinti į „Google“ paieškos sistemą įrašius raktinius žodžius „Lietuva“, „krepšinis“, „rinktinė“ ir „Viči“), demonstruoja tiesiog nesvietišką dosnumą, nes „Google“ pateikia įspūdingą skaičių nuotraukų su krepšininkais ir krepšininkėmis, ant kurių pilvukų užrašyta „Viči“. Be to, daugybė šių nuotraukų apkeliavo Lietuvos naujienų portalus, taigi Lietuvos žmonėms jau kelerius metus koduojama, kad „Vičiūnų“ įmonių grupei labiausiai rūpi Lietuvos krepšinio rinktinė – patriotiškesnių bendrovių Lietuvoje vargu ar rasi.

 
 Lietuvai ir ypač „Žalgiriui“ keistai sekasi  su mecenatais

Neseniai Ramūno Karbauskio diriguojama Seimo dauguma priėmė Mecenavimo įstatymą. Pagal jį, viskas yra itin paprasta. Jeigu asmuo suteikia paramos už daugiau nei 1 mln. eurų, tai leidžia jam pretenduoti gauti nacionalinio mecenato statusą. Savivaldybės mecenato vardas būtų suteikiamas, jeigu parama vienai iš savivaldybių siektų daugiau kaip 250 tūkst. eurų. Tai leistų puikuotis šio titulo teikiama garbe.

Kyla klausimas, ar tikrai vien pinigų suma gali būti svarbiausias rodiklis. Juk ir Viktoro Uspaskicho biografijoje įrašyta, kad jis ne tik neakivaizdiniu būdu studijavo Maskvos Plechanovo liaudies ūkio akademijoje, tiesė dujotiekį „Šiaurės pašvaistė“, tapo Kauno technologijos universiteto doktorantu, buvo apdovanotas Šv. Vladimiro ir Šv. Danilo ordinais, Šv. Mikalojaus statulėle, tapo Santarvės fondo laureatu, mėgsta sportą ir ypač tenisą, be to, yra Kėdainių „Atžalyno“ vidurinės mokyklos ekonominių klasių mecenatas.

Dar vienas ryškesnis mecenatas susijęs su Kaunu. Nors jo pėdsakai Lietuvoje jau seniai atšalo, „Vikipedijoje“ ir šiandien visu grožiu galima apie jį skaityti tokius žodžius: Romanovų šeimos fondas yra Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ mecenatas; 2000 ir 2006 m. Rusijos patriarchas Aleksijus II apdovanojo Vladimirą Romanovą už labdaringą veiklą; 2001 m. jis buvo pripažintas dosniausiu Kauno verslininku ir jam buvo įteiktas Šv. Mykolo apdovanojimas. Ūkio banką į finansines kapines atvedęs žmogus buvo ir labai dosnus „Žalgirio“ krepšinio klubo finansuotojas. Kaip kukliai teigia jis pats, „Žalgirio“ klubui tiesiog grėsė pražūtis.

Jei jau paminėjome „Žalgirio“ klubą, verta prisiminti ir kitą jo rėmėją, dėl kurio 6 mln. JAV dolerių skirtos pagalbos „Žalgirio“ klubas vienintelį kartą savo istorijoje 1999 m. laimėjo „Eurolygą“. Tai Šabtajus Kalmanovičius. Jo gyvenimo istorija pažymėta ne tik pasakiškų turtų: turėjo pilį Kanuose, „Rolls-Royce“ automobilių kolekciją ir privatų lėktuvą, bet ir dar pikantiškesniu faktu, kad Izraelyje jis buvo suimtas ir nuteistas už šnipinėjimą Sovietų Sąjungos naudai.

Jeigu kalbame apie žmogų, kurio „Vikipedijos“ straipsnyje tikriausiai daugiausia kartų paminėtas žodis „mecenatas“, reikia grįžti prie Ramūno Karbauskio. Tiesa, jis „Žalgirio“ nerėmė, tačiau su Kaunu yra susijęs, o šiuo metu prie Kauno marių, kaip teigia žiniasklaida, stato „Karbauskio rezidenciją“. Ramūnas ne tik verslo ryšiais susijęs su Rusija – jis buvo Lietuvos jaunių rusiškų šaškių rinktinės narys. Tačiau svarbiausia, kad jis yra švenčių vaikučiams iniciatorius ir mecenatas, serialo „Naisių vasara“ scenarijaus autorius ir mecenatas, festivalio visai šeimai „Naisių vasara“ sumanytojas ir mecenatas, Naisių vasaros teatro steigėjas ir mecenatas, su Andriumi Mamontovu įkūrė paramos ir labdaros fondą „Švieskime vaikus“. Be to, dar ir Baltų dievų muziejaus, Inkilų muziejaus, Baltų žolynų muziejaus, Krašto istorijos muziejaus Naisiuose sumanytojas bei mecenatas.

Skaitai tą vietą apie Inkilų muziejų ir jauti, kaip ašarą pradeda spausti. Visai nekeista, kad aršioji jo bendražygė Agnė Širinskienė tikriausiai ne dėl to, kad Ramūno dėka pateko į valdžią, yra nuoširdžiai įsitikinusi, kad jis yra šventasis, nes pasirūpina ir vaikučiais, ir paukščiukais. Tik neaišku, kurios religijos: krikščionių, baltų dievų ar rusiškų šaškių?

O jei reikėtų vertinti tą mecenatą, kurį šiandien labiausiai garbina Kaunas ir to paties moko Lietuvą (beje, jau tampa tradicija, kad Laikinoji sostinė kažkodėl nuolat turi turėti tokį meilės objektą, kuris išgelbėja „Žalgirį“ ir užvaldo jų protus), be jokios abejonės, tai būtų nuostabusis ir nepakartojamas buvęs Kauno miesto Požėlos rajono Vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotojas politiniam darbui (darbas su milicininkais, kad būtų lojalūs sovietų valdžiai), pasižymėjęs kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos Lietuvos ekonominio ir prekybos bendradarbiavimo su Rusijos Federacija tarybos viceprezidentas, kurio verslas labai aktyviai darbavosi Rusijoje, pakeitęs V. Romanovą gelbėtojo vietoje ir nuo 2009-ųjų tapęs „Žalgirio“ fondo prezidentu, visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ idėjinis vadas (taip rašoma „Vikipedijoje“) Visvaldas Matijošaitis.

Bėda ta, kad nėra aišku, ar kas nors jų ieškojo. Kai mūsų redakcija kreipėsi į Lietuvos krepšinio federaciją su keliais klausimais (juos pateikiame prie šio straipsnio), atsakymų taip ir nesulaukėme, nors kelis kartus prašėme į juos atsakyti. Paslaugesnės buvo stambios Vakarų bendrovės: dalis jų atsakė, jog nepamena, kad joms būtų pateiktas daugiametės reklamos geriausioje vietoje ant Lietuvos krepšinio rinktinių aprangos pasiūlymas. Jei tai tiesa, vadinasi, matomiausia ir teigiamą įvaizdį geriausiai galinti formuoti pozicija V. Matijošaičio sukurtai „Vičiūnų“ įmonių grupei buvo atiduota ne todėl, kad šis už ją pasiūlė daugiausia pinigų, o todėl, kad kažkas paramą Lietuvos nacionalinei krepšinio rinktinei norėjo panaudoti ne tam, kad surinktų kuo daugiau pinigų Lietuvos krepšiniui, o tam, kad sudarytų išskirtines sąlygas Visvaldo įkurtą įmonių grupę reklamuoti kaip labai patriotišką. Tai savaime turėtų suponuoti, kad toks ir yra Rusijoje puikiai prasisukęs bei Kryme krabų lazdeles parduodantis šios įmonių grupės steigėjas.

Taigi, atrodo, kad skirtumas tarp R. Karbauskio ir V. Matijošaičio yra tik tas, kad Ramūnas dėl VRK žabalumo galėjo pasinaudoti „Agrokoncerno“ pinigėliais bei LRT geranoriškumu ir išsireklamuoti kaip „nerealus“ mecenatas ir geradaris, o Visvaldas dėl VRK žabalumo galėjo pasinaudoti „Vičiūnų“ įmonių grupės pinigėliais bei žmonių, atsakingų už rėmėjų Lietuvos nacionalinėms rinktinėms paiešką, geranoriškumu ir sukurti ypač teigiamos sportą remiančios įmonių grupės bei jos steigėjo įvaizdį.

Nomenklatūros genijai ir sporto milžinai

Tikriausiai kiekvienam bent kiek objektyviai mąstyti sugebančiam žmogui akivaizdu, kad kai kiekvienos „Naisių vasaros“ serijos pabaigoje pasirodydavo užrašas, kad serialo mecenatas yra R. Karbauskis, visas serialas veikė kaip šio politiko įvaizdį stiprinanti priemonė. Todėl koncerno ar paties Ramūno išlaidos šiam serialui turėjo būti traktuojamos kaip nedeklaruotos rinkimų išlaidos. Todėl būtų galima teigti, kad R. Karbauskis ir jo partija smarkiai viršijo leidžiamą rinkimams finansuoti skirti sumą. Tačiau VRK sugebėjo įžvelgti reklamą tik keliuose fragmentuose ir taip apsaugojo Ramūną bei jo partiją nuo didesnių nemalonumų. Ir paliko toliau egzistuoti galimybę, kad oligarchų valdomi koncernai per paramą galėtų formuoti teigiamą savo, o dažnu atveju ir savo įkūrėjų oligarchų, įvaizdį. Nors pasirodžius šiam straipsniui turėtų būti atliktas tyrimas, ar reklama ant Lietuvos nacionalinių krepšinio rinktinių marškinėlių „Vičiūnų“ įmonių grupei buvo suteikta skaidriomis sąlygomis, konkuruojant su kitomis bendrovėmis, ar taip nebuvo siekiama padėti 
V. Matijošaičiui formuoti savo patriotišką įvaizdį, nepaisant sėkmingos jo įkurtos įmonių grupės veiklos Rusijoje. Deja, manome, jog VRK darys viską, kad į šį mūsų straipsnį nereaguotų. Todėl kreipsimės į Seimo opoziciją, kad pareikalautų atlikti tyrimą tiek dėl šios situacijos, tiek dėl VRK veiklos, mat ši institucija nuo juodosios buhalterijos laikų kažkodėl sugeba nepastebėti tų procesų, kurie mūsų redakcijai akivaizdūs. O jei praregi, kaip „Naisių vasaros“ atveju, tai tik po rinkimų ir aktyviai reikalaujant žiniasklaidai bei opozicijai. Tačiau ir tai tik viena akimi. Nors jei nebus sustabdyta galimybė oligarchiniams koncernams panašiomis priemonėmis kaip „Agrokoncernas“ per LRT televiziją ar „Vičiūnų“ įmonių grupė ant nacionalinių krepšinio rinktinių marškinėlių formuoti teigiamą savo įvaizdį, bus galima konstatuoti, kad ir toliau rinkimų sistema gina ne demokratines jėgas, o oligarchinius koncernus.

Bet, kaip sakoma, teisę spręsti palikime valdžios paskirtiems organams (tik labai gaila, kad jie dažnu atveju gina valdžioje įsitvirtinusius oligarchus ir jų partnerius) ir pakalbėkime apie mūsų sporto milžinus. Su G. Žiemeliu medžioti į Rusiją važiavęs A. Sabonis ir yra Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas. O G. Žiemelį redakcijoje vertiname kaip vieną aktyviausiai 2019-ųjų rinkimams įtaką daryti bandančių oligarchų. Kaip ir V. Matijošaitį, kurio įsteigtos „Vičiūnų“ įmonių grupės reklama puikavosi ant Lietuvos nacionalinių krepšinio rinktinių aprangos ir kurio nuotraukos, kuriose jis apsikabinęs Š. Jasikevičių, ne kartą apskriejo Lietuvos žiniasklaidą. Manome, kad tai veikia kaip pati geriausia oligarcho reklama – skatina jį mylėti taip, kaip lietuviai myli krepšinį ir jo žvaigždes.

Žinoma, sunku pasakyti, kiek G. Žiemelis ir V. Matijošaitis yra susiję, nes vien tai, kad jų verslas sėkmingai veikė ar tebeveikia Rusijoje, negali būti vertinama kaip itin glaudžias sąsajas patvirtinantis argumentas. Bet yra ir dar vienas sutapimas. G. Žiemelis buvo viešai įvardytas kaip remiantis, mūsų nuomone, Rusijos atžvilgiu gana draugiškai nusiteikusį kandidatą į Lietuvos Respublikos prezidentus Vygaudą Ušacką. O V. Ušackas apie savo apsisprendimą kandidatuoti pareiškė prie tarsi tam tyčia V. Matijošaičio Kaune skubiai pastatyto „Laisvės kario“ monumento. O kai dar pamatai, kad 
V. Ušacko komandoje stovi V. Matijošaičio aplinkos atstovai – 
architektas ir dainininkas Algirdas Kaušpėdas bei dešinioji V. Matijošaičio ranka Kaune vicemeras Povilas Mačiulis, kuris nusprendė pasitraukti iš posto, kad rinkimuose padėtų V. Ušackui… Ir kai prisimeni, kad prieš porą mėnesių mes žurnale išreiškėme nuomonę, kad V. Matijošaičio reitingais buvo rūpinamasi tam, kad arba jis pats galėtų pretenduoti į aukščiausius postus, arba su nematomų galių pagalba bei VRK „pritarimu“ dėl piramidės dydžio sulipdyto patriotizmo įvaizdžio padėtų juos laimėti V. Ušackui. Ir še tau – būtent taip viskas ir dėliojasi. Beje, logiška, kad Rusijai palankūs oligarchai ir Rusijos atžvilgiu draugiškai nusiteikęs diplomatas veiktų išvien.

Seagalas taip įsitraukė į V. Putino kuriamos imperijos reikalus, kad net tapo ir Rusijos prezidento mažesnių draugų draugeliu. Pavyzdžiui, prieš porą metų ne tik susitiko su Kirgizijos prezidentu, bet ir vilkėdamas viduramžių šarvais bei jodamas žirgu atidarė Pasaulio klajoklių žaidynes.

Tačiau ką šioje Rusijos draugelių ir jų bičiulių nerštavietėje prieš rinkimus veikia mūsų krepšinio grandai? Tik mėgaujasi krepšinio teikiamu džiaugsmu ar netyčia yra patekę į pergalingai prezidento rinkimams pasiruošusią prokremliškos oligarchijos komandą? Tai būtų baisiai nemalonu, nes jei Rusijos atžvilgiu draugiškai nusiteikusių oligarchų komandoje žaidžia A. Sabonis ir Š. Jasikevičius bei taip gerina jų įvaizdį –  šakės, niekas mums nebepadės.

Panašūs straipsniai: