Politika

Andrius Kubilius: „Reformos iš tiesų prasideda tik atsikračius paminklų Leninui“ 2019 m. gruodžio 19 d. Eduardas EIGIRDAS ir Arūnas SPRAUNIUS

Lietuvoje paminklai Vladimirui Uljanovui krito 1990-aisiais. Tada šalis ėmėsi reformų, kad įsitvirtintų tarp demokratinių valstybių. O Ukrainoje jie krito tik po 2014-ųjų orumo revoliucijos – tada prasidėjo ir tikros reformos, turinčios atvesti šalį į demokratiją bei gerovę.

Jų kaina jau drastiškai didelė: išgąsdintas Ukrainos laisvėjimo, Kremlius įvykdė Krymo aneksiją ir išprovokavo karą šalies rytuose. Ukrainos kariuomenė nuo 2014 m. balandžio iki 2018 m. gruodžio Donbase neteko kelių tūkstančių karių. Karas atima ir taip ribotus resursus, būtinus reformoms bei socialinėms problemoms spręsti. Tad Ukrainai veržtis į laisvę tenka apsuptai Rusijos imperijos. Nuo sienos su Baltarusija iki Azovo jūros Ukrainą puslankiu supa trys Rusijos kariuomenės ir dar pora – rezerve. Tai tarsi nuolat pakibusi grėsmė, kuriai Ukraina turi neleisti užgožti savo pastangų kurti skaidrią demokratinę valstybę. Akivaizdu, kad be demokratinio pasaulio pagalbos pasiekti šių tikslų, visą laiką patiriant Rusijos spaudimo ir įtakos poveikį, yra neįmanoma. Todėl kai žvelgiame į 2020-uosius, vienas svarbiausių klausimų, kurie šiandien turėtų rūpėti Europai, yra šis – kas laukia Ukrainos? Ir ar Europos Sąjunga (ES), tai yra mes visi, prisideda prie šios valstybės ištraukimo iš blogio imperijos gniaužtų? Beje, iš šios imperijos įtakos lauko galutinai išsivaduoti turėtume siekti ir mes.