Politika

2022-aisiais taps aišku, ar G. Nausėda išsaugos antrąją kadenciją 2022 m. sausio 10 d. Eduardas EIGIRDAS

Gitanas Nausėda tikriausiai yra pirmas Lietuvos Respublikos prezidentas, kuriam iki kadencijos pabaigos likus trejiems metams gana dažnai prikišama, kad jis taip kalba arba taip elgiasi, nes ruošiasi antrai kadencijai. Galbūt tai ir tiesa, bet galima visa tai paaiškinti ir įtaigomis, nes nemaža dalis žinomų žmonių nuolat dalijasi įžvalgomis, jog būtent taip ir yra.

Tad kai visi kalba apie tai, kad G. Nausėda ruošiasi antrajai kadencijai, visi pradeda kalbėti apie tai, kas galėtų laimėti 2024-ųjų prezidento rinkimus. Ir tai atrodo labai keistai, nes primena būrimą iš kavos tirščių – juk niekas dar net nežino, kas kandidatuos 2024-ųjų rinkimuose, tačiau jau įnirtingai spėlioja, kas galėtų juos laimėti. Ir tai daro, bent jau dažniausiai, vadovaudamiesi apklausomis, nors jos geriausiu atveju gali pasakyti tik apie startines pozicijas, bet tikrai ne apie realų kandidatų potencialą. Todėl mes to nedarysime, nes tai nepadės suvokti nei vykstančių procesų esmės, nei to, kokie veiksniai lemia pergalę rinkimuose. Šiame metiniame numeryje tiesiog pasistengsime pasidalyti savo įžvalgomis ir tikimės, kad jos bent jau 2022-ųjų pabaigoje padės geriau suvokti, kuris politikas gali turėti geriausias galimybes laimėti 2024-ųjų prezidento rinkimus.

Chrestomatinis V. Adamkaus ir A. Paulausko kovos pavyzdys

Pradėkime nuo to, kad nors dažniausiai esame įsitikinę, jog už kairiuosius ar centro kairę balsuojančių piliečių yra daugiau nei balsuojančiųjų už liberalus ir konservatorius, būtent pastarosios partijos laimėjo 2020-ųjų Seimo rinkimus. Taigi, tam tikromis aplinkybėmis centro dešinės – liberalų ir konservatorių – kandidatas rinkimuose gali įveikti centro kairės kandidatą.

Kad tai nėra utopija, bene geriausiai demonstruoja Valdo Adamkaus pergalė 1998-ųjų prezidento rinkimuose prieš Artūrą Paulauską. Ją galima vertinti kaip labai vertingą analizės požiūriu, nes abu antrojo turo dalyviai buvo pristatomi kaip šviežias veidas Lietuvos politikoje. V. Adamkus į ją atkeliavo iš JAV, o A. Paulauskas – iš Generalinės prokuratūros. Vienas – su ypač nusipelniusio aplinkosaugininko, kitas – su banditų persekiotojo aureolėmis. Ir abu nuo pat pradžių taikėsi į centrą. Šiuo atveju V. Adamkui buvo kiek lengviau, nes jį rinkimuose rėmusios Centro sąjungos net pavadinimas akivaizdžiai demonstravo, kurioje politinio spektro pusėje yra ši politinė jėga ir jos remiamas kandidatas. O A. Paulauskas, kaip ir jo rinkimų kampanijos strategai, visur, kur tik galėjo, taip pat akcentavo jo politiniam centrui priskirtinas pažiūras. Abu kandidatai per daug nesijaudino dėl dešiniųjų ir kairiųjų rinkėjų balsų, mat jų pasirinkimas buvo gana aiškus.