Nacionaliniai interesai

Ar padėsime G. Nausėdai kurti stiprią ir vieningą skandinaviškos gerovės valstybę? 2024 m. liepos 30 d. Eduardas EIGIRDAS

Pamenu, kai buvau dar jaunas, su didžiuliu užsidegimu kovojau, kad tik Valdas Adamkus laimėtų prezidento rinkimus, nes tikėjau, kad jis, būdamas JAV demokratijos ambasadoriumi Lietuvoje, tikrai stengsis išvaduoti mus iš sovietinės nomenklatūros, oligarchijos, informacinio visuomenės užtrolinimo, o dažnai ir iš elementaraus cinizmo gniaužtų.

Deja, nors negaliu sakyti, kad V. Adamkaus prezidentavimu nusivyliau, iš pradžių šokiravo vaizdas, kurį pamačiau per jo inauguraciją, kai didelė dalis tos sovietinės nomenklatūros grandų, su kuriais, maniau, mes kovojome, dalyvavo šventiniame priėmime ir jautėsi kaip namuose. Vėliau nustebino ir tai, kad, nepaisant deklaruojamo oponavimo Rusijai, su koncernu „Gazprom“ siejami veikėjai, tokie kaip Viktoras Uspaskichas, tiek sėkmingai žengė į politiką, tiek kaip „Gazprom“ tarpininkai maitino Lietuvos žiniasklaidos ir politikos elitą. Buvau kvailas, pykau ir į visa tai reagavau kaip į tam tikrą kapituliavimą, kurio neturėtų būti. Tik daug vėliau supratau, kad tai, kaip ir Rolando Pakso iškilimas iš pradžių į konservatorių valdybos pirmininkus, tada – į Liberalų partijos lyderius, o 1999 m. tapimas ir prezidento V. Adamkaus patarėju (įgaliotuoju atstovu spec. pavedimams), tikriausiai buvo tik geopolitinių žaidimų atspindys Lietuvoje, stengiantis draugiškai sugyventi su Rusija ar ją, tikėtina, reprezentuojančiais asmenimis. Tai liūdino dar labiau, nes jei įsileidi Rusijos įtaką, įsileidi ir oligarchų įtaką, įsileidi cinizmą, o jiems dominuojant neįmanoma sukurti tokios valstybės, kokią turėtume, jei norime, kad grėsmės mūsų Nepriklausomybei būtų eliminuotos.

Ar dar kartą suksis „draugystės“ ratas…

Šį praeities fragmentą prisiminiau ne atsitiktinai, o matydamas, kokių reakcijų sukėlė dalis svečių, kurie atvyko į Gitano Nausėdos inauguracijos šventę ir kurių pavardės sietinos su veikimu, kurį galima priskirti prie Rusijai naudingų įtaigų skleidimo ir įtakos Lietuvoje stiprinimo. Vieni gynė prezidentą, esą būtent taip jis demonstruoja, kad vienija visą Lietuvą, o kiti piktinosi, kad gal tos Lietuvos dalies, kuri veikia Rusijos naudai, vienyti nereikėtų. Deja, niekas neprisiminė, kad panašų vaizdą jau esame matę, tik tuo metu Rusija dar tik kėlė grėsmę demokratijoms ir su jomis nekariavo, o šiandien Europoje vyksta Rusijos pradėtas kruviniausias karas po Antrojo pasaulinio. Šį skirtumą svarbu suvokti vertinant vykstančius procesus. Net ir suprantant, kad, norėdamas laimėti rinkimus ir išsaugoti įtaką visuomenei, G. Nausėda, tikėtina, turėjo pataikauti žiniasklaidos, stambiojo kapitalo ar net Rusijos skleidžiamoms įtaigoms ir susipriešinti su konservatoriais, o tam tikrais atvejais ir su demokratine, ekonomine, socialine bei pilietine pažanga, nes tai užtikrina didžiausios visuomenės dalies paramą, kyla klausimas: kokia kaina? Ką dar gali tekti paaukoti ant šio įtakos, populiarumo ir garbės laužo?

Tiek Rusija, tiek oligarchija ne šiaip sau tikslingai veikia prieš provakarietiškas demokratines jėgas ir pilietinę demokratiją. Pilietinė demokratija ir demokratinės jėgos, net jei ir nėra tokios stiprios ir principingos, kokios turėtų būti (kalbu apie konservatorius ir liberalus), vis tiek kelia grėsmę tiek Rusijos planams, tiek ir oligarchų norui išsaugoti jų naudai veikiančias sistemas, o nomenklatūrinės ar tuo labiau populistinės, prokremliškos ar oligarchinės politinės jėgos vargu ar galėtų jas dekonstruoti. Taigi, kai susipriešini su provakarietiškomis jėgomis ir į priėmimus įsileidi tuos, kurie skleidžia Rusijai ar oligarchijai naudingas įtaigas, ne tik pasirūpini savo populiarumu, bet ir stiprini tas jėgas, kurios vėliau trukdys priimti valstybei būtinus sprendimus.

Taigi, toks procesas yra pavojingas. Žinoma, tik tuo atveju, jei mes siekiame, kad vykstant Rusijos karui Ukrainoje Lietuva vienytųsi ir įgyvendintų didžiausią ekonominį, socialinį ir gynybinį proveržį, kuris leistų daug ramiau žvelgti į mūsų valstybės ateitį. Tad neturėtume apsimesti, kad nieko nematome, ar pasyviai stebėti, kaip ir vėl suksis „draugystės“ su Rusijos ir oligarchų draugais ar statytiniais ratas, nes jis silpnina ne tik mūsų demokratiją, bet ir mūsų valstybę.