Rinkimai 2020

Liūdniausias šimtmečio anekdotas 2019 m. gegužės 24 d. Eduardas Eigirdas

Jei artėjantys Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai nebūtų tie, kurie nulems mūsų valstybės ateitį – ar tapsime pilietinės demokratijos, ar ilgam išliksime oligarchinės nomenklatūros, dažnokai besitrinančios su Maskvos klanu valdžioje, šalimi, į dabartinę situaciją būtų galima žiūrėti tik kaip į linksmą beprotnamį, kurį mums padovanojo įstabiai galingos valdžios, oligarchų ir Kremliaus trolių per žiniasklaidą ilgą laiką skleistos įtaigos.

Dėl mūsų rinkimų sistemos laidumo tokioms įtaigoms buvo puikiai pasidarbuota su Lietuvos piliečių smegenimis, todėl turime paradoksalią situaciją: kuo daugiau informacijos apie tai, kokios jėgos padeda Gitanui Nausėdai ar jį paremia, atsiranda, tuo griežčiau ir pikčiau dalis piliečių reiškia savo nuostatą būtinai balsuoti už Gitaną, nes jis yra vienintelis tikrai nepriklausomas kandidatas. Tad dėl šių įtaigų Lietuvoje ir vėl liko tik viena bloga kandidato į prezidentus priklausomybė – nuo šlykščių konservatorių. Jėgos, kuri, nepaisant savo vertybinio ir pilietinio ribotumo, vis dėlto yra vienintelė reali galia, bandanti oponuoti buvusių komunistų, oligarchų ar Kremliaus struktūrų konstruojamoms politinėms galioms. Nuolat drįstanti paremti ne tokius „puikius“ lyderius kaip Algirdas Mykolas Brazauskas ar Kazimira Danutė Prunskienė, o kažkokius labai priklausomus žmones, kaip, pavyzdžiui, 1993 m. pirmuose prezidento rinkimuose dalyvavusį nepriklausomos Lietuvos ambasadorių JAV Stasį Lozoraitį (manytume, kad jis būtų neleidęs buvusiems komunistams įtvirtinti oligarchinėmis grupėmis besiremiančią nomenklatūrinės valdžios piramidę) arba dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuriai prezidentaujant šią piramidę apaugusioms oligarchinėms grupėms buvo apkarpyti čiuptuvai.

Beje, tarp nukentėjusiųjų per D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpį yra ir galingiausios oligarchinės grupės: „Vilniaus prekyba“ ir „MG Baltic“. Jos Lietuvoje yra nuveikusios labai daug darbų ir tai paaiškina jų sukaupto turto kilmę. Vis dėlto visuomenei tikriausiai labiausiai įsiminė istorija, kai „Vilniaus prekyba“ su bičiuliais, remiama tuometės daugumos, kurioje, beje, buvo ir kairioji nomenklatūra, ir Ramūno Karbauskio partija, kūrė oligarchinį projektą „Leo LT“. O „MG Baltic“ įsiminė ne tik tuo, kad valdo alkoholio ir televizijų pramonę, iš kurios susikonstravo modernesnį romėniško tautos valdymo derinio – „Duonos ir žaidimų!“ – atitikmenį politikams valdyti – „Bonkių ir TV eterio!“, bet labiausiai tuo, kad į šio koncerno meilės glėbį patekęs Eligijus Masiulis, kaip įtariama, iš šio glėbio iškeliavo su dėžute, kurioje buvo visai nemažai eurų. Po to iš karto su ta pačia dėžute nukeliavo į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir ten tie eurai buvo suskaičiuoti.

Taigi, draugystė su oligarchais ir dėžučių nešiojimas baigėsi labai rimtais pokyčiais politinėje padangėje, nes rinkimuose pirmavusios centro dešinės jėgos, kurios turėjo visas galimybes pakeisti tuo metu valdžioje buvusias kairiosios nomenklatūros ir Rusijai naudingas oligarchines partijas, buvo sutriuškintos. Tad į valdžią įžengė dar vienas su Rusija verslo ryšiais susijęs oligarchas R. Karbauskis. Taip jis perėmė pamainą iš Viktoro Uspaskicho, kuris, kaip visi šiandien matome iš milžiniško kiekio reklamų, kuriomis pasidabino internetas ir miestai, ramut ramutėliai ruošiasi naujai pamanai. Manyčiau, kad tai bent jau dalį žmonių turėtų priversti dar kartą ramiai pagalvoti, kaip ir kokių jėgų esame valdomi.

Nes kitaip net nesužinosi, kad rinkimuose balsuoji už tą, kuris priklauso gal nuo pačių pavojingiausių jėgų, netgi pavojingesnių už konservatorius. Taigi, trumpai tariant, nuo A. M. Brazausko ir komunistų įsitvirtinimo valdžioje pirmaisiais Nepriklausomybės metais dėl nomenklatūrinių struktūrų įtakos buvo suformuotos galingos oligarchinės grupės, jų įtaka apsunkina galimybę iškilti demokratinėms jėgoms. Siekdamos uždirbti šios grupės nuolat skleidžia savo įtaką ir korumpuoja demokratinę sistemą. Prie to šauniai prisideda Kremlius – šeria daugybę verslininkų, kad sustiprėję šie įsirioglintų į Lietuvos politinę sistemą ar bent reikiamu momentu paremtų tas jėgas, kurios naudingesnės Maskvai. O nomenklatūrinės struktūros šią Maskvos saviveiklą toleruoja, nes šia įtaka naudodamosi stengiasi išstumti demokratines jėgas. Tai ir paaiškina, kodėl Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nematė nei juodosios buhalterijos, nei, mūsų nuomone, itin brangiai kainavusių įvaizdžio kūrimo sprendimų, kurie padėjo prieš 2016-ųjų rinkimus iškilti Ramūno Karbauskio bei Visvaldo Matijošaičio projektams, nei Kremliaus trolių ir daugybės žiniasklaidos priemonių koduotų įtaigų prieš šiuos rinkimus. Juk šių įtaigų ir Kremliui naudingų oligarchų įsileidimas į Lietuvos politinę padangę garantuoja demokratinių jėgų, tarp jų ir tokių žiniasklaidos priemonių kaip mūsų žurnalas, išstūmimą ir tai, kad buvusių komunistų elitas kartu su draugiškomis oligarchinėmis grupėmis, kišenine teisėtvarka ir žiniasklaida kontroliuos Lietuvą.

Kad ši sistema būtų dar tvirtesnė, galima atiduoti duoklę tam tikroms Vakarų jėgoms, kurioms mažiau rūpi demokratija, o daugiau – kapitalas. Pavyzdžiui, pataikaujančioms dabartinei Donaldo Trumpo politikai ir susipriešinančioms ne su Rusija, bet su Vokietija. Tad nomenklatūrai, besiremiančiai vietos ir prokremliška oligarchija, kapitalo interesais bei nuo valdžios ir oligarchų priklausančia žiniasklaida, sukuriamos tobulos sąlygos valdyti kad ir amžinai. Tai ir lemia, kad nuo 2000 iki 2020 m. šios nematomos nomenklatūrinės ir oligarchinės šeimynėlės atstovai valdžioje bus buvę 16 metų, o vos ketverius metus per pasaulinę krizę (2008–2012) konservatoriai su liberalais valdžioje buvo, manyčiau, tik todėl, kad oligarchinė nomenklatūra nenorėjo srėbti savo privirtos košės, todėl delegavo sau pavaldžias partijėles padėti valdžioje pabūti Andriui Kubiliui su Ingrida Šimonyte.

Tačiau tai, kad ir po 2020-ųjų Seime ir Vyriausybėje planuojama oligarchinė bei nomenklatūrinė dauguma, atrodo, Lietuvoje niekam nerūpi, todėl Viktoras gali ramiai ruoštis pamainos perėmimo šventei. Nors mūsų žurnalo redakcija šitam nomenklatūros ir oligarchijos klanui priešinasi ne šiaip sau, o todėl, jog esame įsitikinę, kad jo įsitvirtinimas neleidžia įgyvendinti būtinų reformų, modernizuoti Lietuvos ir kurti pažangios pilietinės demokratijos, nes tokioje valstybėje nomenklatūra ir oligarchai prarastų įtaką, kurios siekia visi šios šeimynėlės dalyviai, o pasiekę susipjauna dėl to, kam atiteks didesnis kąsnis. Taip atsitiko prezidentaujant Valdui Adamkui, kai 2000–2008 m. vyko tikras oligarchinių ir nomenklatūrinių struktūrų nerštas: buvo kuriami rubikonai ir leo projektai, privatizuojamos alkoholio gamyklos, kaitinamas nekilnojamojo turto (NT) burbulas ir švaistomos valstybės rezervo lėšos, tad Lietuva 2008-ųjų krizę pasitiko tuščiomis kišenėmis.

Tačiau didysis oligarchijos nerštas baigėsi ne tik todėl, kad prasidėjo krizė, bet ir todėl, kad prezidente tapo D. Grybauskaitė. Ji pasistengė bent dalį valstybės institucijų kontrolės atimti iš oligarchų rankų. Visų pirma iš teisėtvarkos institucijų. Taip oligarchinės grupės patyrė didelių smūgių ir tikriausiai visą šį priespaudos laikotarpį audė mintį, kaip susigrąžinti prarastas pozicijas ir grįžti į senus gerus dalybų laikus, kai ne tik kontroliavo Seimą ir Vyriausybę, bet ir prezidentas buvo draugiškas žmogus.

Tikėtina, jog tai ir gali paaiškinti gana įspūdingą informaciją, esą oligarchiniai „Vilniaus prekybos“ ir „MG Baltic“ koncernai pasirūpino G. Nausėdos reklamos kampanija – užleido jo reklamai savo rezervuotus reklamos plotus. Ir nors tai turėjo tapti milžinišku skandalu, nuo valdančiųjų ir oligarchų priklausanti žiniasklaida ir, manytume, VRK pasistengė iš milžiniško skandalo padaryti kažkokias išvadėles, o pastaroji – tik po rinkimų.

Žinoma, kad po rinkimų, nes net jei dėl kažkokios mistikos tos išvadėlės būtų nepalankios G. Nausėdai, tai jau nebepakeis rinkimų rezultatų. Juos pakeisti galėtų nebent Seimo daugumos suorganizuota apkalta. Bet kai G. Nausėdą parėmė kairiosios nomenklatūros grandas Gediminas Kirkilas, kai savo paramėlę jam atkišo Kolorado juostelėmis didžiavęsis Valdemaras Tomaševskis, kai remti nusprendė nusipelnęs oligarchinės nomenklatūros torpeda (nes nuožmiai kovojo su konservatorių blogiu) – su Rusija verslo ryšiais susijęs V. Uspaskichas, bei naujosios kartos torpeda, nuožmiai kovojantis su konservatorišku blogiu šiandien, – R. Karbauskis, tikėtis, kad G. Nausėdos po pergalės, kad ir kokiomis priemonėmis ji būtų pasiekta, nomenklatūrinės oligarchijos kontroliuojamame Seime galėtų laukti kas nors daugiau nei meilė, yra nerealu.

Beje, tai, kad G. Nausėdą puolė remti visa nomenklatūrinė ir oligarchinė šeimynėlė, visai nestebina. Ir dėl to Gitano vadinti priklausomu nuo jos tikrai negalima. Žurnale jau seniai rašėme, kad kairioji nomenklatūra ir oligarchai taip bijo, kad I. Šimonytė gali pratęsti D. Grybauskaitės antioligarchinę bei antikremlišką politiką, kad iš visų jėgų parems bet kurį kandidatą, kuris tik atsidurs su Ingrida antrajame ture. Būtent todėl žurnale VALSTYBĖ iš visų jėgų kovėmės su rinkimų modeliavimu, kad į antrąjį turą nepatektų, mūsų nuomone, gana akivaizdžiai palankumu nomenklatūrai, oligarchijai ir Rusijai išsiskiriantys veikėjai.

Manome, jog iš pradžių buvo modeliuojama, kad jais taps arba Vygaudas Ušackas, arba Visvaldas Matijošaitis. Jei į rinkimų antrąjį turą tikrai patektų I. Šimonytė, kurią priskiriame provakarietiškam demokratiniam flangui, nesusijusiam su nomenklatūra ir oligarchais, jiems būtų idealu, kad jos oponentas būtų su šiomis struktūromis taip pat nesusijęs kandidatas. Nes, atsižvelgiant į, mūsų nuomone, žiniasklaidos ir VRK praleidžiamas Kremliaus trolių, oligarchų ir nuo valdžios priklausančių žiniasklaidos priemonių įtaigas, Ingridai laimėti antrajame ture beveik neįmanoma.

Todėl buvo labai svarbu, kad į antrąjį rinkimų turą patektų žmogus, nepriklausomas nuo įtakingiausio nomenklatūrinio ir oligarchinio klano. Ir būtent tokiu žmogumi, kaip manėme tuo metu, gali tapti G. Nausėda. Mūsų nuomone, jis galėjo labai lengvai laimėti rinkimus, naudodamas savo įvaizdį ir aplink save telkdamas maksimaliai nepriklausomus bei patriotiškus žmones, jam prieš rinkimus net nereikėjo bendrauti su nomenklatūros ar oligarchijos atstovais, nes, kaip rašėme daugybę kartų, jie ir taip, bijodami Ingridos, būtų jį rėmę.

Tačiau susidaro įspūdis, kad Gitanas pasirinko eiti kitu keliu – kažkodėl į savo komandą vos ne kaip svarbiausią žaidėją priėmė oligarchui V. Matijošaičiui artimą veikėją Povilą Mačiulį (šis prieš tai pasidarbavo V. Ušacko, kurį mes redakcijoje vertinome kaip oligarchams ir Kremliui labai tinkamą kandidatą, komandoje), kažkodėl susitiko su valdančiųjų atstovu Algirdu Butkevičiumi ir šią savaitę – dar kartą su pačiu torpeda R. Karbauskiu.

Tad abejonių, kad G. Nausėda ne šiaip bando pasinaudoti oligarchinės nomenklatūros interesu neleisti laimėti I. Šimonytei, o nori būti šiam interesui atstovaujančia galia, manyčiau, liko labai mažai. Jau daug kartų rašėme, jog svarbiausias tikslas, kurio siekia oligarchinės grupės, yra galutinai susigrąžinti teisėtvarkos (dalis jos ir taip yra priklausoma nuo oligarchinių grupių), ypač Generalinės prokuratūros, kontrolę. Tai, kad apie Generalinės prokuratūros ateitį susitikęs su G. Nausėda kalbėjo R. Karbauskis, yra logiška, juk Prokuratūra yra trukdis daugybei valdžioje ar šalia jos esančių oligarchų. Tačiau šokiravo tai, kad išėjęs iš šio susitikimo G. Nausėda pareiškė, jog Prokuratūroje reikalingos permainos!
Taigi, mes žurnale nuolat rašome apie tai, kad būtina skaidrinti sistemas, palankias oligarchinės nomenklatūros stiprėjimui, kad būtina sudaryti sąlygas stiprėti pilietinei demokratijai, o G. Nausėda po susitikimo su oligarchu R. Karbauskiu kalba apie permainas institucijoje, kuri prezidentės D. Grybauskaitės kadencijos metais stabdė oligarchijos įtakos plėtrą.

Deja, manau, kad tai paskutinis skambutis, demonstruojantis, kad visi prieš tai stebėti ir nerimą kėlę procesai nėra atsitiktinumas. Juk G. Nausėda priėmė P. Mačiulį į savo komandą, nepaisydamas to, kad pats asmeniškai jam ne kartą pasakojau, kokį terorą mūsų redakcijos atžvilgiu oligarchinė nomenklatūra vykdė V. Matijošaičio rankomis. Tačiau G. Nausėda vis tiek į savo komandą priėmė bene artimiausią šiam oligarchui žmogų ir, kaip galima suprasti, ruošiasi matyti jį tarp savo artimiausių patarėjų. Matant, kaip į prezidento rūmus jau žengiantis politikas kartu su oligarchu Ramūnu tariasi dėl Generalinės prokuratūros, kurios užnugaris padėjo išardyti rubikoninius, gazprominius ir leo įtakos tinklus, o šiuo metu kaunasi su jais byloje, susijusioje su koncernu „MG Baltic“, darosi neramu. Juk naujasis prezidentas turėjo užtikrinti Lietuvos apsaugą nuo oligarchų įtakos, o ne ją sugrąžinti!

Bet yra ir daug tragikomiškai linksmų vaizdelių. Štai socialiniuose tinkluose gali perskaityti vis didesnį ryžtingumą demonstruojančių pareiškimų balsuoti už Gitaną, nes jis vienintelis yra tikrai nepriklausomas kandidatas. Varge, tu varge!.. Belieka paklausti, dėl ko turėtų tartis Gitanas su Ramūnu ir sutarti, kad jau nebeatrodytų nepriklausomas. Kad atrodytų kaip linkęs būti priklausomas nuo oligarchinės nomenklatūros?
Žinoma, ir Ingrida neatrodo idealiai. Juk ją remia Remigijus Šimašius, kurį kritikuojame už visišką abejingumą ginant (tiksliau – visiškai jų neginant) visuomenės interesus ir pataikavimą NT magnatams.

Taip pat neramu dėl to, kad šioje rinkimų kampanijoje pasigendame aiškių akcentų įsipareigoti kautis už skaidrių sistemų diegimą, kad būtų galutinai įveikta oligarchija ir kad pasitelkiant skaidrią sistemą būtų galima užtikrinti visuomenės gerovę. Labai gąsdina ir Lietuvos demokratinių jėgų negebėjimas ar tingėjimas siekti transformuoti neskaidrias sistemas, visų pirma žiniasklaidos.

Mums redakcijoje kartais atrodo, kad oligarchinė mafija gali mus ne tik ekonomiškai ir teisiškai užterorizuoti, bet ir į gabaliukus sukapoti, bet jei apie tai neparašys nomenklatūrinė žiniasklaida (net jei ji ir parašys, tai tik tai, kad mes iš teisų buvome blogis ir neapsikentę savo pačių blogio patys susikapojome), konservatorių lyderiai ir kiti, kurie manosi esantys demokratinių jėgų atstovai, ir toliau apsimes, kad tik jie kažką veikia, tačiau trinsis su tais, kuriuos reikia skaidrinti. Ir net jei per stebuklą rinkimus laimėtų Ingrida, didžiausias iššūkis būtų laukianti milžiniška kova ne tik su Seime bei versle įsitvirtinusiomis oligarchinės nomenklatūros struktūromis, bet ir su savimi – nes reikės pasiryžti ne šiaip saugoti D. Grybauskaitės pasiekimus, bet ir siekti išvaduoti Lietuvą iš oligarchinės nomenklatūros gniaužtų bei įtvirtinti skaidrią pilietinę demokratiją.

Nors gali būti, kad I. Šimonytė taip pat nedrįs ar patingės siekti labai svarbių sisteminių sprendimų, kurie leistų Lietuvai transformuotis iš oligarchinės į pilietinės demokratijos valstybę. Ar taip bus, sužinosime tik tuo atveju, jei ji laimės rinkimus. Deja, tai, atsižvelgiant į jau minėtas Kremliaus, valdžios ir oligarchines įtakas, kurios praleidžiamos žiniasklaidos ir VRK, būtų panašu į stebuklą. O stebuklas būtų įmanomas tik tuo atveju, jei Lietuvos piliečiai vėl pajustų Sąjūdžio dvasios galią.

Svarbiausia suvokti, kad išsivaduoti iš nomenklatūrinės oligarchijos gniaužtų įmanoma vieninteliu atveju – jei kandidatas į prezidentus iš tiesų yra nepriklausomas nuo nomenklatūrinės oligarchijos. Tik tada būtų teorinė galimybė, kad jis to sieks. O po pastarojo Gitano ir Ramūno susitikimo susidaro įspūdis, kad Gitanas tikrai nebebus tas, kuris kausis su oligarchine nomenklatūra. Beje, tai galėtų paaiškinti, bet jau žvelgiant iš kitos pusės, kodėl šį sykį nebuvo iškelta oligarcho V. Matijošaičio kandidatūra ir kodėl nepersistengta kelti Sauliaus Skvernelio kandidatūros.

Bet, tarkim, aš klystu, ir Gitanas tik bando pasinaudoti oligarchinės nomenklatūros interesu perimti teisėtvarką į savo rankas ir t. t. Todėl tik vaidina, kad darys tai, kaip ta nori. Tokiu atveju turėčiau pripažinti, kad jis vaidina labai gerai, ir mane tai ne juokais gąsdintų. Tačiau vargu ar tai panašu į realybę. Todėl šiuo ir kitais savo straipsniais prieš artėjančius prezidento rinkimus bandau ne pakeisti jų eigą, nes, palyginti su tomis įtaigomis, kurios, VRK užmerkus akis, sklido per oligarchinę ir nomenklatūrinę žiniasklaidą ir buvo nukreiptos prieš D. Grybauskaitę, konservatorius ir I. Šimonytę, šis straipsnis tėra lašas įtakos vandenyne.

Tiesiog mėginu sudaryti sąlygas Gitanui bent jau pabandyti pasipriešinti, kad nebūtų visiškai įtrauktas į nomenklatūrinės oligarchijos glėbį. Kad pabandytų tapti Lietuvos valstybės ir piliečių interesus, o ne oligarchinės nomenklatūros interesus ginančiu prezidentu. Mat ši, gavusi daugiau įtakos, tikrai pasistengs ją transformuoti į projektus ir procesus, o šie Lietuvai ir jos piliečiams pateiks sąskaitas jau per kitą krizę.

Bet kam tos liūdnos analitinės nuotaikos? Juk netrukus bus transliuojami paskutiniai kandidatų į prezidentus debatai. Juos ves nusipelnę pobrazauskinės epochos žiniasklaidos mohikanai Edmundas Jakilaitis ir Nemira Pumprickaitė. Manyčiau, kad šiandien jie mums visiems padovanos neabejotinai įspūdingą šventinį utopinės realybės žanro šou. Jame turėtų tvyroti lūkestis, kad rinkimus turi laimėti į visus klausimus, tarsi juos būtų žinojęs iš anksto, atsakinėjantis nepriklausomas kandidatas, o juos pralaimėti turi konservatoriško blogio kandidatė.

Todėl labai greitai šis straipsnis bus ištrintas iš atminties ir tik kartkartėmis kurioje nors tolimoje valstybėje skambės anekdotas apie Lietuvą, kurioje nepriklausomas kandidatas yra tas, kurį remia su Rusija verslo ryšiais susiję oligarchai Viktoras ir Ramūnas, o reklamos stendų prieinamumu pasirūpina galingiausi šalies koncernai „Vilniaus prekyba“ ir „MG Baltic“.