Nacionaliniai interesai

2019–2020 metai lems, ar tapsime startuolių, ar liksime oligarchų valstybe 2019 m. vasario 7 d. Eduardas EIGIRDAS

Teoriškai lietuviai yra patriotiškiausia tauta pasaulyje, ypač kai reikia išgerti alaus ir pasirgti už krepšininkus. Arba pasijuokti iš valdžios bei kitaip mąstančių dundukų, prastuomenės ar ferariais važinėjančio, bet per visą pilvą tuščio elito.

Tačiau kai pradedi save patriotais vadinantiems piliečiams kalbėti apie tai, kad patriotizmą reikia įprasminti – šviesti visuomenę ir patiems aiškiai suvokti, kokie veiksniai Lietuvoje sukuria korumpuotą aplinką ir kokie sprendimai gali mus iš to išvaduoti. Kad reikia ne juoktis iš kitaip galvojančiųjų, o jiems aiškinti realias progreso galimybes ir kviesti juos vienytis, kad kartu kurtume pažangią valstybę, pajėgią pasirūpinti savo piliečiais, o tvyrantis solidarumo jausmas suvienys tautą. Deja… Po pirmo, daugiausia – po trečio, sakinio pamatai, kaip užsiverčia patrioto akys, ir susidaro įspūdis, kad jis stovėdamas tuoj užknarks. Išsigąsti, kad gãli susižaloti, ir kiūtini į šoną. O vadinamasis patriotas iš karto atsigauna ir nustraksi laimingas į šviesų rytojų. Be jokių abejonių, tai labai apsunkina bent kiek rimtesnio straipsnio, kuriame pateikiamos įžvalgos gali padėti suvokti esminius procesus, rašymą. Nes nuolat klausiu savęs, kaip rašyti, kad perskaitę striksintys patriotai taptų veikiančiais patriotais.

Rusijos režimo karas su Ukraina ir Lietuva niekada nesibaigs

Tiesa, neseniai Lietuva trumpam buvo pabudusi, kai Rusija vykdė dar vieną teroristinį išpuolį prieš Ukrainą. Rusijos karo laivai apšaudė ir užėmė tris Ukrainos laivus, į nelaisvę paėmė jūreivius. Tai skamba tarsi scena iš siaubo filmo apie branduolinei valstybei vadovaujantį beprotį, kuris elgiasi visiškai neadekvačiai. Deja, taip nėra. Atvirkščiai – Vladimiro Putino elgesys yra ciniškai labai tikslus. Kaip roboto, nes galima iš anksto prognozuoti nemažai jo veiksmų.

Kadangi net ir išsilaisvinę iš daugybę metų trukusios okupacijos į Europos Parlamentą sugebame išsiųsti nemažai Rusijos atžvilgiu draugiškai nusiteikusių politikų, nors Rusija šiandien Lietuvai kelia egzistencinį pavojų, belieka pripažinti, kad tai yra ne tik vidinio sistemos užvaldymo, bet ir mūsų tautos nenoro priešintis oligarchijai rezultatas. Todėl Kremliui ir oligarchams paliekama labai daug laisvos erdvės piliečių protams programuoti.

Tik vargina kiekvieną kartą tai priminti. Tačiau esi priverstas tai daryti, nes Lietuvos žiniasklaida, užuot telkusi visuomenę sprendimams, kurie neleistų kitą dešimtmetį panašiam išpuoliui pasikartoti prie Lietuvos krantų, kala pinigą generuodama peržiūras ir trolių komentarus. Tik gąsdina arba ramina, bet svarbiausios informacijos taip ir nepateikia.

Kaip jau ne kartą per pastarąjį dešimtmetį rašėme, kariniai išpuoliai Rusijai būtini, kaip ir daugybė kitų veiksmų, kad pakirstų iš jos įtakos lauko išsivadavusių valstybių ekonominį potencialą. Nes taip atbaidomos investicijos ir silpninama taikiniu tapusios valstybės ekonomika. O vietoj gerovės Rusijos žmonėms dovanojama šlovinga Rusijos imperijos bei galingų užkariautojų aura. Deja, ji nenukreipia minčių nuo kasdienių problemų, tačiau neleidžia šiomis problemomis kaltinti vado, mat jis labai užsiėmęs – juk vis prireikia žudyti: tai Gruzijoje, tai Sirijoje, tai Ukrainoje…

20 procentų. Tiek krito V. Putino reitingai nuo 2017 m. pabaigos iki išpuolio Ukrainoje. Nes pakartotinai išsirinkęs Rusijos prezidentu V. Putinas priėmė keletą sprendimų, kurie padės stabilizuoti finansų sistemą, apsaugos nuo netikėtumų ir demografinių problemų. Visų pirma buvo smarkiai pakelta pensinio amžiaus kartelė. Tai buvo būtina siekiant kaip nors aplopyti sistemoje besikaupiančias problemas, susijusias ne tik su visuomenės senėjimu, bet ir su gana žemu ekonomikos modernizavimo lygiu. Tad Rusija trumpam išsiblaivė nuo Kremliaus žavesio ir supyko, o tai iš karto leido prognozuoti, jog tuoj Volodia ims vaidinti užkariautoją, kad rusų tauta vėl pultų jam po kojų. Taip ir atsitiko. Nors reitinguose tai atsispindės vėliau, galima neabejoti, kad jie pakils, o dalis rusų prie naujamečio stalo kels čierkas už didingą trijų Ukrainos laivų užgrobimą ir ukrainiečių įkalinimą – kad pagaliau šie išmoktų pamoką, jog rusus reikia gerbti ir jų klausyti.

Taigi, metas suvokti: kol Rusijai vadovaus diktatorinis režimas, jau gal dešimt kartų V. Putino vykdyti teroristiniai išpuoliai ar karai tęsis ir toliau. Nes tai vienintelė misija, kuri legitimuoja režimo valdžią paprasto ruso akyse ir pateisina didelę dalį problemų. Toks teroras atbaido užsienio investicijas iš taikiklyje esančių valstybių ir sustiprina jose Rusijai palankių kapitalo grupių pozicijas ruošiantis Kremliaus įtakos renesansui. Nes iš tiesų taip ne tik taikomasi į tam tikrą valstybę, bet ir kaunamasi dėl įtakos Europai.

Gal nepastebėjote, bet per Lietuvą driekiasi Rusijos keliai į Europą

Ir aš kalbu ne apie karinį tranzitą į Kaliningradą, o apie daug pavojingesnius procesus. Nes jei manote, kad Ukraina yra terorizuojama, o Lietuva – ne, labai klystate. Tiesiog kiekvienai valstybei, kuri yra Rusijos taikiklyje, kiekviename plėtros, integravimosi į Vakarus ir vidinio užvaldymo etape pritaikomas vis kitas sprendimas. Lietuvoje dėl kokybiško vidinio užvaldymo, kai buvusios kairiųjų ir oligarchų pajėgos uždarius Ignalinos atominę elektrinę sabotavo elektros gamybos pajėgumų atkūrimą, vėliau kūrė oligarchinį „Leo LT“ projektą, o tada iš visų jėgų priešinosi skaidriam projektui su Japonijos bei JAV koncernu ir persekiojo tuos, kurie šį projektą rėmė, buvo sukurta ideali terpė Rusijos branduolinei invazijai. Kremlius galėjo pastatyti Astravo atominę elektrinę ir vis dar gali, jei Lietuvos visuomenė nepabus, dar vieną atominę elektrinę pastatyti Kaliningrade. O Astravo elektrinę marionetiniam Baltarusijos režimui tikslingai nurodė statyti kuo arčiau Vilniaus, kad sukurtų grėsmės šaltinį sostinei, kol kas teikiančiai didžiausią ekonominę naudą visai Lietuvai, taigi ir sunkiau gyvenantiems regionams, nes jie gauna didelę dalį Vilniuje surenkamų gyventojų pajamų mokesčių. Tai Kremliaus režimui ne tik leis terorizuoti Lietuvą, atbaidyti užsienio investicijas, skatinti emigraciją, bet ir padės ilgainiui stiprinti penktąją koloną. Šios kolonos finansavimas, siekiant galutinai įgyvendinti ir integruoti Astravo atominės elektrinės projektą, yra svarbiausia šiandien iš Rusijos per verslą plūstančios įtakos ir pinigų priežastis. Kremlius bando užsitikrinti, kad ir toliau Lietuvoje vėžlio greičiu plėtojant elektros gamybą po 2020-ųjų Seimo rinkimų ateitų „išmintinga“ valdžia ir teroristinį projektą prijungtų prie Lietuvos energetikos sistemos. Nes jis yra skirtas Vakarams iš Lietuvos išrūkyti ir penktajai kolonai stiprinti. Tai padės užtikrinti sėkmingą Rusijos įtakos sklaidą ne tik Lietuvoje, bet per Lietuvą – ir Europos Sąjungoje (ES).

Ir jei manote, kad su kalbomis apie šios įtakos plėtrą perdedu, trumpam žvilgtelėkime, ką esame delegavę į Europos Parlamentą. Pradėkime nuo legendinio Viktoro Uspaskicho – manau, kad jis nekelia didelių abejonių dėl savo simpatijų ir veikimo Rusijos naudai. Europos Parlamente yra ir neseniai visiems gyręsis, kad susitiko su V. Putinu ir aptarė aktualijas, Rolandas Paksas. Kaip ir po Rusijos invazijos į Ukrainą išplitusios Georgijaus juostelės, kuri iš esmės simbolizuoja Rusijos galybę, nešiotojas Valdemaras Tomaševskis. Pridėkime ir ilgametį oligarcho Ramūno Karbauskio bendražygį Bronį Ropę, ilgametį V. Uspaskicho ir R. Pakso bendražygį Valentiną Mazuronį bei kairiųjų atstovus Zigmantą Balčytį ir Viliją Blinkevičiūtę – abiejų karjeroje negaliu rasti nė vieno fakto, kuris leistų manyti, kad yra priežasčių, kodėl jie turėtų nepatikti Maskvai. Galop, vienintelis Lietuvos skirtas Europos Komisijos narys šiandien yra Vytenis Andriukaitis – tas pats, kuris, kairiųjų elitui su Rusija dažniausiai trinantis slapta, visada buvo linkęs tai daryti atviriausiai.

Beje, ar dar pamenate, kokią pasaką mums pasekė kairioji nomenklatūra, tiksliau – nuo jos priklausoma žiniasklaida? Kad į Europos Komisijos narius V. Andriukaitis buvo paskirtas tam, kad netrukdytų Lietuvos socialdemokratų partijos elitui ramiai ir didingai darbuotis Lietuvoje. Nežinau, ar kas nors šia nesąmone patikėjo, tačiau jei ramiai pagalvotume, suprastume, kad mums parduota mintis prilygintina politinei šizofrenijai. Nes jei visi Europoje vadovautųsi tokia logika, visų ES šalių narių kairieji į Europos Komisiją siųstų Maskvos atžvilgiu draugiškiausiai nusiteikusius politikus. Tokiu atveju Rusijai net nereikėtų Lietuvos okupuoti, nes visa Europa virstų Kremliaus bičiulių valdomu protektoratu.

Bet kairiesiems turbūt buvo nusispjauti, ar kas nors jų legenda patikėjo, nes mūsų visuomenėje nėra jėgų, galinčių priešintis sisteminei įtakai. Tad Lietuva į ES institucijas deleguoja Rusijai palankių asmenų gvardiją. Belieka tik įsivaizduoti, kas būtų su ES, jei ir kitos jos narės būtų taip užvaldytos, kad siųstų panašų kontingentą. Bet mes joms artimiausiu metu tikriausiai padėsime – jei ir toliau bus sabotuojami sprendimai, kurie mažintų Rusijos įtaką, jei nebus ryžtingai įgyvendinami atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros bei priešinimosi Astravo invazijai projektai, galime neabejoti, kad su Rusijos elektra į mūsų šalį ir per mus pajudės nauja energetinės bei finansinės įtakos galia. Ji jau tvindo politiką ir žiniasklaidą, o galop užaugins šviežią bei atgaivins pradėjusį vysti Rusijos bičiulių – paksų, uspaskichų, mazuronių ir tomaševskių – derlių.

Ironiška, kai tai vyksta daugeliui lietuvių save laikant supermegapatriotiškais. Ir jie ne tik nesipriešina, bet net ir nesivargina mėginti suvokti vykstančių procesų esmės. Tiesiog tenkinasi plaukimu informacinio šlamšto upe, kurią finansuoja Kremlius ir oligarchai.

Lietuvoje dominuoja du oligarchų porūšiai

Na, o dabar, kai trumpai žvilgtelėjome į realybę, pripildytą Rusijos įtakos, nes nesugebame priešintis jos atominių elektrinių invazijai, o į Europą deleguojame Maskvos atžvilgiu draugiškai nusiteikusius politikus, pabandysiu perteikti, kas lemia, kad būdami laisvi esame valdomi šešėlių.

Kai pažangus Lietuvos verslas bando apsimesti, kad vykstantys procesai su juo nesusiję, dalis Vakarų bendrovių viena po kitos pasiduoda oligarchinių grupių įtakai. Apie tai rašysime 2019 metais. Tačiau kai su tuo susiduri iš arti, supranti, kad tai yra tikras vertybinis karas. Su Rusija ar nomenklatūra susijusios oligarchinės grupės, siūlydamos finansinę naudą, daugybę Vakarų bendrovių paskatina perimti ir remti oligarchų vertybes.

Visų pirma priminsiu, kad nuo Rusijos ir okupacinės nomenklatūros priklausomos žiniasklaidos dėka buvo sudaužytas Sąjūdis. Atgavus Nepriklausomybę, išryškėjo daugybė žmonių, kurie ėjo su Sąjūdžiu, nes taip tuo metu buvo naudinga, bet iš tiesų nebuvo linkę nukeliauti per toli nuo Maskvos. O tas, kuris buvo linkęs, Vytautas Landsbergis (man jis irgi ne iki galo patinka, nes neįgyvendino desovietizacijos ir nepadarė kitų labai reikalingų mažesnių darbų, be to, ir kalba nelabai aiškiai, visokiomis alegorijomis, bet, atsižvelgiant į įtaką, kuri jį supo tada ir kuri mus supa šiandien, reikia pripažinti, kad jis yra didis žmogus, nes Lietuvos Nepriklausomybei svarbiausiais klausimais visada drąsiai stovėjo už Nepriklausomybės interesus), iš karto atgavus Nepriklausomybę buvo paverstas sovietinių kolūkių grioviku ir visišku blogiu. Tai buvo tikrai ne atsitiktinumas, o nomenklatūrinių ir Kremliaus struktūrų žiniasklaidoje bei Sąjūdyje, veikusių buvusios komunistinės nomenklatūros naudai, ar net Kremliaus labui dirbančių žmonių veikimo rezultatas, kad į valdžią kuo greičiau grįžtų ką tik iš jos iškrapštyti komunistai. Tai padėjo iš pradžių Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP) paimti valdžią Seime, o vėliau – dar ir Algirdui Mykolui Brazauskui tapti Lietuvos prezidentu. Lietuvai deklaruojant integraciją į Vakarus, tai sudarė sąlygas valstybės turtą integruoti į buvusių okupacinių struktūrų šulų kišenes. Taip buvo sukurtas galingas kapitalo tinklas – matant išlikusius sisteminius ryšius, galima teigti, kad į jį visada gali atsiremti buvusių struktūrų strategai. Tai suformavo Lietuvos kapitalo sluoksnio vertybes – jos labai nenutolo nuo komunistinio mentaliteto ir daro milžinišką įtaką visai Lietuvos valstybės ekosistemai.

Beje, Rusija per prichvatizaciją irgi nesnaudė. Stengėsi iš visų jėgų, kad kuo daugiau turto susikoncentruotų jai naudingų žmonių rankose. Todėl kartais labai sunku atskirti, kurie oligarchai yra labiau Kremliaus, o kurie – buvusių okupacinių struktūrų, kurios bando valdyti, rankose. Bet kuriuo atveju, kai kalbama apie vertybinį paveldą, reikia pasakyti, kad susiformavo panašūs stambiojo kapitalo porūšiai, daugiau ar mažiau linkę įsiklausyti į Rusijos interesus bei jiems nesipriešinti, jei tai nesikerta su jų kapitalo interesais.

Kad tai veikia, nesunku pamatyti analizuojant situacijas, kai Lietuva siekdavo pasipriešinti Rusijos primetamai strategijai. Chrestomatinis pavyzdys – Visagino atominė elektrinė. Prieš šį skaidrų projektą, kurį buvo planuojama įgyvendinti su Japonijos ir JAV verslu, mūru stojo visa pramonininkų, verslininkų ir su jais susijusių ekonomistų, žiniasklaidos atstovų bei politikų armija. O prieš Rusijos pasienyje su Lietuva statomą Astravo monstrą mūsų „patriotiškasis“ verslas, pažymėtas kolaboravimo su Rusijos imperijos interesais antspaudu, – nė pypt. Netgi priešingai – kol kas nedrąsiai, bet vis pasigirsta verslo ar jį aptarnaujančių oligarchinės rinkos institutų balsai, nuosekliai skleidžiantys Rusijai naudingas nuostatas, o juos atidžiai išklauso oligarchiją aptarnaujanti žiniasklaida. Tik seniau jie šnypštė, kad verslas labai geidžia ir Lietuvai labai reikia pigių Rusijos dujų, o dabar – kad verslas labai geidžia ir Lietuvai labai reikia taikaus Astravo pigios elektros. Tam pasipriešinti nebus lengva, nes šiame modeliavimo etape Rusijai svarbu užtikrinti, kad Lietuvoje būtų sabotuojama sparti elektros gamybos plėtra. O elektros suvartojimas, kaip žinoma, augs, kaip ir kainos. Didelis šuolis laukia ateityje, kai prasidės spartesnis elektromobilių bumas. Todėl raginau ir teberaginu didelę dalį investicijų skirti atsinaujinančių išteklių energetikos įrangai bei elektros gamybos pramonei, nes tai tikrai atsipirks ir leis sukurti didelį ekonominį potencialą, sustabdyti Rusijos atominių elektrinių invaziją bei sumažinti destrukcinę ir korupcinę Kremliaus įtaką, ilguoju laikotarpiu keliančią grėsmę Lietuvos nepriklausomybei.

Labai liūdna, kad didelė dalis mažesnių verslų stengiasi apskritai atsiriboti nuo to, kas vyksta Lietuvoje, todėl negina nacionalinių interesų. Kartais tai stebina, nes nemažai tokių modernių verslų savininkų ar vadovų net įsirašo į šaulius bei savanorius, ir atrodo, lyg jie būtų pasiryžę mirti už Lietuvos laisvę. Tačiau kai reikia paremti kovą su Astravo projektu, kažkodėl bijo. Gal mano, kad taip Kremliaus struktūrų ir oligarchų ugnį nukreips į savo verslą ir pakenkti pelningumui? Susidaro paradoksali situacija: žmonės tarsi pasiruošę mirti už laisvę, nors to gali ir neprireikti. O iš mūšio su Rusijos įtaka, kurios įsileidimas gali priartinti okupaciją, dezertyruoja. Dėl to oligarchinė įtaka ima dominuoti.

O kuo skiriasi Lietuvai įtaką darančios oligarchijos porūšiai? Vienas jų – tai Rusijai visiškai lojalios struktūros, padedančios užvaldyti Lietuvą. Kitas – dalis LDDP laikais išaugintų labiau nomenklatūrine įtaka pažymėtų verslo struktūrų. Jos kartais priešinasi Kremliui, bet tik tuo atveju, jei tai leidžia labai daug uždirbti. Tokio ekonominio patriotizmo pavyzdys gali būti „Mažeikių naftos“ pardavimas bendrovei „Williams“ ir projektas „Leo LT“, kuris deklaravo tikslą statyti naują atominę elektrinę. Tiek „Mažeikių naftos“ pardavimas, tiek naujos atominės elektrinės statyba, siekiant sustabdyti Kremliaus įtakos augimą, buvo labai svarbūs Lietuvos valstybei. Tačiau susidaro įspūdis, jog jie buvo įgyvendinami taip, kad su šiais procesais susijusios oligarchinės grupės, prisidengdamos nacionaliniais interesais, galėtų užsidirbti jei ne milijardus, tai bent šimtus milijonų. Taigi, tai, ko reikėjo vakarietiškai Lietuvai, nomenklatūrinės grupės ir nuo jų priklausomas verslas darė taip, kad pasinaudojant Lietuvos problemomis būtų galima labai daug uždirbti ir dar tapti dominuojančia galia. Jos buvo įsitikinusios, kad tai būtų net labai gerai ir Lietuvai, nes dominuotų nomenklatūrinė, o ne prokremliška oligarchija, kuriai už Rusijos interesų protegavimą reikėtų jiems mokėti kontribucijas. Kad šis „gėris“ smirda, geriausiai pademonstravo tai, kad kai tik oligarchinis „Leo LT“ projektas buvo išardytas, jo rėmėjai skubiai perbėgo į Maskvos pusę, vieningu frontu užgulė su Vakarų koncernais skaidriai rengiamą Visagino atominės elektrinės projektą ir taip atvėrė kelius invaziniam Kremliaus Astravo projektui.

Lietuvos patriotai turi suvokti, kad mūsų šalyje oligarchija nėra vienalytė, tačiau ją vienija destrukcinis požiūris į Lietuvos valstybę ir pastangos didinti savo turimą kapitalą, išnaudojant tiek Rusijos interesus, tiek Lietuvos demokratijos pažeidžiamumą. Todėl ji yra ypač vieninga, kai reikia priešintis pagrindiniam priešui – provakarietiškoms demokratinėms jėgoms, nepasiduodančioms Rusijos ir oligarchų įtakai. O jos tikslas – užimti dominuojančias pozicijas Seime ir neleisti išardyti oligarchiją stiprinančių sistemų.

Lietuvos Respublikos Seimas saugo Oligarchistaną

Akivaizdu, kad jei Seimas būtų ta jėga, kuri siekia priimti skaidrius sprendimus, galinčius užkirsti kelius oligarchijos ir Kremliaus įtakai, tai jis taip ir padarytų. Tačiau jei yra daugybė aktyviai veikiančių su Rusija ir nomenklatūra susijusių oligarchinių grupių, neturėtų būti keista, kad Seimo rinkimus dažniausiai laimi tos, kurios pažymėtos Rusijos ar nomenklatūrinės oligarchijos. Tad Seime tik ir vyksta valdžios bei įtakos dalybos tarp klanų, bet jokiu būdu nepriimami sprendimai, kurie mažintų oligarchijos galią.

Vienas pavojingiausių reiškinių, kurį šiandien įžvelgiu Lietuvoje, susijęs su tuo, kad be perstojo plūstantis informacinis srautas daugelį žmonių atbukino, tad vis mažiau jų geba įsigilinti į vykstančius procesus. Todėl formuojasi dvi visiškai skirtingos visuomenės grupės: pirmoji iš esmės gyvena gerai, todėl ją tas srautas vargina ir ji tapo jam visiškai abejinga, tad į rinkimus dalis jos atstovų net neis, ir antroji, kuri gyvena sunkiai, yra pikta, jai įdiegtas bulvarinės informacijos praplautas vykstančių procesų suvokimas, todėl ji yra lengvai valdoma ir į rinkimus tikrai eis.

Geriausias tokio veikimo pavyzdys – 2018 m. Seime vykęs verslo grupių įtakos valstybei tyrimas. Seimas iš Valstybės saugumo departamento (VSD) gavo sąrašą bendrovių, kurios siekė daryti įtaką Lietuvos valstybei. Tačiau po tyrimo visuomenės nepasiekė jokia aiški informacija apie tai, kokių tikslų siekė šiame sąraše išvardytos bendrovės. Veikiau atvirkščiai – visas tyrimas buvo labai greitai palaidotas. Tuo visiškai nesistebiu, nes, kaip ir prognozavau, šio tyrimo su Rusija verslo ryšiais susijusiam oligarchui R. Karbauskiui ir jo sąjungininkams iš kairiosios nomenklatūros reikėjo tik tam, kad galėtų garsiau eskaluoti „MG Baltic“ bylą. Ir nors mes žurnale labai aiškiai pagrindėme, kad šis koncernas suvešėjo būtent valdant prokremliškoms ir nomenklatūrinėms jėgoms, o jo įtaka, manytume, buvo skirta Lietuvos politinei sistemai apraizgyti, dėl R. Karbauskio ir Ko įtakos buvo stengiamasi sudaryti įspūdį (kaip ir tiriant 2008-ųjų krizės priežastis), kad dėl visko kalti konservatoriai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tai yra tos jėgos, kurios bene vienintelės kelia didelį pavojų tiek Kremliaus, tiek nomenklatūrinei oligarchijai. Tačiau kai VSD pateikė tą sąrašą, kuriame atsidūrė ir daugybė oligarchinių grupių, kurias galima sieti su Kremliumi arba kairiąja nomenklatūra, tai neatitiko strategų planų tik pasinaudoti užauginta „MG Baltic“ įtaka, kad pakištų demokratines jėgas, todėl visas tyrimas buvo staigiai nugrūstas į stalčius. O visuomenei pasistengta įteigti, žinoma, pasinaudojant kremlinių ir vietinių trolių pagalba, kad 10 oligarchų nebuvo – buvo tik Gabrieliaus Landsbergio bendravimas su Raimundu Kurlianskiu ir prezidentės Dalios Grybauskaitės laiškai su „MG Baltic“, kaip vėliau paaiškėjo, labai artimai bendravusiam Eligijui Masiuliui.

Tai panašu į dar vieną šizofrenijos apraišką ir demonstruoja, kaip giliai užvaldyta Lietuvos valstybė. Juk svarbiausias klausimas, į kurį reikėjo atsakyti Seimui, turėjo būti susijęs su tuo, kokią grėsmę kėlė visos įvardytos verslo grupės ir kokius su Lietuvos valstybės interesais besikertančius tikslus, susijusius ir su Rusijos interesais, jos pasiekė? Tačiau nieko panašaus neįvyko. R. Karbauskis iš karto po tyrimo, kurio tikslas turėjo būti Rusijos ir oligarchinės įtakos užkardymas, kaip skelbia jo mintis pavyzdingai atspindintis naujienų portalas delfi.lt, „jau sugalvojo, ką darys toliau: ultimatumas Grybauskaitei ir spąstai konservatoriams“.

Taigi, manyčiau dėl to, kad Seime dominuoja politinės jėgos, susijusios arba su Rusijai artimais oligarchais, arba su kairiąja nomenklatūra, susijusia su jiems artimais oligarchais, o žiniasklaida masiškai aptarnauja šiuos du klanus, oligarchinių grupių įtaka buvo pridengta, o visa Lietuvos piliečių Seimui suteikta galia buvo nukreipta į politikus ir jėgas, kurios vienintelės kėlė grėsmę abiem oligarchų grupėms. Tikslas buvo labai aiškus: visų pirma, išnaudojant visą turimą oligarchinę bei politinę įtaką, priversti prezidentę iki rinkimų „nesišakoti“, o oligarchijai pavojų keliančius konservatorius iki prezidento rinkimų murkdyti informaciniame mėšle.

Jei norite suvokti, kokio dydžio problemą turime, prisiminkite, kad iš VSD po 2012-ųjų referendumo buvo nutekėjusi informacija apie tai, kad Rusija per verslo grupes propagandai prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę skleisti skyrė dešimtis milijonų, tačiau Seimo rinkimus laimėjusios prokremliškos ir nomenklatūrinės jėgos ir šią informaciją numarino. O teisėtvarka tikriausiai ir šiandien tęsia bylą, kurioje persekiojami tie, kurie bandė, nors ir nelabai vykusiai, su keliasdešimt kartų mažesnėmis lėšomis organizuoti informacinę kampaniją, kurios tikslas – bent minimaliai atsverti Kremliaus propagandą. Taigi, ir tada abiem oligarchinėms grupėms atstovaujančios jėgos pasinaudojo Rusijos įtaka, kad laimėtų rinkimus ir nuslėptų Rusijos įtakos galus.

Tad tai, kas 2018 m. įvyko su stambiųjų verslo grupių įtakos tyrimu, nėra nieko naujo. Tai natūralus rezultatas oligarchinių klanų dominuojančios įtakos formuojant politinio poveikio žemėlapį ir susidėliojant dominuojančią galią Seime, kuri šiandien į savo įtakos lauką siekia perimti ir prezidento instituciją. O kadangi turi teisėtvarkos kontrolės instrumentus, gali kreiptis į VSD ir išsireikalauti informacijos apie oligarchines grupes, kurių įtaka padeda Rusijai silpninti Lietuvą. Bet sąmoningai to nedaro ir visą VSD darbą ginant Lietuvą marinuoja stalčiuose. Tuo pat metu selektyviai naudoja informaciją, kad ir kituose rinkimuose laimėtų dar daugiau. Tai verčia nerimauti dėl visos dabartinės daugumos, nors kartais ji atrodo padoresnė už prieš tai buvusį kairiųjų derinį su uspaskichais ir paksais. Nes tikriausiai visi suvokia, kad, siekiant perimti iš D. Grybauskaitės prezidento postą, gali neužtekti vien turimos įtakos teisėtvarkai, žiniasklaidai ir rinkimus kontroliuojančioms institucijoms, daugybės „nematomų“ oligarchų įvaizdžio gerinimo kampanijų, su Rusija sietinų finansinių injekcijų į žiniasklaidą bei dešiniųjų murkdymo į mėšlą. Saugiai pergalei reikia ir tam tikro demonstratyvaus modernumo, nes tikrąjį R. Karbauskio ir jį remiančių grupių veidą pamatytume tik jiems pavykus užimti Lietuvos Respublikos prezidento postą.

Žiniasklaidos darbininkai, sukantys oligarchijos galios ratą

O dabar pats metas išsiaiškinti, kaip veikia oligarchiją stiprinantis mechanizmas. Jis įsisuko tada, kai pokomunistinės struktūros su Rusijos bičiuliais Sąjūdžio pergalę, pasinaudodami informacine įtaka, transformavo į kapitalo bazės prichvatizavimą. Tada ši kapitalo bazė pradėjo formuoti ir palaikyti žiniasklaidos erdvę, palankią prokremliškų uspaskichų ir nomenklatūrinių brazauskų projektų dominavimui Seime. O jie atidžiai prižiūri, kad pagrindinės sistemos veiktų taip, kad ir toliau suktųsi oligarchinės įtakos ratas. Į sistemą įsileidžiami ir Kremliaus pinigai bei įtaka, nes tai padeda išstumti provakarietiškas demokratines jėgas.

Sustabdyti šį ratą labai sunku, nes neįmanoma sustabdyti oligarchijos, kai žiniasklaida ją aptarnauja, o politikai pridengia. Taigi, ratas užsidaro. Apie tai jau ne kartą perspėjau provakarietiškus Lietuvos politikus: jei tik jie turės pakankamai įtakos, privalo dekonstruoti šį ratą – sumažinti neskaidrių sistemų ir oligarchų pinigų įtaką žiniasklaidai. Priešingu atveju oligarchų finansų įtaka, skleidžiama per žiniasklaidą į politiką, visada generuos kritinį skaičių politinių trolių, o šie neleis priimti būtinų sprendimų ir didins Rusijos įtaką. Tad net valdant Andriui Kubiliui ir Daliai Grybauskaitei pasiektas proveržis deoligarchizacijos srityje baigsis nauju oligarchijos renesansu.

Šiuo metu būtent tai ir stebime. Seime įsitvirtinęs R. Karbauskis, manyčiau, dar neatsisakė ambicijų kurį nors savo bičiulį deleguoti ir į prezidento postą. Tik susidaro įspūdis, kad kaip didelė dalis JAV rinkėjų nemanė, kad Donaldas Trumpas gali tapti prezidentu, taip šiandien dauguma Lietuvos piliečių nesuvokia, kad vyksta tikras nematomas karas, kai Rusija ir oligarchai daro viską, kad lemiamu momentu rinkimų svarstyklės pasvirtų į jiems naudingą pusę. Nes tuo metu, kai demokratines vertybes branginanti visuomenės dalis migdoma teigiamomis naujienomis iš reitingų pasaulio, su ta visuomenės dalimi, kuri į rinkimus ateina, kad atkeršytų, nes jaučiasi negirdima ir skriaudžiama, dirbama visu pajėgumu. Galima pateikti visą pluoštą to pavyzdžių.

Dar kartą priminsiu, kad Kremliaus trolių įtaka naujienų portalų komentarų skiltyse ignoruojama, nors ji akivaizdžiai koduoja nuostatas, nukreiptas prieš provakarietiškus politikus. Per pastaruosius pusantrų metų rašėme apie daugybę investicijų į žiniasklaidą, kurios ekonomiškai nesuvokiamos ir kurias siejame su Rusijos ar oligarchinių grupių pastangomis kontroliuoti žiniasklaidos rinką, iškraipyti konkurenciją ir sukurti aplinką, kurioje be oligarchų ir nuo jų priklausomos valdžios pinigų būtų neįmanoma išlikti, todėl beveik visa žiniasklaidos rinka būtų priklausoma nuo Rusijos bičiulių ar nuo oligarchų ir jų bičiulių.

Apie tai, kad būtų skelbiama, kiek valdžios pinigų, kodėl ir už ką atitenka žiniasklaidos priemonėms, ir vėl kalbame vieninteliai. Net ir premjeras, raginamas tai daryti, tik mirksėjo. Kažkodėl šis darbas yra labai sunkus, nors šie pinigai naudojami neskaidriai – už juos finansuojama oligarchinės valdžios įtaka žiniasklaidai.

Apie neskaidrius žiniasklaidos rinkos tyrimus, kurie, manytume, naudingi koncernui „MG Baltic“, net kalbėti neverta. Kaip ir apie tai, jog, nepaisant iškeltos bylos, atrodo, kad visi kolegos kaip mylėjo šią grupę ir jos TV kanalus, taip ir tebemyli. Tarsi šios oligarchinės grupės įtakos išsaugojimas būtų vos ne nacionalinė vertybė.

Kelis kartus žurnale vieninteliai aprašėme 2018 m. pradžioje vykusią, manytume, itin juodos propagandos kampaniją, nukreiptą visų pirma prieš prezidentę D. Grybauskaitę. „Respublikos“ grupės laikraščiuose ji buvo tapatinama su KGB budeliais. Į tai teoriškai būtų galima nereaguoti, kad dar labiau nesureikšmintume ir dar labiau netiražuotume šios propagandos. Ir nors nėra abejonių, kad Ramūnas Karbauskis su Sauliumi Skverneliu žino, kad šiai leidinių grupei priklauso ne tik keli nacionaliniai laikraščiai, bet ir nemažai regioninių leidinių, o didelė dalis spaudos priklauso nuo žmonių, palankiau žiūrinčių į oligarchus, nomenklatūrą ir Kremlių, o ne į Vakarus ir D. Grybauskaitę bei tuo labiau konservatorius, tai nesutrukdė dabartinei valdžiai apdovanoti šiuos spaudos leidinius, kaip sakoma, dėl demokratijos ir visuomenės švietimo. Visų pirma buvo sumažintas pridėtinės vertės mokestis spaudai, o tam jautriausi yra laikraščiai. Vėliau valstybės įmonės Lietuvos pašto pajamų sąskaita sumažinti spaudos leidinių pristatymo į regionus kaštai. Kad tik kuo daugiau žmonių šviestųsi! Apie tai, kad šiuose spaudos leidiniuose pastaruoju metu atsirado gana nemažai teigiamų žinučių apie vieną iš prokremliškų kandidatų, net kalbėti neverta. Nes svarbiausias tikslas, kurio siekia visos oligarchinės ir prokremliškos struktūros, yra įteigti, kad provakarietiška, antioligarchinė D. Grybauskaitės ir konservatorių politika yra blogis, ir kad lemiamu momentu susiformavusi banga į antrą rinkimų turą leistų įnešti oligarchijai naudingesnį kandidatą. O šis jau tikrai pasinaudotų šiandien tylinčių, bet skriaudžiamų žmonių, į kuriuos nukreipta visa propaganda, sąmoningai sukelta agresija.

Beje, jei jau prakalbome apie propagandinį visuomenės kodavimą, reikia atkreipti dėmesį į dar vieną naują tendenciją. Prieš rinkimus dalis žiniasklaidos priemonių, kalbėdamos apie tam tikrus rinkėjus, pradėjo vartoti keistą terminą „apačios“. Suprantame, kad taip R. Karbauskis koduoja dalį visuomenės, kad jie yra skriaudžiami ir kad jis yra jų gynėjas. Tačiau ar žiniasklaida šiandien atvira visam kodavimui? Kadaise buvo naudojamas kodas „runkeliai“, dabar kažkas, matyt, nusprendė, kad jis per mažai įžeidus ir nepakankamai gerai konsoliduoja rinkėjus, nes miestiečiai runkeliais nesijaučia, o neturtingiems žmonėms ir miestuose, ir regionuose galima įteigti, kad blogiukai juos laiko apačiomis.

Štai antraštė iš naujienų portalo delfi.lt: „Karbauskis: „valstiečių“ kandidatas į prezidentus atstovaus „apačioms“. Analogiška antraštė pasirodė naujienų portaluose 15min.lt, respublika.lt ir kt. Vėliau pasirodė variacijų: „Apačių“ prezidentas: ar šis titulas Skverneliui dar pasiekiamas?“ (delfi.lt), keistų regioninių pamąstymų: „Kryžkelėje tarp direktyvų apačioms ir apačių balso viršūnėms“ (sirvinta.lt), o po padoresnės antraštės naujienų portale 15min.lt „Gudrus R. Karbauskio planas: kodėl prabilta apie „apačių“ kandidatą“ bei kiek linksmesnio, bet vis tiek reklamuojančio tą patį terminą „Dviračio žynių“ peliukų straipsnio „Pelės renka „apačių“ kandidatą: geriausiai tiktų Sabonis!“ apačių tema pagaliau pasiekė lauktą kulminaciją portale diena.lt: „R. Karbauskis rėžė: prezidentė skirsto Lietuvą į „apačias“ ir „viršūnes“. Kaip sakoma, pats išreklamavo terminą, pats jį ir prisegė D. Grybauskaitei.

O kokią dar informaciją prieš pat Kalėdas platino mūsų žiniasklaidos priemonės? Ir vėl ne kartą rašėme, kad kiršinti visuomenę ir telkti žmones, kurie sunkiai gyvena ir yra vadinami apačiomis, labai padeda turtuolių sluoksnio eksponavimas prieš rinkimus. Tam, kad žmonės, priskiriami apačiomis, dar labiau įpyktų, kad būtų lengviau juos motyvuoti ir nukreipti balsuoti prieš tuos, kurie įvardijami kaip blogis. Beje, ši situacija yra itin delikati ir, manyčiau, ir vėl sietina su daugeliu šiame straipsnyje paminėtų įtakos apraiškų. Nes kai pradėjome kautis su Kremliaus ir oligarchų įtaka, su mūsų žurnalu pradėjo konkuruoti su Rusijos energetikos gigantu „Inter RAO“ susiję veikėjai, jie sukūrė mums konkurentą – žurnalą „IQ“, o vėliau už tiesiogiai su Rusijos gigantu susijusios bendrovės pinigus prikūrė visą tuntą žurnalų. Tarp šių žurnalų ilgainiui atsirado ir vienas, skaičiuojantis Lietuvos turtuolių pinigus. Į tai dėmesį atkreipėme dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, supratome, jog Lietuvoje niekam nerūpi, kad Kremliaus bičiuliai iškraipė konkurenciją ir bando mus prispausti. Antra, mums pasirodė įdomu, kad su Rusijos interesų atstovais sietinų veikėjų leidžiamas žurnalas rinks informaciją apie Lietuvos verslą. Tai atrodė gana nemaloniai. Nes ne kartą rašėme, jog esame susidūrę su tuo, kad Vakarų bendrovės atsisako remti mūsų organizuojamas konferencijas, nes bijo Rusijos ar oligarchinių grupių spaudimo. O dabar paaiškėjo, kad visas Lietuvos verslas bus stebimas. Be to, šaliai, kurios valdžioje esantys oligarchai taip ir nepriima mokesčių, susijusių su prabanga, bus plačiai reklamuojamas turtingumo faktas. Juk tai yra geriausias sunkiai gyvenančių žmonių agresijos akceleratorius! Todėl tikėjomės, kad jei tarnyboms tai nekelia rūpesčių, gal bent kolegos iš naujienų portalų neturėtų pasiduoti bulvarinei tuštybės sklaidai, nes juk suvokia, kokių kitų tikslų gali būti siekiama. Deja… Pačiu jautriausiu metu, kai dalis žmonių, prieš tai išvadinti apačiomis, neturi pinigų dovanoms, buvo galima tiek delfi.lt, tiek 15min.lt pasiskaityti, kokiais turtais didžiuojasi Lietuvos elitas.

Įdomu ir tai, kad šis žurnalas anksčiau pasirodydavo metų viduryje, o šį sykį buvo išleistas artėjant rinkimams, prieš Naujuosius. Be to, dažniausiai per metus turtai nelabai pasikeičia, todėl tekstų šia tema gausa naujienų portaluose tikrai nėra panaši į nesuderintą veiksmą. Na, o jei užsimintume, kad su šiais leidiniais sietini veikėjai, mūsų šaltinių žiniomis, dalyvavo organizuojant tam tikrus tikslingai nukreiptus veiksmus, kurių taikinys buvo Rokas Masiulis, vaizdelis atrodytų dar niūresnis…

Suprantu, kad pavieniai faktai gali atrodyti mažareikšmiai, bet jų visuma – anaiptol. Kremliaus trolių, kurie koduoja prieš Vakarus ir D. Grybauskaitę, toleravimas, R. Karbauskio propagandai uždegta žalia šviesa, su Rusija ir oligarchija susijusių pinigų, besiliejančių į Lietuvos žiniasklaidą, neskaidraus rinkos funkcionavimo, juodžiausių propagandos kampanijų ir valdžios sprendimų skatinant bei toleruojant neskaidrius procesus ignoravimas, žmonių prieš rinkimus vadinimas apačiomis ir dar už Rusijos pinigus atšertos žiniasklaidos gaminamo turčių reklamavimo produkto eksponavimas. Ir tai tik dalis viso to, ką galėčiau aprašyti.

Stebint Lietuvoje vykstančius procesus, gali susidaryti įspūdis, kad šiandien vyksta kažkoks keistas jovalas: R. Karbauskis kaunasi su LRT, nors iš esmės ji, transliuodama „Naisių vasarą“, jam padėjo laimėti rinkimus. Tarsi laikytųsi principo „Tu mane pagimdei, aš tave nudėsiu“. Bet kai prisimeni, kad R. Karbauskis tėra dar vienas su Rusija versle susijęs veikėjas, kurio pinigais pasinaudojo kairioji nomenklatūra, kad išliktų valdžioje, suvoki, kad dabar vyksta gana komplikuotos vidinės oligarchinių ir nomenklatūrinių struktūrų peštynės dėl įtakos sričių, ir tiek. Ne pirmos, bet norėtųsi tikėti, kad paskutinės.

Kaip visa tai vertinti? Nejaugi tai tikrai panašu į atsitiktinių veiksnių virtinę? O gal į tikslingai vykdomą oligarchinių jėgų invaziją, kuri per Lietuvos žiniasklaidoje egzistuojančią aplinką lekia kaip per sviestą ir siekia pagrindinio tikslo – jokiu būdu neleisti demokratinėms jėgoms laimėti nei prezidento, nei Seimo rinkimų, nes tai keltų grėsmę oligarchijos galios ratui.

Paskutinė galimybė įsukti skaidrios startuolių valstybės ratą

Na, o dabar metas apibendrinti. Svarbiausia ne tai, kokią kohortą 2019-aisiais išsiųsime į Europos Parlamentą, nes, ačiū Dievui, ne mes vieni siunčiame. Europos Parlamento rinkimai greičiau yra simbolis to, kokia įtaka Lietuvoje dominuoja. Todėl daug svarbiau suvokti, kad 2019 m. prasidės lemiamas mūšis už demokratinę ir skaidrią Lietuvą. Ir tame mūšyje Rusija darys, tiksliau, daro viską, kad išsirinktume oligarchinę valdžią ir kad ši vėliau išparceliuotų Lietuvos ekonomikos potencialą bei netrukdytų Rusijai per mūsų šalį prisijungti prie Europos energetikos rinkos. O tai būtų milžiniškas smūgis Lietuvos valstybei, nes, atsižvelgiant į kito dešimtmečio viduryje didėsiančią demografinę krizę, jei mes per artimiausius metus neįjungsime papildomų ekonomikos variklių ir leisime oligarchams bei Kremliui ekonominį potencialą išparceliuoti, Lietuvos lauks gana problemiška ir rizikinga ateitis.

Bet turime realią galimybę rinktis kitą kelią. Tikriausiai ne mes vieni matome, kad, nepaisant žiniasklaidos liūno ir, manyčiau, dėl D. Grybauskaitės priimtų sprendimų, kurie susilpnino oligarchijos pozicijas, Lietuvoje išaugo pažangi jaunų šviesių žmonių karta. Jie gali nuversti kalnus, tik turime pasirūpinti, kad sistema aptarnautų ne oligarchiją, o juos. Ir tai yra įmanoma, nes išaugo ir nauja lyderių karta – ji demonstruoja, jog nebijo stoti prieš korupciją ir oligarchiją, todėl, manau, yra pajėgi suvienyti tautą priimti svarbius ir ryžtingus sprendimus. Ir tuos sprendimus dar galima realizuoti, nes artimiausiais metais ekonominė aplinka tam vis dar bus gana palanki.

Bet ši kova anaiptol nesibaigs su prezidento rinkimais. Žinoma, jei laimės oligarchų ar Kremliaus statytinis (o tai vis dar įmanoma ir apie tai rašome šio numerio skiltyje „Rinkimai 2019“), tada bus galima prognozuoti demokratija nekvepiančius Seimo rinkimus, taigi kova tam kartui bus baigta, o iškilę skaidrūs ir demokratiški lyderiai bus nušluoti. Bet jei laimės demokratų kandidatas, su dabartiniu Seimu priimti būtinus sprendimus ir sutelkti Lietuvos visuomenę gali būti labai sunku. Tam reikės aktyvaus Lietuvos šviesuomenės dalyvavimo – tiek šviečiant, tiek telkiant sąmoningai skaldomą ir priešinamą visuomenę. Ir tai pasiekti bus įmanoma tik nuosekliai skleidžiant suvokimą, kokie sprendimai reikalingi Lietuvai ir kodėl, bei priešinantis toms jėgoms, kurios bando visuomenę suskaldyti ir supriešinti. Nes tik taip galima sukurti progresyvioms reformoms palankią aplinką, kad per Seimo rinkimus 2020 m. oligarchinės jėgos nepasiektų revanšo. Jei tik demokratinių jėgų lyderiai bus pakankamai drąsūs, tai leistų pagaliau išardyti oligarchijos galią įtvirtinantį mechanizmą.

Suprantu, kad iššūkis bandyti priešintis Rusijai ir oligarchijai, akcentuoti neskaidriai funkcionuojančias sistemas ir raginti jas keisti skaidriomis, šviesti ir telkti visuomenę, neleisti jos supriešinti, orientuoti visus į progresą ir sprendimus, kurie leistų sukurti stiprią ir pažangią solidarių žmonių valstybę, atrodo vargu ar įveikiamas. Bet mes mūsų mažoje redakcijoje 2019 m. bandysime tai padaryti. O jei su mumis to siektų visa tauta, tai būtų juokų darbas.