Aktualijos

2023 m. forumo „Vilnius Greentech“ įžvalgos 2024 m. sausio 30 d.

Kartą tvariuose Vakaruose…

„Enefit“ vadovas Vytenis KORYZNA

Savo pranešimui forume „Vilnius GreenTech“ paralelę su Laukiniais Vakarais pasirinkau ne tiek dėl vesternų kaip kino žanro legendos, kiek dėl šio simbolio patogumo iliustruoti bet kurį istorinį transformacijos laikotarpį. Iš pradžių visuomet būna daug erdvės galimybėms, dar daugiau erdvės – chaosui, tiesiog neribota erdvė nuviltiems lūkesčiams ir labai mažai erdvės vystymą skatinančioms taisyklėms.

Ilgainiui ima rastis vis daugiau ir vis tikslesnių gairių, jos iš lėto atleidžia stabdžius ir mažina chaosą. Kartu mažėja neribotų galimybių laukas, tačiau tuo pat metu mes imame realistiškiau valdyti savo lūkesčius.

Žalioji transformacija išgyvena būtent šį etapą. Akivaizdus pagrindinis jos variklis yra tai, kad neriboto vartojimo ir ekstensyvaus gamtos eksploatavimo era baigėsi. Visų pirma todėl, kad mes jau akivaizdžiai vėluojame su šešiais iš devynių svarbiausių faktorių, lemiančių klimato kaitos tempą.

Tai visiškai nereiškia, kad planeta žlugs, tiesiog ji taps ne tokia patogi gyventi. Iš čia kyla du vienas kitą papildantys elgesio modeliai: nepaisant šių grėsmingų signalų nesustoti stabdyti klimato kaitos, tačiau tuo pat metu ruoštis prisitaikyti prie jau įvykusių ar dar tik įvyksiančių pokyčių. Apie tai labai įdomiai rašo kontroversiškasis Danijos mokslininkas Bjornas Lomborgas savo naujausioje knygoje „Best Things First“. Jis siūlo 12 pigiausių, bet efektyviausių aplinkos politikos pokyčių, pradedant nuo maliarijos išnaikinimo ir baigiant didesnėmis investicijomis į žemės ūkio mokslinius tyrimus. Visų šių pokyčių kaina būtų 35 mlrd. eurų kasmet, bet tai išgelbėtų 4,2 mln. gyvybių, o neturtingiausią žmonijos dalį kasmet praturtintų 1,1 trln. eurų.

Viena didžiausių kliūčių efektyviai žaliajai transformacijai – deramos infrastruktūros stoka. Infrastruktūros pačia plačiausia prasme. Tokios, kuri leistų keistis regionams ir valstybėms, tokios, kuri palengvintų adaptaciją verslui, ir tokios, kuri leistų žmonėms savo įpročius keisti lengvai ir patogiai.

Tokie dalykai kainuoja. Nutiesti vieną iš trijų žemyninių geležinkelių per Laukinius Vakarus kainavo 1,2 mlrd. šiandienos pinigais. Būtent jais į iki tol laukinius kraštus atkeliavo verslas, investicijos, kultūra, teisingumas ir tvarka.

Žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje programa Jungtinėms Valstijoms iš viso kainavo 257 mlrd. JAV dolerių, tai yra 2,5 proc. viso bendrojo vidaus produkto nuo 1960 iki 1973 m. kasmet. Ant šio pamato atsistojusi, bet kokybiškai naujų proveržių pasiekusi programa „SpaceX“ sugebėjo šio gigantiško sumanymo praktinį pritaikymą atpiginti kone šimteriopai.

Nėra jokios priežasties manyti, kad žalioji transformacija taps vieninteliu žmonijos projektu, kuris žlugs nepaisant jam skirto dėmesio ir investicijų tiek į fundamentalius mokslinius tyrimus, be kurių neįmanomas joks kokybinis proveržis, tiek į programas, skirtas visuomenės ir verslo adaptacijai.

Žurnalo „The Economist“ kasmetis leidinys, apžvelgiantis būsimų metų prognozę, šiai temai skyrė atskirą vedamąjį. Jo autorius Matthieu Favas labai taikliai pastebėjo, kad teoriškai perėjimas prie taršos anglies junginiais nedidinančio gyvenimo turėtų pagelbėti kiekvienai šaliai, tačiau iki tol dar teks ilgokai irtis, o tarpiniame etape bus daug turbulencijų, laimėtojų ir pralaimėtojų. Štai kodėl tokie forumai kaip „Vilnius GreenTech“ yra viena progų pasimatuoti savo temperatūrą ir paklausti savęs, kas mes norime būti ir ar jau esame sau aiškiai suformulavę, kaip prie to nueisime.

„Enefit“ užsakyta apklausa rodo, kad verslai, ypač mažesni, kol kas miglotai suvokia žaliosios transformacijos būtinybę ir yra linkę lūkuriuoti. Tokiame kontekste iš viršaus nuleidžiami privalomi aplinkos apsaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos reikalavimai judėjimą link tvarumo paspartintų veiksmingiau nei švietimas ir gerųjų praktikų demonstravimas.

Pagaliau, netgi tokie įmantrūs instrumentai kaip, sakykime, žaliosios obligacijos nėra panacėja. Daugybė atliktų studijų pripažįsta bendrą teigiamą tendenciją, kad taip pritrauktas kapitalas apskritai kelia žaliųjų investicijų kokybę, tačiau neretai bendrovės perdeda ar išpučia savo pastangas siekti tvarumo, kitaip tariant, kabina ant ausų žalius makaronus.

Forume buvo daug įžvalgų, kurios turėtų kurstyti mūsų optimizmą, bet visuomet knieti priminti, kad istorijoje kiekvieniems Laukiniams Vakarams galima rasti Velykų salą ar kitą vietos ekosistemos katastrofos pavyzdį, todėl optimizmo niekuomet neatkabinkime nuo realizmo.