Aktualijos

2022-ųjų karas buvo neišvengiamas, 2028-ųjų karas toks tapo 2023 m. sausio 12 d.

Analizuoti ar tuo labiau prognozuoti karą tikrai nėra malonus užsiėmimas. Vis dėlto tai daryti verta, jei yra galimybė paskatinti demokratijų pažangą, kuri mažintų karo tikimybę. Būtent todėl po 2014-aisiais Rusijos įvykdytos invazijos į Ukrainą nusprendėme per daug neeskaluoti naujo karo galimybės – prognozavome, kad tikimybė jo išvengti yra labai maža. O šiandien apie demokratijų ir Rusijos priešpriešą bei būtinus sprendimus privalome kalbėti itin atsakingai, nes dar vieno, didesnio, karo su Rusija, tiksliau – tebesitęsiančio karo eskalacijos, išvengti galime.

Pradėkime nuo atsakymo į klausimą, kodėl 2022 m. Rusijos karas Ukrainoje buvo neišvengiamas. Paminėsime tik keletą veiksnių, kuriuos viešai įvardijome po 2014-aisiais įvykdytos Krymo okupacijos. Vienas jų, tikriausiai visiems žinomas, – sausumos tilto į Krymą nutiesimas ir papildomų teritorijų užkariavimas. Taip buvo siekiama kelių tikslų: atitolinti Ukrainos, kaip potencialios NATO narės, sieną nuo Maskvos; užgrobti žemes, kuriose gausu žaliavų; užvaldyti milijonus žmonių ir juos inkorporuoti į Rusiją, kad taip Maskva galėtų spręsti savo demografines problemas. Negana to, Vladimirui Putinui buvo labai svarbu sugriauti ir sunaikinti Ukrainą, kad ši negalėtų tapti ekonomiškai galinga valstybe, nes tai jo režimui keltų didesnių grėsmių nei tūkstančiai kare žūstančių rusų. Tai suvokiant, daug lengviau paaiškinti tą beprotišką agresiją griaunant Ukrainą. Tikėtina, kad Rusijos kariuomenė mažiau raketų ir dronų naudoja mūšio lauke, kuriame sulaukia galingo Ukrainos kariuomenės pasipriešinimo, nei griaudama Ukrainos miestus, infrastruktūrą ir energetiką.