Visuomenė

Amiras Maimonas – ambasadorius, sugrąžinęs Lietuvą į Izraelio draugų žemėlapį Eduardas EIGIRDAS

Bet kurios valstybės jėga paremta ne tik tuo, kokia ekonominė ir socialinė sistema joje veikia, ar tuo, kokias vertybes simbolizuoja jos elitas, bet ir tuo, kiek tikrų draugų valstybė turi geopolitinėje erdvėje, kiek jų dalijasi savo patirtimi ir mezga ekonominius bei mokslinius ryšius.

Mes įsitikinę, kad žurnale „Elitas“ svarbu kalbėti apie tą užsienio atstovų lyderystę, kuri stiprina Lietuvą. Ir šį sykį neturime jokių abejonių, kad svarbiausiu žmogumi, kuris Lietuvoje skleidė didžiausią teigiamą energiją, galime įvardyti nepaprastąjį ir įgaliotąjį Izraelio valstybės ambasadorių Lietuvoje Amirą Maimoną. Per pastaruosius porą dešimtmečių buvo tik dar vienas ambasadorius, tiksliau – ambasadorė, kuri skleidė panašią teigiamą energiją: ne tik techniškai atstovavo savo valstybei, bet ir demonstravo akivaizdų rūpinimąsi Lietuva. Tai buvusi JAV ambasadorė Lietuvoje Anne E. Derse. Jos įtaka buvo ryški Lietuvai žengiant energetinės nepriklausomybės nuo koncerno „Gazprom“ keliu.

Bet grįžkime prie Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje A. Maimono. Ko gero, Lietuvos nepriklausomybės istorijoje nematėme kito tokio ambasadoriaus, kuris būtų taip aktyviai tiesęs tiltus tarp Lietuvos ir Izraelio piliečių, jungęs dažnai sąmoningai kiršinamų žmonių širdis ir stengęsis sutelkti bendram progresui, bendradarbiavimui, draugystei.

Tikriausiai ne tik mes, bet ir kolegos iš kitų žiniasklaidos priemonių, net kiti diplomatai pripažįsta, kad esate bene aktyviausias užsienio šalies ambasadorius Lietuvoje. Ar tai susiję su Izraelio valstybės politika, ar su Jūsų asmeniniu požiūriu į Lietuvą kaip į valstybę, kuri Jums artima?

Jei galima, praleisiu pirmą dalį Jūsų klausimo ir pradėsiu nuo to, kaip aš suvokiu šiuolaikinę diplomatiją. Pirmiausia tai vadinamoji minkštoji galia: ir viešieji ryšiai, ir komunikacija, ir verslo santykių skatinimas, ir visa kita veikla, kad šalies, kurioje dirbama, žmonės kuo geriau suvoktų, kas yra ir kuo šiandien gyvena Izraelis. Nuo pat pirmosios čia, Lietuvoje, įkurtos Izraelio ambasados darbo dienos patys kūrėme galimybes, o ne jų laukėme, savo veiklą nukreipėme tam, kad tiestume tiltus ir telktume žmones. Džiaugiuosi, kad galiu Jūsų klausimą vertinti kaip teigiamą pastangų mūsų šalių santykius grįsti reikšmingu turiniu ir pozityviomis emocijomis vertinimą.

Jau beveik penkerius metus dirbate Lietuvoje. Kas Jus labiausiai nustebino, įkvėpė, o dėl ko Jums vis dar neramu?

Žinote, kol čia gyvenau, nuolat girdėjau skundus, koks čia prastas oras, kokios tamsios ir šaltos dienos gali būti žiemą. Tačiau tas tamsias ir šaltas dienas atsvėrė labai šiltas ir nuoširdus žmonių svetingumas – tokio kitose šalyse man nėra tekę patirti. Labai greitai supratau, kad lietuviai anaiptol nėra šalti ir santūrūs. Galop dar sykį įsitikinau, kad šviesa mūsų gyvenime neturi nieko bendro su saule ar oru. Tik žmonės, kurie mus supa, nušviečia mūsų gyvenimą. Esu labai dėkingas likimui už daugybę draugų čia, Lietuvoje, kurie atvėrė man ne tik savo namų duris, bet ir širdis.

Manau, jog turime būti vieningi ne todėl, kad visi susiduriame su iššūkiais, o dėl bendro troškimo kurti geresnį pasaulį, geresnes gyvenimo sąlygas žmonėms, saviems ir mus supantiems, dalytis patirtimi ir žiniomis. Ne grėsmės ir iššūkiai mūsų saugumui, o šios vertybės ir yra tie dalykai, kurie mus vienija ir veda į priekį.

Žinoma, yra ir kita gyvenimo Lietuvoje pusė. Be jokios abejonės, žydų tautos istorija yra labai liūdnas Lietuvos istorijos laikotarpis. Ir čia labai svarbu prisiminti ir imtis visko, kas įmanoma, kad praeities įvykiai nenugrimztų į nebūtį. Man regis, svarbiausia, kad čia gyvenusios ir kūrusios žydų bendruomenės indėlis į Lietuvos kūrimą būtų tinkamai įvertintas ir įamžintas.

Kuris žmogus ar žmonės Jums Lietuvoje paliko didžiausią teigiamą įspūdį?

Labiausiai mane sužavėjo šios šalies mokiniai. Vykau į susitikimus su jais mokyklose, juos kviečiau į svečius, į ambasadą Vilniuje. Lietuvos vaikai – labai mylintys, ryškūs, talentingi ir motyvuoti. Nuo pat pradžių mokiniai buvo mūsų prioritetas. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad per pusantrų metų daugiau nei 80 vidurinių mokyklų mokinių iš 11 Lietuvos savivaldybių išsiuntėme į Izraelį. Su šia talentinga jaunąja karta Lietuvos ateitis tikrai turėtų būti šviesi.

Izraelis ir jo žmonės, kaip ir lietuviai, gyvena išorės grėsmių akivaizdoje. Ar ši aplinkybė turėtų mus vienyti?

Manau, jog turime būti vieningi ne todėl, kad visi susiduriame su iššūkiais, o dėl bendro troškimo kurti geresnį pasaulį, geresnes gyvenimo sąlygas žmonėms, saviems ir mus supantiems, dalytis patirtimi ir žiniomis. Ne grėsmės ir iššūkiai mūsų saugumui, o šios vertybės ir yra tie dalykai, kurie mus vienija ir veda į priekį.

Kadaise hebrajai (žydai) visame pasaulyje žinojo, kad Vilnius yra Šiaurės Jeruzalė ir kad Lietuva garsėja savo litvakais. Tragiška, kad Holokaustas beveik sunaikino žydų populiaciją Lietuvoje. Ar įmanoma įveikti šį skausmą ir tikėtis, kad Lietuvoje litvakų kultūros ir kūrybos potencialas vėl skleisis visa jėga?

Lietuvoje man teko nemažai keliauti. Ir keliaudamas atradau, kad yra ir kitas Lietuvos žemėlapis – tas, kuris vaizduoja šalį, kurios kone visas plotas pažymėtas mažomis mėlynos ir baltos spalvų Dovydo žvaigždėmis. Tokių žvaigždžių šiame žemėlapyje yra daugiau nei 200, ir daugelį šių vietų aš aplankiau. Tai vietos giliai miškuose, kur Lietuvos žydai baigė savo gyvenimą masinėse kapavietėse, žiauriai nužudyti nacių ir vietos kolaborantų. Vyrai, moterys, vaikai… Nėra vardų, tik skaičiai.

Tačiau žydų istorija neprasidėjo Holokaustu. Žydų istorija čia, Lietuvoje, baigėsi Holokaustu. Mūsų visų liūdesiui nepaprasta Lietuvos žydų istorija, skaičiuojanti kelis šimtmečius iki Holokausto, yra pamiršta.

Be jokios abejonės, žydų tautos istorija yra labai liūdnas Lietuvos istorijos laikotarpis. Ir čia labai svarbu prisiminti ir imtis visko, kas įmanoma, kad praeities įvykiai nenugrimztų į nebūtį. Man regis, svarbiausia, kad čia gyvenusios ir kūrusios žydų bendruomenės indėlis į Lietuvos kūrimą būtų tinkamai įvertintas ir įamžintas.

Štai ką noriu pasakyti: juk mes prisimename ne tik tai, kaip ir kada mirė mūsų draugas ar mylimas žmogus. Mes prisimename, kokie jie buvo gyvi, kaip gyveno, prisimename jų talentus ir gerą širdį, originalumą ir sumanumą, juoką ir dainas, jų laimėjimus, kūrybą, pagalbą ir gerumą. Tas pats ir su Lietuvos žydų istorija. Ji neprasideda ir nesibaigia Holokaustu, nes tai kur kas daugiau. Ir tai reikia prisiminti.

Ir dar vienas be galo svarbus dalykas: esu tikras, kad labai svarbu tiesti tiltus. Tiltus tarp dabarties ir ateities.

Kartą minėjote, kad pasaulis keičiasi, lieka vis mažiau idealizmo ir stiprėja jėgos, kurios į viską žiūri tik per kapitalo grąžos prizmę. Ar įmanoma atsispirti šių jėgų spaudimui ir kurti didesnę gerovę savo valstybei, tautai, vaikams?

Manau, jog reikia mylėti, ir tai duos jėgų. Meilė ir gebėjimas priimti kito skirtumus yra visa ko pagrindas.

Kokia Lietuva gali ir turi būti 2030 ar 2050 metais? Kokios Lietuvos palinkėtumėte jos žmonėms?

Aš noriu tikėti, kad Lietuva ir jos sostinė Vilnius taps itin pažangiu centru, kad jame susitelkusios skirtingos kultūros atskleis savo kūrybinį potencialą, kad bus plečiamos technologinės valstybės pažangos ribos ir kuriama stipri ekonomika, saugi ir pažangi valstybė. Lietuva gali tapti tokia, tad ir linkiu, kad tai įvyktų.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Eduardas EIGIRDAS

Panašūs straipsniai: