Rinkimai 2020

10 žurnalo VALSTYBĖ klausimų Gitanui Nausėdai ir Ingridai Šimonytei, į kuriuos būtina išgirsti atsakymus Redakcija

Rytoj vyks paskutiniai vieši kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus debatai. Mūsų redakcijos nuomone, iki šios dienos debatai buvo režisuojami taip, kad nuo valdžios ir oligarchų grupių priklausančiai žiniasklaidai padėtų iš Lietuvos piliečių atminties galutinai ištrinti oligarchinių struktūrų keliamų grėsmių Lietuvos valstybei ir piliečių gerovei suvokimą. Tai sietume su oligarchų ir ypač Kremliaus struktūrų interesu, kad piliečiai nekreiptų jokio dėmesio į galimas kandidatų sąsajas su oligarchų grupėmis. Nors tai, mūsų nuomone, yra svarbiausias klausimas, į kurį prieš eidami balsuoti turi atsakyti rinkėjai. Juk jei kandidatas yra priklausomas nuo stambiojo kapitalo grupių, tikėtis, kad jis gins paprastų piliečių interesus ir kurs valstybę, kurioje dominuotų piliečių, o ne stambiojo kapitalo interesai, yra nerealu.

Būtent dėl šios priežasties, numanydami, kad ir paskutiniuose kandidatų į prezidentus debatuose skambės temos, skirtos kurti iliuzinei realybei, kurioje nėra jokios Rusijos ar oligarchų įtakos, kurioje nomenklatūra su oligarchais nebando uzurpuoti demokratijos, o naujasis prezidentas turi būti toks mielas, kad įtiktų visiems politikos karbauskiams, nusprendėme paskelbti žurnalo VALSTYBĖ vyr. redaktoriaus Eduardo Eigirdo parengtus klausimus kandidatams į prezidentus. Juos būtina užduoti, jei norime suteikti galimybę Lietuvos žmonėms išrinkti tą kandidatą, kuris laimės rinkimus, nes yra nepriklausomas nuo oligarchinių struktūrų, o ne tą, kurį Lietuvos žmonėms įpirš valdžios ir oligarchinių struktūrų įtaką toleruojanti nomenklatūrinė žiniasklaida.

1. Atlikęs verslo įtakos politikams tyrimą, Valstybės saugumo departamentas (VSD) pateikė schemą, kuriose figūruoja įtakingiausios Lietuvos verslo ir interesų grupės. Beveik visos jos patenka ir į žurnalo VALSTYBĖ sudaromo įtakingiausių bei pavojingiausių oligarchų grupių dešimtuką. Manytume, kad Lietuvos visuomenei būtina žinoti, su kuriomis iš šių oligarchų grupių ar jų interesų atstovais kandidatai bendrauja, ar per pastaruosius metus buvo susitikę su šių grupių ir jų interesams atstovaujančių struktūrų atstovais arba su šiomis grupėmis ir jų kūrėjais glaudžiai susijusiais asmenimis bei kokiais klausimais. (VSD įvardytos grupės: „MG Baltic“, „Achema“, „Vilniaus prekyba“, „ICOR“ (buv. „Rubicon Group“), „Vikonda“, „Vičiūnai Group“, A. Rakausko ir A. Žabuolio verslo grupė, „Dujotekana“.)

2. Žurnalas VALSTYBĖ jau kelerius metus skelbia pavojingiausių ir įtakingiausių oligarchų grupių, tarp jų ir sietinų su Rusija, sąrašą, taip pat įvardija, kuriose srityse jų įtaka, redakcijos nuomone, kelia pavojų Lietuvos valstybės bei piliečių gerovei ir saugumui. Taip, nepaisydami mūsų redakcijai kylančių iššūkių, stengiamės kurti informacinę aplinką, kurioje Lietuvos politikos lyderiai turėtų daugiau galimybių priešintis oligarchų ir Kremliaus struktūrų įtakai. Todėl norėtume išgirsti iš Gitano Nausėdos ir Ingridos Šimonytės, kurių oligarchų bei su Rusija susijusių oligarchų ar įtakos grupių interesai, jų nuomone, kelia didžiausią grėsmę Lietuvos valstybei ir piliečių gerovei. Kuriose srityse būtina ypač atidžiai nuo oligarchų grupių ginti Lietuvos valstybės, ekonomikos, skaidrios verslo aplinkos ir piliečių interesus?

3. Valdo Adamkaus prezidentavimo metais iškilo oligarchinė grupė „Rubicon“, stiprėjo Kremliaus koncerno „Gazprom“ ir jį aptarnaujančių veikėjų įtaka, buvo suformuotas oligarchinis projektas „Leo LT“. Kiek, kandidatų į prezidentus nuomone, šie procesai buvo susiję su prezidento V. Adamkaus vykdyta politika, o kiek – su tuo, kad tuo metu Seime, kaip ir dabar, kartu su oligarchinėmis partijomis dominavo kairioji nomenklatūra?

4. Kaip kandidatai į prezidentus elgtųsi, jei laimėję rinkimus susidurtų su analogiška situacija? Ar ramiai stebėtų struktūrų, panašių į „Rubicon“, „Leo LT“ ir „Gazprom“, įtakos tinklų plėtrą, ar tam priešintųsi? Jei priešintųsi, tai kaip?

5. VSD buvo ne kartą paskelbęs įžvalgas, kad su Rusija susijusios verslo grupės per Lietuvos žiniasklaidą stengiasi skleisti informaciją, nukreiptą prieš mūsų šalies energetinę nepriklausomybę. Kaip galima paaiškinti, kad Seime per visą šį laikotarpį nebuvo atliktas nė vienas tyrimas, susijęs su Rusijos pastangomis per žiniasklaidą paveikti Lietuvos ekonomikos ir politikos procesus? Ar tokį politikų abejingumą galima sieti su valdančiųjų interesais, draugiškumu Rusijai ir pastangomis pasinaudoti šiomis įtaigomis, nes jos padeda laimėti rinkimus? Kokios pozicijos šiuo klausimu turėtų laikytis Lietuvos valstybės interesus ginantis prezidentas: ar prisitaikyti prie karbauskinės bei nomenklatūrinės Seimo daugumos pozicijos, ar ryžtingai kelti klausimą dėl Rusijos įtakos užkardymo?

6. Žurnale VALSTYBĖ, vertindami Rusijos ir oligarchų grupių įtaką žiniasklaidai, pabrėžiame pastangas ne tik daryti įtaką mūsų energetikos politikai, bet ir sau naudinga linkme formuoti mūsų politinę valdžią: remti tas jėgas, kurios, mūsų nuomone, yra mažiau linkusios kurti pilietinę demokratiją ir labiau linkusios stiprinti oligarchų grupes bei jomis besiremiančios nomenklatūros pozicijas. Manytume, jog tai galėtų paaiškinti, kodėl per 20 metų (2000–2020) proeuropietiškos centro dešinės jėgos, visų pirma TS-LKD, valdžioje buvo tik vieną kartą – per pasaulinę krizę (2008–2012). Todėl labai įdomu, ką apie Rusijos įtaką, šios įtakos toleravimą ir su oligarchų bei Rusijos verslo grupių pagalba veikiamą demokratiją mano kandidatai į prezidentus: ar tai, jog iš 20 metų net 16 valdžią Seime dalijasi kairiosios nomenklatūros atstovai ir Rusijai naudingų veikėjų įkurti oligarchiniai projektai, yra visiškai natūralus reiškinys, nesusijęs su nomenklatūros, Kremliaus ir oligarchų grupių interesais bei įtaka, o jei vis dėlto turime akivaizdžių problemų su demokratijos funkcionavimu bei Rusijos ir oligarchų įtaka, ką turėtų daryti naujasis prezidentas?

7. Neabejojame, kad oligarchų grupių įtaka visų pirma paremta neskaidriai funkcionuojančia žiniasklaidos rinka, mat joje išlikti, stiprėti ir dominuoti gali tik tos žiniasklaidos priemonės, kurios aptarnauja oligarchus ir valdžioje esančias jėgas (dažniausiai neskaidrias, nes būtent tokios naudoja mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos pinigus žiniasklaidai paveikti). Todėl susiformuoja aplinka, palanki ne tik oligarchų grupių, bet tam tikrais atvejais net ir Rusijos interesams ginti. Kadangi mūsų žurnalo redakcija ne kartą aprašė neskaidrias sistemas, lemiančias oligarchinės žiniasklaidos pozicijų stiprėjimą, norėtume išgirsti kandidatų į prezidentus nuomonę, kodėl iki šiol Lietuvos žiniasklaida funkcionuoja visiškai neskaidrioje rinkoje (kalbame tiek apie Rusijos ar oligarchų grupių „investavimą“, tiek apie žiniasklaidos pajamoms svarbiausios jos tyrimų rinkos skaidrumą, tiek apie valstybės skiriamas lėšas). Ar galima teigti, kad tokia neskaidri rinka Seimo valdančiosios daugumos paliekama atsitiktinai? O gal ji kuriama sąmoningai – siekiant, kad taip būtų formuojama oligarchų kontroliuojama informacinė aplinka, padedanti nomenklatūrinėms ir oligarchinėms struktūroms valdžią ir įtaką išlaikyti savo rankose? Ką darys naujasis prezidentas, kad paskatintų Lietuvos žiniasklaidos rinkos skaidrėjimą ir pasipriešintų oligarchų įtakai? Juk šalies vadovas ne tik skiria VSD ir kitų institucijų vadovus, bet ir ministro pirmininko teikimu skiria Konkurencijos tarybos vadovą, o pastarasis dabar, kaip matome, yra labai tolerantiškas visiems žiniasklaidos rinkos neskaidrumams, net Rusijai artimų jėgų finansinei įtakai.

8. Manome, kad renkant Lietuvos prezidentą būtina kalbėti ir apie akivaizdų nuosmukį ginant Lietuvos visuomenės interesus. Žurnale VALSTYBĖ ne kartą aprašėme Vilniaus „Žalgirio“ stadiono atvejį, kai visuomeninės paskirties sklypą, kuriame buvo stadionas, buvo leista beveik be jokios didesnės kompensacijos visuomenei užstatyti biurais ir butais. Taip, mūsų redakcijos nuomone, neginant Lietuvos piliečių interesų, Lietuva prarado iki 40 mln. eurų, o nekilnojamojo turto magnatas Arvydas Avulis tiek uždirbo. Nors visas uždarbis iš šios teritorijos Vilniaus įspūdingoje vietoje gali viršyti ir 100 mln. eurų. Tai verčia kelti klausimą, kokios jėgos ir vertybės turi įtakos Vilniaus miesto savivaldybei bei Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuriai pavaldi Nacionalinė žemės tarnyba, privalanti ginti viešąjį interesą, jei visos šios piliečių interesus turinčios ginti Lietuvos valstybės politikos grandys susivienijo, kad apgintų didesnį A. Avulio pelną? Teoriškai tokią vienybę galima paaiškinti nebent sąmokslo teorija – esą galingiausios įtakos grupės susitarė pasidalyti šio sklypo, tiksliau – visuomenės intereso, ekonominį potencialą, o tiek nomenklatūrinė ir oligarchinė žiniasklaida, tiek nuo nomenklatūros ir oligarchų priklausančios valdžios grandys tik aptarnauja šį susitarimą. Ir tam priešintis kol kas drįsta tik prezidentės Dalios Grybauskaitės paskirto generalinio prokuroro vadovaujama institucija. Todėl labai svarbu išsiaiškinti G. Nausėdos ir I. Šimonytės poziciją šiuo klausimu. Ką jie mano apie visuomenės intereso panaikinimą, kai iš esmės visas tokio sprendimo pelnas, galintis siekti net ir 100 mln. eurų, paliekamas tam tikram kapitalistui? Ir kas negerai su Lietuvos žiniasklaida bei politika, jei tokie procesai įmanomi ir jiems niekas nesipriešina? Atsakymas į šį klausimą labai svarbus, nes „Žalgirio“ stadiono atvejis šiuo metu yra stambiausias visuomenės intereso „prichvatizavimo“ bei Lietuvos politikos ir žiniasklaidos neįgalumo ginti visuomenės interesus pavyzdys. Iš to, kaip Generalinei Prokuratūrai seksis ginti visuomenės interesą, arba iš to, kad jis nebus ginamas, bus galima spręsti, ar naujasis Lietuvos prezidentas pasirinks ginti visuomenės interesus, ar vis dėlto padės juos įsisavinanti stambiojo kapitalo grupėms.

9. Nuolat pabrėžiame ir tai, kad oligarchinės vertybės ir interesai trukdo priimti sprendimus švietimo srityje, kurie leistų paspartinti technologinę pažangą. Oligarchų grupėms, besiremiančioms pigia darbo jėga, nėra naudinga sparti pažanga ir atlyginimų augimas, nes tai gali branginti darbo jėgą, todėl, manytume, universitetų reforma buvo iš dalies sukompromituota, o pradinio ir vidurinio mokslo evoliucija mirusi. Panaši situacija ir visuomenės solidarumo bei mokesčių politikos srityje. Eidami į valdžią nomenklatūrinių ir oligarchinių partijų atstovai žada tiek progresinius, tiek prabangos mokesčius. Deja, šiandien, nei apie progresyvumą, nei apie didesnį solidarumą, papildomas pajamas skiriant jaunimo švietimui, net nekalbama. Nors yra daugybė turtuolių, bulvariniuose žurnaluose besipuikuojančių savo prabangiais automobiliais. Tarp jų ir oligarchas Visvaldas Matijošaitis, kurio požiūrį į mokestinį solidarumą geriausiai simbolizuoja jo ferario numerio raidės BBD. Kadangi oligarchai, darydami įtaką žiniasklaidai, gali valdyti visuomenę ir primesti jai sau naudingą politiką, labai svarbu išsiaiškinti būsimo prezidento poziciją: ką jis ar ji ketina daryti, kad būtų įgyvendintos švietimo pažangą bei didesnį solidarumą užtikrinančios reformos? Ar lauks, kol oligarchinių vertybių atstovai, tokie kaip R. Karbauskis, jas įgyvendins, ar telks visuomenę ir jos lyderius, kad būtų priimami pažangiausi sprendimai bei daromas spaudimas Seimui, kad šis priimtų reikalingus sprendimus, net jei tai netenkina dominuojančių oligarchų grupių?

10. Galima pateikti ir dar daugiau pavyzdžių, demonstruojančių, kodėl šiandien itin svarbu išsirinkti lyderį, kuris drįstų priešintis oligarchijai. Tačiau nusprendėme pateikti tik 10 klausimų, o paskutinis bus kiek lengvesnis. Prezidentė D. Grybauskaitė prieš kelias dienas iš Ukrainos grįžo lėktuvu. Kaip įprasta, skrido kartu su kitais keleiviais ekonomine klase. Taip pat prezidentė nustojo organizuoti priėmimus, skirtus verslo, politikos, žiniasklaidos ir teisėtvarkos sistemų elitui. Taigi, kokia klase skraidys naujasis prezidentas ir ar ruošiasi atnaujinti V. Adamkaus metais labai populiarius elito priėmimus švenčių proga?

Prisipažinsime – turime mažai vilčių, kad bent vienas iš šių klausimų pateks į valdančiosios nomenklatūros bičiulių kontroliuojamus debatus, nes oligarchinės struktūros ir valdantieji taip paniškai bijo, kad I. Šimonytė laimės rinkimus ir pratęs antioligarchinę D. Grybauskaitės politiką, kad iš visų jėgų stengiasi ištrinti žmonių prisiminimus ne tik apie rubikonus, gazpromus bei leo projektus, bet ir apie D. Grybauskaitės kovą su oligarchais. Todėl ir neužduos nė vieno iš šių klausimų, nes jie gali priminti, kad valdant V. Adamkui buvo kuriami rubikonai, o valdant D. Grybauskaitei su jais buvo kaunamasi. Juk tai trukdytų modeliuoti rinkimus, kurių pagrindinis leitmotyvas, kurį stengiasi įteigti nuo valdžios ir oligarchų priklausoma žiniasklaida, kad Lietuvai reikia ne kovojančio su oligarchais, o superdraugiško pliušinio prezidento, ir kuriuose sekama pasaka, kad rinkimuose dalyvauja vienas nepriklausomas ir vienas konservatorių remiamas kandidatas – tuo iki paskutinės minutės, manytume, užsiima karbauskinės valdžios malonėse skęstantis portalas delfi.lt ir debatuose dominuojantis to paties portalo delfi.lt bei koncerno „MG Baltic“ televizijos bendrą projektą vedantis Edmundas Jakilaitis – jau vien dėl aukšto valstybės lėšų įsisavinimo lygio jį galima priskirti elitiniams nomenklatūrinės žiniasklaidos atstovams.

Taigi, labai realu, kad šiandien ir vėl stebėsime procesą, kai visuomenė žiniasklaidos bus paskatinta rinktis arba nepriklausomą, arba konservatorių remiamą kandidatą. Nors gali būti, kad iš tiesų rinkimuose dalyvauja valdančiųjų nomenklatūrinės oligarchijos jėgų remiamas ir nuo jų priklausomas kandidatas ir iš tiesų nepriklausomas, bet paremtas konservatorių, kurie neturi ką iš partijos deleguoti, kandidatas. Tačiau tam, kad sužinotume, kaip yra iš tiesų, debatus moderuojantis žurnalistas turėtų labai atvirai išklausinėti kandidatų apie jų sąsajas su verslo bei nomenklatūrinėmis struktūromis, nes tada paaiškėtų, kuris iš kandidatų ir su kokiomis Lietuvoje dominuojančiomis grupėmis yra susijęs ir ar yra sąsajų, leidžiančių teigti, kad rinkimus gali laimėti oligarchų bičiulis.

Tačiau jei debatai ir vėl bus orientuoti į tai, kad išaukštintų ne kovą su oligarchija ir pilietinės demokratijos kūrimą, o telkimą, taip pat ir oligarchų, tokių kaip R. Karbauskis, bus daugiau nei akivaizdu, dėl kurio kandidato stengiasi nomenklatūrinė žiniasklaida. Nes R. Karbauskis jau pareiškė, kad jo partija rems G. Nausėdą. Taigi, bus galima teigti, kad, atsižvelgiant į oligarchinės nomenklatūros įtaką, rinkimai bus pasibaigę net ir neprasidėję.

Panašūs straipsniai: