Politika

Andrius Kubilius: „Turime ne skųstis ir verkšlenti, o įveikti Briuselį aiškiais argumentais“ 2020 m. kovo 9 d. Arūnas SPRAUNIUS

Metų pradžia Europos Sąjungai (ES) iššūkių nepašykštėjo – aktyvintas Jungtinės Karalystės pasitraukimo procesas lėmė aštrėjančius ginčus dėl ES 2021–2027 m. finansinės perspektyvos biudžeto, mat po „Brexit“ ten žioji 60–75 mlrd. eurų skylė. Į gresiančius finansinius praradimus išmokų iš ES fondų pavidalu mūsų šalyje reaguojama suprantamai nervingai. Mažiau kalbama apie saugumo problemas, nors britai ES buvo vieni nuosekliausių saugumo politikos šalininkų. Apie šiuos iššūkius ir lūkesčius savo įžvalgomis pasidalijo europarlamentaras Andrius Kubilius.

Planuojamas regimai mažesnis ES biudžetas kelia nemenkų aistrų Lietuvoje ir tikriausiai ne tik joje. Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai su tuo susiję?

Pirmiausia svarstytina ES biudžeto dydžio problema – kokio jo reikia? Manau, kad esama neatitikimo tarp biudžeto galimybių ir augančių Bendrijos ambicijų, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų, gynybos srityse. Be to, ir ES piliečiai iš Bendrijos nori vis daugiau funkcijų. Visam ES gyvenimui skirtas biudžetas sudaro 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o europiečiai, ypač po JAV prezidento Donaldo Trumpo pabarimų, vien gynybai pagal NATO reikalavimą skiria vis arčiau 2 procentų. Dabartinė diskusija dėl biudžeto sukasi tarp to, ką siūlė Europos Parlamentas dar praėjusioje kadencijoje, – 1,3 proc. BVP, o tai per septynerius metus sudarytų apie 1,4 trln. eurų, ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charles’o Michelio dabar siūlomo 1,07 proc. (1,09 trln. eurų). Ginčijamasi dėl 310 mlrd. skirtumo, nes turtingosios ES šalys daugiau mokėti nenori. Bet problema nedings ir stiprės, nes žmonių lūkesčiai augs. Todėl jei šalims iš nacionalinių biudžetų daugiau pinigų skirti nesinori, išeitis galėtų būti vadinamieji ES nuosavieji resursai, kai daugiau pinigų surenkama apeinant nacionalinius biudžetus. Pavyzdžiui, iš vadinamojo cukraus mokesčio, mokamo tiesiai į ES iždą. Taigi, vienas pagrindinių klausimų dabar yra ilgalaikė ES finansinė ateitis, ir tai, ar ryšimės diskusijai dėl reikšmingo ES biudžeto didinimo.

Atrodo, kad Maskva prisideda prie proeuropietiškų nuotaikų Baltarusijoje, nes net ir baltarusių diktatorius savo dvaro Kremliui atiduoti nesirengia. Prieš tai Maskva savo agresija sukūrė europietišką ukrainiečių naciją ir ją praranda.

Antra su biudžetu susijusi tema – Lietuvos reikalai. Viena temų, kuria pas mus tylima, nors prokremliški interneto naujienų portalai („Regnum“, „Rosbalt“ ir kt.) ją jau pajudino, yra ta, kad pagal ES standartus ir turimą statistiką jau išaugame iš paramos gavėjų ir virstame vidutiniokais. Kai šalies BVP dalis vienam gyventojui pasiekia 65 proc. ES vidurkio, parama ima mažėti. Lietuva šį rezultatą jau pasiekė. Dabar atliekame statistinį manevrą ir daliname šalį į Vilnių bei visą kitą Lietuvą, nes Vilnius pagal perkamąją galią ES vidurkį pranoksta (beveik 120 proc.), o visa kita Lietuva jam nusileidžia (pavyzdžiui, Tauragėje jis tesiekia 60 proc.). Argumentuojant „visos kitos Lietuvos“ rodikliais, galima bandyti pretenduoti į papildomą finansavimą iš ES ir tai daroma. Vis dėlto jau turime suvokti, kad iš prašančiųjų išaugome ir pamažu patys virstame donorais, šelpiančiais prasčiau besiverčiančiuosius.