Aktualijos

2022-ųjų karas buvo neišvengiamas, tačiau 2030-ųjų konflikto dar galime išvengti 2022 m. liepos 29 d. Eduardas Eigirdas

Ne visi karai yra neišvengiami; tačiau norint, kad dalies jų pavyktų išvengti, būtina ryžtingai to siekti. Tačiau ar šiuo metu Lietuvoje tai kam nors rūpi? Ar matome pastangas atsakyti į klausimą, kodėl karai su Rusija pastaruosius 15 metų kartojasi ir tampa nuožmesni; taip pat ir į klausimą, ką turime daryti, kad mažintume naujų karų su Rusija galimybę?

Apie tai mes, esantys Lietuvoje, turėtume diskutuoti pirmieji, aršiausiai ragindami demokratijas, – tiek Europos Sąjungą, tiek NATO, – realizuoti ryžtingus sprendimus, kurie mažintų naujo karo galimybę. Prisimindami savo istoriją, kurios metu Lietuva jau du kartus buvo okupuota: iš pradžių carinės, o vėliau – ir sovietinės Rusijos. Tad būtų labai gerai, jei šį sykį Lietuvos visuomenė (ir ypač jos lyderiai) veiktų ryžtingai ir neleistų, kad Lietuva būtų okupuota, sugriauta, o vėliau dar vieną – trečią – kartą išvaduota. To šiandien, veikdami išvien, tikrai galime pasiekti; tačiau tik tuo atveju, jei šį sykį Lietuvoje atsiras jėgų, kurios šio tikslo sieks; o ne rūpinsis, kaip kuo naudingiau sau išgyventi ir šį, dabar vykstantį, karą Ukrainoje.

Rusija kitam karui bus pasiruošusi geriau

Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad stebint Lietuvoje vyraujančias nuotaikas tiek žiniasklaidoje, tiek ir socialiniuose tinkluose gali susidaryti įspūdis, jog Rusija karą pralaimi. Tokia išvada daroma vadovaujantis labai keista logika, kad Rusija okupavo daug mažesnę dalį Ukrainos, nei planavo iš pradžių; o tai reiškia, kad Rusija pralaimi. Ignoruojant arba nuvertinant patį faktą, kad visgi okupavo, o dar blogiau – kad Rusijos karinės pajėgos, viską griaudamos savo kelyje, nors ir lėtai, bet vis dar veržiasi gilyn į Ukrainą. Todėl džiaugsmas, kad Ukraina sugeba priešintis Rusijai, nors ir yra svarbus palaikant kovinę dvasią, tačiau neturėtų virsti savęs klaidinimu, kuris sutrukdytų priimti tuos būtinus sprendimus. Siekiant ne tik greičiau užbaigti šį karą, bet ir sumažinti galimybę, jog Rusija pasiruoš ir sukels dar vieną, – gal dar didesnį, – karą su demokratijomis. Apie jį iš viso nekalbama, bandant nusiraminti teiginiais, kad dabar V. Putino Rusija „gavo per dantis“, todėl dešimtmečiais laižysis žaizdas; o tai reiškia, kad kito karo nebus. Dabartinėje situacijoje tai vargu ar primena tiesą.

Nes taip, iš tiesų: Rusijos karinio puolimo mašina, kuri pradinėmis karo fazėmis dominavo sunkiosios karinės technikos (visų pirma tankų) srityje, subyrėjo. Ir tas pagrįstai gali mus džiuginti, tačiau tik tuo atveju, jei nesuprantame, kad šis sutriuškinimas akivaizdus ne tik mums, bet ir pačiai Rusijai. Todėl sėkmingo karo Sakartvele, – kaip ir sėkmės okupuojant Krymą, – užmigdytas Rusijos režimas, gavęs per nosį, tikrai pergalvos karo strategiją bei taktiką, ir jau šiandien tai daro. Tad gali būti, jog kitam konfliktui Rusijos karinės pajėgos bus pasiruošusios žymiai geriau.