Mokslas

Algirdas Stonys – vizionierius, eksportuojantis IT paslaugas ir importuojantis optimizmą 2019 m. liepos 29 d. Urtė MALINAUSKAITĖ

Jeigu Lietuvoje reikėtų rasti vizionierių, įsitikinusį, kad mūsų kraštas gali tapti ne tik dirbtinio intelekto centru, bet ir kompiuterinių žaidimų meka, Algirdas Stonys būtų puikus variantas. Šis žmogus inicijuoja daugybę įdomių projektų, investuoja į nanotechnologijas, virtualiąją realybę, padeda startuolių ekosistemai ir tiesiog įkvepia savo laimės ekonomikos bei filosofijos pavyzdžiu. Savo startuolį jis įkūrė bendrabučio kambaryje, o šiuo metu tai Vilniuje, Kaune, Ciuriche, Amsterdame ir San Franciske atstovybes turinti sėkminga tarptautinė įmonė, dirbanti su visu pasauliu.

A. Stonys kuo puikiausiai atitinka tą Lietuvos pažangos viziją, kurią mes redakcijoje siejame su gebėjimu kurti ir parduoti paslaugas ar produktus globaliai, tačiau specialistus ugdyti ir įdarbinti lokaliai. Ir tai daryti energingai bei tikint, kad galime sukurti aplinką, kurioje žmonės būtų laimingi. Todėl tai, ką Algirdas daro, mes redakcijoje įvardijome taip: eksportuoja paslaugas ir importuoja optimizmą. Būtent tai ir lėmė, kodėl nusprendėme jį pakalbinti žurnalo VALSTYBĖ specialiam numeriui „Elitas“.

Algirdai, papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų kelias į sėkmę. Kada pajutote, kad jau pasisekė?

Bendrovę „TeleSoftas“ įkūriau bendrabutyje. Tuo metu dirbau nuotoliniu būdu – buvau laisvai samdomas darbuotojas, programuotojas danų bendrovėje. Kadangi reikėjo užsidirbti atlyginimą, įkūriau „TeleSoftą“, bet ilgai nesusimąsčiau, kad einu skirtingu keliu. Apie tai net nepagalvodavau. Net kai įmonė jau gyvavo šešerius metus ir nesustodama sėkmingai augo, niekada nepagalvojau, kad čia kažkoks savitas kelias.

Daugybė verslo įmonių bando atsakyti į klausimą, kaip gali veikti efektyviau, kokius dirbtinio intelekto sprendimus integruoti į savo veiklą. Todėl rinkoje vietos yra visiems. O laimi tie, kurie sugeba verslui pasiūlyti optimalų IT sprendimą, atitinkantį to verslo mąstymą ir skleidžiamą žinutę. Todėl šiandien reikia ne bijoti dirbtinio intelekto, o ugdyti gebėjimus jį programuoti.

Galbūt pirmą kartą apie tai susimąsčiau, kai 2009 m. atsirado „Google Play“ ir „App Store“, mat ši nauja galia labai greitai nukonkuravo programėlių parduotuves. Net itin sėkmingos lietuvių programėlių parduotuvės „GetJar“ vadovai turėjo šį verslą parduoti. Tą patį padarė daugybė operatorių – uždarė programėlių parduotuves, nes jos nebebuvo reikalingos. O juk tuo metu mūsų pagrindinis verslas ir buvo kurti programėlių parduotuves, jas subrandinti ir parduoti operatoriams. Dirbome pagal jų užsakymus ir staiga tų užsakymų nebeliko.

Būtent tuo metu labai aiškiai suvokėme, kiek daug reiškia draugystė, kokybiškas darbas ir gerų santykių su klientais kūrimas. Visą laiką stengėmės kurti aplinką, kurioje ne tik mūsų darbuotojai, bet ir mūsų klientai būtų laimingi. Ir tai atsipirko su kaupu. Atsirado naujų iššūkių, kilo naujų paslaugų poreikis ir patys klientai prisiminė „TeleSoftą“: yra labai gerai dirbantys lietuviai, su kuriais buvo smagu bendradarbiauti. Ir jie pradėjo grįžti. Taip mes išgyvenome didžiausią krizę – galima sakyti, jos net nepajutome. Tada pamaniau, kad vertėjo puoselėti gerus santykius – matyt, einame geru keliu.

Kaip pasikeitė Jūsų verslas? Kas padėjo įveikti krizę ir žengti į priekį?

Tuo metu turėjome radikaliai keisti veiklos kryptį: nuo pridėtinės vertės paslaugų operatoriams perėjome prie paslaugų operatoriaus tinkle. Gerinome ryšį, nes tuo metu jis visiems labai trūkinėjo, ir persikvalifikavome iš vadinamojo operation support software į business support software. Suvokėme, kad vienas sėkmės faktorių – supratus, kad reikia keistis, nedvejoti ir tai daryti. Šiuo metu didelė dalis (apie 95 proc.) mūsų pajamų yra iš užsienio klientų, dominuoja įmonės iš Jungtinės Karalystės ir JAV.

Kuriuos savo laimėjimus įvardytumėte kaip svarbiausius? Gal tai, kad „Deloitte“ 2017 m. „TeleSoftą“ buvo įtraukę į sparčiausiai augančių Vidurio Europos technologijų įmonių sąrašą „Technology East 50“?

Nelabai mėgstu džiaugtis tais statistiniais laimėjimais, nors kolegos vis sako, kad turėčiau dažniau tai daryti. Aš per daug kritiškas, o kartais reikia pasidžiaugti. Po truputį to mokausi. Tačiau man ir maži laimėjimai ar gerai atliktas darbas yra džiugus dalykas. Pavyzdžiui, kai grįžta klientai. Štai vienas klientas grįžo po 15 metų. Jis buvo projektų vadovas, tapo didelės bendrovės technologijų vadovu (CTO) ir prisiminė „TeleSoftą“. Įkūrė bendrovę „Stage“, dabar ji darys revoliuciją muzikos industrijoje autoriaus teisių srityje visame pasaulyje. Jie kuria algoritmą, kuris apskaičiuoja, kiek kam mokėti už autoriaus teises, ir tam nereikia jokio žmogaus įsikišimo. Jie jau gavo labai daug investicijų – daugiau nei 30 mln. eurų. Ir tikrai netikėta, kad prisiminė „TeleSoftą“, nes kartu dirbome prieš 15 metų.

Kita vokiečių bendrovė 100 metų sau dirbo, nekeitė verslo modelio ir nėjo skaitmeninimo keliu. Tada susipažino su „TeleSoftu“ ir išdrįso pakeisti savo verslo modelį, atidaryti automatizuotų nuomos punktų.

Paminėčiau ir programėlę „Pagalba sau“, kurią neatlygintinai sukūrėme Sveikatos apsaugos ministerijai. Šiuo metu kiekvieną mėnesį ji turi 6 tūkst. nuolatinių vartotojų. Nors 6 tūkst. vartotojų yra niekis, palyginti su mūsų klientu „América Móvil“, kuris turi 12 mln. vartotojų kiekvieną mėnesį, net ir tie 6 tūkst. vartotojų yra svarbūs.

Kiekvienas mūsų žingsnis, kurį darydami siekiame būti naudingi, man yra svarbus. Negalėčiau paminėti tik vieno.

Mūsų žurnalo redakcija jau daugiau nei dešimtmetį stengiasi įtikinti Lietuvos visuomenę ir valdžią, kad turime ryžtingiau judėti technologinio raštingumo kryptimi. Deja, vis dar tenka susidurti su dalies politinių jėgų ir net visuomenės skepticizmu, atrodo, kad jie vadovaujasi principu, jog pieno ir dešrų vis dar reikia, o jei dirbtinis intelektas pradės pats programuoti, tada reikės atsisveikinti su visomis darbo vietomis informacinių technologijų (IT) srityje. O iki to laiko kinai ar indai parengs 10 mln. programuotojų. Kas laukia Lietuvos – juk mūsų kvalifikuotų specialistų pasiūla gana ribota?

Dirbtinis intelektas tikrai galės kažką sukurti, ir kuo toliau, tuo daugiau. Tačiau kol jis bus ištobulintas, reikės labai daug darbuotojų, kurie tai darytų. Tad drįsčiau abejoti, ar dirbtinis intelektas ir IT progresas pakeis visus darbuotojus. Tuo labiau kad būtent dirbtinio intelekto kūrimas yra mūsų stiprybė – nereikia būti dideliems, nereikia turėti 1 tūkst. darbuotojų, valstybei nereikia turėti milijardų gyventojų, kad galėtų dalyvauti šiame versle. Tad, manau, yra atvirkščiai: dirbtinis intelektas yra galimybė, o ne rizika. Nes gali būti, kad būtent Lietuvoje bus sukurtas tas dirbtinis intelektas, kuris atims darbą iš kinų.

Vis dėlto konkurenciniai iššūkiai siūlant paslaugą pasaulinėje rinkoje, net ir kylantys iš tos pačios Kinijos ar Indijos paslaugų teikėjų, yra gerokai didesni?

Ne tik mums, lietuviams, bet ir visoms mūsų regiono bendrovėms užtenka konkurentų aplinkui. Rytų Europoje yra labai daug puikių įmonių, tad nereikia nei kinų, nei indų, kad sukurtų konkurenciją. Tačiau šiandien tai nėra bėda. Daugybė verslo įmonių bando atsakyti į klausimą, kaip gali veikti efektyviau, kokius dirbtinio intelekto sprendimus integruoti į savo veiklą. Todėl rinkoje vietos yra visiems. O laimi tie, kurie sugeba verslui pasiūlyti optimalų IT sprendimą, atitinkantį to verslo mąstymą ir skleidžiamą žinutę. Šiandien reikia ne bijoti dirbtinio intelekto, o ugdyti gebėjimus jį programuoti.

Gal galėtumėte pateikti pavyzdį, kuris nuramintų žmones, bijančius, kad toks optimizmas dėl mūsų verslo įsitraukimo į dirbtinio intelekto kūrimą gali būti nepagrįstas?

Manau, kad mano optimizmas turi tvirtą pagrindą.

Bet kas apskritai yra tas dirbtinis intelektas? Tai viso labo buzzword (liet. „madingas žodis“), duomenų mokslai. Tai tam tikri rinkiniai. Šiuo metu itin populiarūs neuronų tinklai, kai kompiuterinis algoritmas mokomas pasitelkiant daugybę skirtingų atvejų ir įžvelgiant juose dėsningumus. Kuo daugiau duomenų išanalizuojama, kuo daugiau tų dėsningumų randama, tuo tiksliau galima nuspėti, kaip elgsis tam tikri duomenys skirtingais atvejais.

Jei šiandien klausiame savęs, kodėl Lietuvoje dar neveikia „Google“ ar „Facebook“ plėtros centrai, atsakymas yra elementarus: didinkime savo IT rinką, joje dirbančių profesio-nalų skaičių, ir gigantai patys ateis. Galbūt didelė dalis visuomenės šio pokyčio svarbos dar nesuvokia, galbūt pasaulyje dar turi įvykti lūžis ir tik tada visi suvoks, kad IT specialistų skaičius ne mažės, o augs dar sparčiau.

Puikus pavyzdys čia galėtų būti lietuvių startuolis „Oxipit“. Jie naudoja šimtus tūkstančių įvairių kūno dalių rentgeno nuotraukų ir išmokė savo algoritmą atpažinti, kur, tarkim, yra kaulo lūžis, o kur jo nėra. Gali būti, kad dėl jų kuriamo dirbtinio intelekto ateityje namuose bus įmanoma patiems išanalizuoti rentgeno nuotrauką. Ir pažiūrėkit į šį startuolį – tai visai maža įmonė, net 10 žmonių nedirba, o štai kokį darbą atlieka! Tai puikus įrodymas, kad milijono žmonių nereikia, užtenka turėti prieigą prie duomenų. O prieigą prie duomenų laisvoje šalyje gauti daug paprasčiau nei diktatūrinėje valstybėje, tokioje kaip Kinija, ar ten, kur šis priėjimas ribojimas.

2010 m. žurnale VALSTYBĖ rašėme, kad jei būsime aktyvūs, po dešimt-mečio Lietuvoje turėsime 20 tūkst. žmonių, dirbančių IT sektoriuje. Kaip manote, kiek žmonių šioje ir susijusiose srityse (dirbtinio intelekto, žaidimų industrijos, virtualiosios realybės ir t. t.) dirbs 2030 m., jei modernizuosime švietimą, pritrauksime daugiau investicijų į aukštą pridėtinę vertę kuriančias sritis, jei sukursime ekosistemą, kuri leis į Lietuvą privilioti pažangių verslų ir kūrėjų?

Statistikos departamento duomenimis, informacinių ir ryšių technologijų sektoriuje veikiančių įmonių skaičius šių metų pradžioje pasiekė 2 441, o jų darbuotojų skaičius priartėjo prie 25 tūkstančių. Neseniai asociacija „Infobalt“ skelbė, kad praėjusių metų pabaigoje Lietuvos įmonėse dirbo beveik 33 tūkst. informacinių ir ryšių technologijų specialistų. Jei šį skaičių padvigubintume, jau būtų labai gerai. Ir nemanau, kad tai padaryti būtų labai sudėtinga. Tam pasiekti net nebūtinos didelės ambicijos, tiesiog nereikia trukdyti. Galima turėti ir 50 tūkst. profesionalų – visą IT miestą, o tada turėtume dar daugiau galimybių, nes tokia specialistų koncentracija siųstų žinią pasauliniams žaidėjams.

Jei šiandien klausiame savęs, kodėl Lietuvoje dar neveikia „Google“ ar „Facebook“ plėtros centrai, atsakymas yra elementarus: didinkime savo IT rinką, joje dirbančių profesionalų skaičių, ir gigantai patys ateis. Galbūt didelė dalis visuomenės šio pokyčio svarbos dar nesuvokia, galbūt pasaulyje dar turi įvykti lūžis ir tik tada visi suvoks, kad IT specialistų skaičius ne mažės, o augs dar sparčiau. Ir tada džiaugsimės, jei būsime tie, kurie sparčiausiai plėtojo šią sritį. Tada pasaulis dar kartą mus atras ir 2030 m. pasitiksime turėdami kuo džiaugtis.

Tikėkimės, kad taip ir bus. O dabar norėčiau trumpam grįžti prie temos, susijusios su verslo plėtra. Jūsų įmonė savo atstovybes yra įsteigusi Ciuriche ir San Franciske. Ar jų pagrindinis tikslas yra klientų paieška?

Ne tik klientų paieška. Biurus dažniausiai įkuriame todėl, kad daug dalykų susideda į vieną krūvą. Pavyzdžiui, labai ilgai dirbome su „Mitų griovėjų“ prodiuseriu Brianu Leckey. Kiekvienam jo šou ar projektui kurdavome mobiliąją programėlę. Ilgai dirbus kartu pasikalbėjome ir jis nusprendė, kad norėtų būti „TeleSofto“ partneriu, nes jam labai smagu dirbti su mumis. Taip įsteigėme biurą San Franciske, o Brianui pasiūlėme šio biuro vadovo poziciją.

Labai panaši istorija ir su Šveicarija. Žinoma, ten patys žmonės ateina dirbti kaip programuotojai, nes ilgą laiką dirbome su visu Šveicarijos automobilių ūkiu, draudimo bendrovėmis, kūrėme jiems programinę įrangą. Tad šveicarai mus visai neblogai pažįsta ir nori pas mus dirbti, programuoti ar mokytis programuoti.

O kaip pritraukiate naujų klientų?

Kai klientai ateina dėl senųjų klientų rekomendacijų, tai pats geriausias variantas. Taip dažniausiai ir nutinka. Pavyzdžiui, Briano draugai dirba kitame kanale nei jis. Jie prisiminė, kad jis buvo labai geras prodiuseris, o dabar galima iš jo užsisakyti paslaugų. Dėl šios tinklaveikos padarome apie 90 proc. pardavimo. Žinoma, prisideda rinkodara, prekių ženklo kūrimas, tačiau didelę dalį darbo padaro tinklaveika, rekomendacijos, geras žodis ir pastangos, kad klientai dirbdami su mumis jaustųsi laimingi.

Kurie lyderiai Jus įkvepia?

Nėra taip, kad noriu būti į ką nors panašus, tačiau kai kurių žmonių įžvalgos man tikrai patinka. Tiesiog mylėjau Steve’ą Jobsą – kaip kūrėją ir įkvėpėją. Tačiau savęs niekada negalėjau su juo lyginti, nes mano darbo etika ir kultūra yra tos kultūros, kurią propagavo jis, visiška priešingybė.

Visą laiką stengėmės kurti aplinką, kurioje ne tik mūsų darbuotojai, bet ir mūsų klientai būtų laimingi. Ir tai atsipirko su kaupu. Atsirado naujų iššūkių, kilo naujų paslaugų poreikis ir patys klientai prisiminė „TeleSoftą“: yra labai gerai dirbantys lietuviai, su kuriais buvo smagu bendradarbiauti.

Kažkada išgirdau apie Vladą Lašą: kad jis įkūrė siuntų bendrovę „UPS“ ir pasamdytų žmonių klausdavo, kokio atlyginimo jie nori. Taigi, patys darbuotojai nusistatydavo savo atlyginimo dydį. Tai mane sužavėjo. Dabar ir patys savo veikloje vadovaujamės 3.0 organizacijos valdymo principais, leidžiame žmonėms prisiimti daugiau atsakomybės, ir galbūt vieną dieną užaugsime iki to, kad darbuotojai ir mūsų bendrovėje nusistatys sau atlyginimus.

Girdėjome, kad turite tokią linksmą taisyklę „8 valandos darbo, 8 valandos miego ir 8 valandos laisvalaikio“. Ar tikrai jos laikotės?

Žinoma, šios taisyklės svarbiausia dalis yra 8 valandos darbo. Svarbu nusistatyti tokį darbo grafiką, kad nereikėtų dirbti daugiau, išmokti taip efektyviai ir išmintingai susidėlioti savo darbus, kad nereikėtų dirbti viršvalandžių.

Mūsų įmonėje dažnai vyksta sprinto planavimas, darbuotojai gali patys pasakyti, kiek jiems užtruks padaryti vieną ar kitą darbą. Dažnai darbuotojai pasako per daug arba per mažai, ir tai rodo, kad planuoti laiko sąnaudas nėra paprasta – juk kalbame apie kūrybinį procesą. Žinoma, būtų idealu, jei darbas užtruktų tiek, kiek pasakė darbuotojas. Tada būtų galima lengvai suplanuoti ir tas 8 valandas darbo ar netgi mažiau.

Na, o 8 valandos miego… Kartais pavyksta tai padaryti, kartais ne. Juk būna ir kelionių, ir vakarėlių. Taigi, taisyklė galioja, bet realybė kartais trukdo ja vadovautis.

Teigiama, kad „TeleSoftas“ nuo verslo pradžios sukūrė apie 350 inovatyvių  sprendimų. Kodėl dar nė vienas iš šių sprendimų neišaugo į vienaragį?

Taip, nė vienas dar neužaugo, bet štai vienas jų buvo parduotas už 82 mln. eurų, o bendrų investicijų buvo apie
10 mln. eurų, taigi, bendra grąža – 800 procentų. Sakyčiau, tikrai neblogai.

Kitas produktas pernai sulaukė 2 mln. eurų investicijų, o šiais metais gavo tokią pačią sumą ir vis auga. Reikia džiaugtis tuo, ką sugebi padaryti, o tada gal ir vienaragį išauginsi. Juk todėl jie ir vadinami vienaragiais, nes nesiveisia bandomis ir yra reti.

Galima sakyti, kad vienaragiams auginti turime įkūrę net atskirą – produktų plėtros – departamentą. Jis užsiima ta tikrąja tyrimų ir plėtros veikla. Žinoma, ne visada turime aiškią viziją, kiek galėsime pasiekti dirbdami su viena ar kita technologija ir ar ji tikrai iššaus. Tačiau jei matome, kad technologija turi potencialo, investuojame savo įmonės resursus ir pajėgas į šią technologiją ir tikimės, kad gal sukursime ką nors naudingo.

Tad Jūs manote, kad startuolių era tęsis ir neatsitiks taip, kaip su programėlių parduotuvėmis, kai vieną rytą staiga paaiškėja, jog visi keliasi į Silicio slėnį?

Nemanau. Kartais nukeliauju ir į San Franciską, ir į Londoną, dalyvauju ten vykstančiuose trumpuose startuolių prisistatymuose (angl. pitch battle) ir galiu pasakyti, kad lietuvių pitch battle, palyginti su vykstančiais San Franciske, yra geresni. Manau, kad Lietuvos startuolių kokybė yra labai gera. Pažvelkite į bet kurį mūsų startuolį – tikrai yra kuo džiaugtis. Mums reikia tik daugiau masės, daugiau kuriančių žmonių, daugiau suvokimo, kad tai svarbu visai valstybei, kad galime konkuruoti net su Silicio slėniu. Esu įsitikinęs, kad jau dabar tam tikrose srityse jį „perspjauname“. Tik reikia išlaikyti tą alkį, norą kurti, tikėjimą savo galimybėmis, nuolat mokytis, kurti, tobulinti ekosistemą ir investuoti.

Mes redakcijoje kalbame apie daugybę problemų, kad ir imigracijos: atrodo, kad vykstanti imigracija atitinka tik oligarchų ir nekilnojamojo turto magnatų interesus. Nuolatos raginame valdžią, kad uždegtų žalią šviesą tiems, kurie kuria aukštą pridėtinę vertę, kad jiems imigruoti būtų itin paprasta. Tačiau susidaro įspūdis, kad vartai startuolių revoliucijai praverti tik trečdaliu, o sprendimai dažnai orientuoti į tai, kad tik nekeltų grėsmės galingoms kapitalo grupėms. Galbūt taip yra dėl to, kad oligarchinės ir nomenklatūrinės struktūros veikia aktyviai, o startuolių vienybės ginant sprendimus, kurie didintų jų pačių ir visos Lietuvos potencialą, pasigendame. Kaip tai paaiškinti?

Iš dalies sutinku su tuo, tačiau tam tikrus žingsnius daro ir startuoliai. Štai pernai paskelbėme manifestą. Jame surašėme, ko norime: išplėtoti programą „Startup Visa“, panaikinti „Sodros“ apribojimus startuoliams, sukurti „startuolio“ apibrėžtį… Daugybę reikalavimų surašėme. Deja, kai kurie sprendimai taip ir nebuvo įgyvendinti. „Startup Visa“ gyvuoja tik tam tikrų įmonių iniciatyva, migracija nelabai pavyko. Mano pasiūlymas, kad startuoliai dvejus metus būtų atleidžiami nuo „Sodros“ mokesčių, visus labai išsigąsdino. Nors kai startuolis įkuriamas, dažniausiai turi vos kelis darbuotojus ir viziją, todėl apkraunant juos mokesčiais iš tiesų mokesčiais apkraunama jaunų žmonių vizija. Tai gali juos išgąsdinti ir jie gali savo viziją numarinti, net jei ši turi potencialo išaugti į vienaragį. Taip valstybė gal ir sutaupys milijoną, bet gali prarasti kūrybinį potencialą, kuris atneštų didžiulę naudą.

Kai kalbame apie tai, ar Lietuva galės klestėti, reikia suvokti, kad siekiant progreso negalima tenkintis daliniais sprendimais. Juk tiesdami greitkelį nepaliekame vidury kelio akmenų, nes tai būtų kvaila. Taip ir technologijų pažangos greitkelyje negalima išasfaltuoti kelio, pastatyti tiltų ir viadukų, net kelio ženklus ir greičio matuoklius įrengti, bet kas 10 km palikti po kyšantį akmenį. Tokiame greitkelyje visi važiuos
60 km/val. greičiu, kad neužsimuštų, arba šis greitkelis bus pramintas mirties keliu. Turime kurti greitkelį, kuriame būtų galima saugiai važiuoti didžiausiu greičiu, ir kuo greičiau šalinti trukdžius. Nes jei nebūsime pirmieji, kurie juos pašalina, nebūsime ir tie, kurie daugiausia išloš iš technologijų progreso.

Ir tada sukursime laimingų žmonių valstybę?

Būtent! Jei Lietuvos ekonomika bus integruota į ekonominę pažangą, galėsime uždirbti daugiau pinigų ir mūsų ekonomika klestės. Tada bus lengviau įveikti visuomenei ir valstybei kylančius iššūkius.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad galime sukurti laimingų žmonių valstybę. Bet tam reikia tiek tinkamai plėtoti valstybės viziją, tiek patiems būti draugiškiems. Ir tai turi būti ne žodžiai, turime daryti darbus. Todėl ir stengiamės neapsiriboti deklaracijomis: „TeleSoftas“ inicijuoja įvairius viešuosius projektus, esame Kauno technologijos ir Vilniaus Gedimino technikos universitetų socialiniai partneriai, skatiname žaidimų bendruomenės „GameOn“ kūrimąsi, vaizdo žaidimų kultūros diegimą Lietuvoje. Ir atrodo, kad mums neblogai sekasi – tos bendruomenės vis auga.

Manau, jog labai svarbu, kad bandytume daryti tai, kas naudinga visuomenei, klientams, žmonėms. Taip pat svarbu būti draugiškiems, stengtis dėl kitų žmonių, padaryti juos laimingus ir suteikti jiems tą vadinamąjį išsipildymą: ar darbe, ar šeimoje, ar kur kitur. Tiesiog rasti laiko bendrauti su žmonėmis, kalbėti apie tai, kas jiems įdomu, ką jie norėtų daryti, ką mes kartu galime padaryti geriau. O tada stengtis, kad jiems pavyktų tai padaryti, kad jie pasiektų tai, ko nori, savo mėgstamame darbe. Ir tam reikia visai nedaug – tiesiog nuoširdžiai rūpintis savo valstybe ir mus supančiais žmonėmis. Tada visiems bus labai gerai ir vieną dieną pamatysime, kad jau gyvename laimingų žmonių valstybėje.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Urtė MALINAUSKAITĖ