Aktualijos

Ar G. Nausėda įveiks biurokratiją? 2025 m. vasario 17 d.

„Teltonikos“ skandalo įkarštyje prezidentas Gitanas Nausėda išreiškė viltį, kad gal šis atvejis supurtys mūsų valdžios institucijų pelkę. Tai iš tiesų skamba viltingai, net jei ir keltume klausimą, ar visi „Teltonikos“ skundai buvo pagrįsti. Biurokratija yra vėžys, paralyžiuojantis verslo ir ekonomikos vystymąsi, todėl labai svarbu, kad pastangos šią ligą įveikti nesibaigtų net neprasidėjusios ar nevirstų tik parodomuoju procesu.

Tuo suinteresuoti galėtų būti ne tik biurokratai, bet dar labiau tie, kuriems biurokratija tik į naudą. Pavyzdžiui, kai žiniasklaida paskelbė faktą, kad Vilniuje, kuriame ir strigo „Teltonikos“ projekto statybos darbai, iš pirmo karto yra išduota mažiausiai – tik 5 proc. – statybos leidimų, o štai Marijampolėje – 43,61 proc., Šiauliuose – 29,96 proc., Kaune – 15,91 proc., galima numoti ranka ir sutikti su Vilniaus miesto valdžios paaiškinimu, kad sostinėje didelė dalis projektų atmetama todėl, kad architektai nemoka tinkamai pateikti dokumentų. Kituose miestuose moka, o Vilniuje – nemoka. Tai skamba keistai, tačiau jei suvokiame, kad kuo mažiau leidimų yra patvirtinama, tuo daugiau uždirba tie, kuriems leidimai išduodami, vaizdelis tampa niūresnis. Juk visi žino, kad Vilniuje kainos didžiausios, todėl jei yra kelios verslo grupės, magnatų ar oligarchų, kurių projektai patvirtinami kelis, o gal dešimtį kartų sėkmingiau, jau turime kalbėti ne apie biurokratiją, o greičiau apie biurokratijos ir ją prižiūrėti turinčių politikų veikimą, naudingą stambiajam kapitalui, taigi apie Lietuvos ekonomikos oligarchizaciją.

Kad kažkas panašaus gali vykti didžiuosiuose miestuose ir sostinėje, iš dalies demonstruoja tai, kad Lietuvos žiniasklaida ir net drąsesni socialinių tinklų kūrėjai, masiškai ištransliavę šią žinią, kažkodėl nedrįso pasidomėti, kurios bendrovės ar koncernai Vilniuje ir Kaune pastaraisiais metais patenka tarp tų laimingųjų, kuriems sekasi patvirtinti projektus. Visi nusprendė apsimesti, kad tai neįdomu ir nesvarbu, nes tikėtina, kad bijo. Klausimas, ko bijo, o gal kurio arba kurių? Ir kai suprantame, kad aišku, jog ne biurokratų, o greičiausiai už jų ir juos paskyrusių politikų stovinčių verslo magnatų ar oligarchų, tai verčia džiaugtis G. Nausėdos noru, kad biurokratija būtų įveikta. Vis dėlto jei paskelbus tokius faktus Lietuvos politikos lyderiai tylės, kova su biurokratija bus pasmerkta pralaimėti, o oligarchija tik stiprės. Tai būtų labai bloga žinia, nes didžiųjų miestų plėtra, kaip rašome šio numerio vedamajame, yra viena didžiausių, o gal ir pati didžiausia Lietuvos ekonomikos ir verslo augimo potencialą bei žmonių gerovę didinti galinčių galių. Tad jei miestų plėtra stabdoma, kad kažkam būtų sukurtos geresnės sąlygos uždirbti papildomų milijonų, tiksliau – dešimtis ar šimtus milijonų, tai ne tik skurdina jaunas šeimas, jau ir taip negalinčias įsigyti pigesnio būsto, ne tik didina neteisingumo jausmą visuomenėje, bet ir įkinko biurokratiją į plutokratijos aptarnavimą. O taip įsikinkius laiko rūpintis miestų ekonomikos plėtra ar infrastruktūra nebelieka. Kaip sakoma, kokia ten infrastruktūra, tramvajai ir metro, jei reikia padėti magnatams ir oligarchams užsidirbti milijardus?

Neabejojame, kad įmanoma suderinti spartų Lietuvos ekonomikos augimą su Donaldo Trumpo ir net su Europos Sąjungos politika, tačiau neprivertus biurokratijos dirbti valstybei, o ne kapitalui, užtikrinti tvarų augimą, kuris leistų stiprinti Lietuvos ekonomiką ir didintų piliečių gerovę bei vienytų visuomenę, nepavyks. Ir čia prezidento susirūpinimo gali neužtekti. Tai kova, kurią įmanoma laimėti tik tuo atveju, jei neužmerki akių prieš procesus, kai gali būti dalinamasi miestų ir valstybės ekonominiu potencialu, o dar didesnė jo dalis iššvaistoma.