Nacionaliniai interesai

Ar bent jau gresiant karui su Rusija baigsime “šokti” su oligarchais arba, Skirmantai, Tapinai ir Mikolaiti, gelbėkite vienaragius nuo Oligatron-22 viruso 2022 m. sausio 10 d. Eduardas EIGIRDAS

Sutikite, kad tai jau ima panašėti į kažkokį košmarą, – Lietuvos žiniasklaidoje pilna straipsnių apie tai, kaip Rusija verčianti JAV ir NATO nedislokuoti savo ginkluotųjų pajėgų Baltijos valstybėse ir nepadėti Ukrainai apsiginti užpuolimo atveju, Maskvai tikslingai siekiant, kad šios valstybės būtų kuo labiau pažeidžiamos. Tačiau tokiu būdu Lietuvos žiniasklaida, taip nuosekliai informuodama apie Rusijos reikalavimus, tik išaukština Rusijos galią, net neužsimindama apie pačios Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimą. Nors tokio Rusijos agresyvumo akivaizdoje Lietuva tiesiog privalo ryžtingai stiprinti savo karines pajėgas ir plėsti karinį bendradarbiavimą su kaimyninėmis Europos Sąjungos valstybėmis.

Stebint šį procesą lieka dvejopas įspūdis: arba Rusija jau yra užvaldžiusi mūsų valstybės elitą, todėl mes ruošiamės gynybai tik tiek, kiek yra paliepta NATO, arba mūsų informacinė erdvė yra tokia perpuvusi, kad joje nebeįmanoma kelti svarbiausių Lietuvos valstybės egzistencijai klausimų, nes iš karto prasidėtų masinis informacinis puolimas. Tokia Lietuvos informacinė aplinka  lėmė valdžioje esančių politikų neįgalumą veikiant krizių sąlygomis. Politikai net negali kelti Lietuvos valstybei svarbių problemų ir ieškoti jų sprendimo, kadangi žiniasklaida užuot padėjusi jiems vienyti visuomenę juos realizuojant, veikia atvirkščiai – kaip galia, supriešinanti visuomenę su demokratine Ingridos Šimonytės Vyriausybe ir su nacionalinius Lietuvos interesus atitinkančiais tikslais.

Ne tik Arūnui Pukeliui ir oligarchams, bet ir Kremliui draugiška žiniasklaida

Skirmantas Malinauskas per keletą mėnesių tapo Lietuvos informacinės erdvės legenda, kai išdrįso paklausti – kas valdo Lietuvos futbolą? Savo kritikos taikiniu jis pasirinko ne tik įtakos Lietuvos futbolo federacijai turintį verslininką A. Pukelį, bet ir žinomus internetinės erdvės veikėjus. Už tai Skirmantas buvo įvertintas, jį ėmėsi dosniai remti patronai, o į savo laidas masiškai pradėjo kviestis tradicinės žiniasklaidos atstovai.

Tai tik geroji šios istorijos pusė, į kurią visi trokšta pažvelgti, nes juk norisi tikėti, kad ir  Lietuvos informacinėje erdvėje gali vykti kas nors teigiama ir malonu. Tačiau yra ir išvirkščioji pusė, realybė, kurioje, nepaisant visų S. Malinausko laidų ir pastangų atkreipti visuomenės dėmesį į įtaką, kurios Lietuvos futbole, manyčiau, tikrai neturėtų būti, didžioji dalis galingiausių Lietuvos žiniasklaidos priemonių dabinasi straipsniais būtent apie Lietuvos futbolą. Bet tikrai ne kritiškais ir reikalaujančiais skaidrumo bei permainų, o tiesiog informaciniais apie futbolo aktualijas, rinktinės veiklą ir pan. Tarsi būtų dvi Lietuvos futbolo federacijos – viena, su kuria teismuose santykius aiškinasi S. Malinauskas, ir kita, kuriai rūpi tik Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė! Bet yra tik viena, todėl kai žiniasklaida rašo apie futbolo aktualijas taip, tarsi viskas būtų gerai, Skirmantas gali kautis teismuose su A. Pukeliu ir federacijos lyderiais iki pažaliavimo, vis vien įveikti jų įtaką futbole bus neįmanoma. Nes žiniasklaidai ją pridengus, politikai, visų pirma Prezidentas, kurie turėtų rūpintis skaidrumu valstybėje, gali apsimesti, kad nieko rimta nevyksta. Geriausiu atveju, jei  S. Malinausko patronai bus kantrūs ir jį toliau rems (ko ir linkiu iš visos širdies), A. Pukelis tik pasitrauks iš Lietuvos futbolo federacijos, tačiau, manau, net ir tokiu atveju jo suregzti įtakos tinklai išliks ir stiprės.