Numerių archyvas

Simboliška, kad prezidento rinkimai dviejose Rusijai geopolitiškai labai svarbiose valstybėse – Lietuvoje ir Ukrainoje – vyksta beveik tuo pat metu. Ir abiejose viešai deklaruojama, jog siekiama įtvirtinti vakarietišką demokratiją, nors valdžią savo rankose koncentruoja oligarchai. Tačiau yra vienas svarbus skirtumas, kurį šiandien turime suvokti. Šiame istorijos etape, paveldėjusi dėl Rusijos struktūrų įtakos sugriautą ekonomiką ir suvešėjusią oligarchiją, Ukraina išsivaduoti iš oligarchinių projektų įtakos ir tapti pilietine demokratija dar negalėjo, todėl joje per šiuos prezidento rinkimus buvo sprendžiamas valstybei, įstrigusiai oligarchinių projektų valdžioje, būdingas klausimas: koks oligarchas dominuos – prokremliškas ar demonstruojantis, kad nori sietis su Vakarais?

Tikriausiai visiems akivaizdu, kad artėjantys Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai ir tai, kas taps prezidentu, turės milžinišką įtaką mūsų šalies ateičiai. Būtent dėl to labai sunku suvokti, kodėl, nors mes jau kelerius metus rašome apie su Rusija ir vietos oligarchija, mūsų nuomone, susijusių jėgų pastangas pakeisti Dalios Grybauskaitės politiką į palankesnę karbauskiams ir kitiems panašiems veikėjams, piliečiai, kaip ir dauguma provakarietiškais lyderiais save laikančių Lietuvos politikų, slepiasi krūmuose ir iš jų niekaip neišvilioja nei pirmųjų, nei antrųjų.

325 vienaragiai – tiek bendrovių, vertingesnių nei 1 mlrd. JAV dolerių, šiandien yra pasaulyje. O dėl technologinės pažangos ir ypač dėl 5G mobiliojo ryšio technologijos plėtros per artimiausius penkerius metus šis skaičius, tikėtina, padvigubės. Todėl metas savęs paklausti, kodėl du kartus mažesnėje Estijoje jau yra keturi vienara- giai, o Lietuvoje – kol kas nulis.

Kaip sakoma, kokių dovanų nusipelnai, tokias ir gauni. Neabejoju, kad visi savo artimiesiems po Kalėdų eglute pasistengsime padėti pačias nuostabiausias dovanas, kokias tik galime įpirkti. Atsakingai joms taupysime pinigus, rinksime, pakuosime ir su džiaugsmu lauksime ryto, kai mylimiausi žmonės jas pamatys. To nuoširdžiai linkiu visiems mūsų skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms, nes šis džiaugsmas yra pats gražiausias.

Artėja labai įdomus etapas Lietuvos gyvenime: 2019 m. rinksimės, kas Lietuvos Respublikos prezidento poste pakeis Dalią Grybauskaitę. Ir kartu spręsime, ar grįšime į realybę, kurioje su kairiąja nomenklatūra ir prokremliškomis struktūromis susijusios jėgos darys lemiamą įtaką visoms svarbiausioms Lietuvos institucijoms. Tai mus gali sugrąžinti į laikus, kai prezidentas buvo Algirdas Mykolas Brazauskas, o Seime šeimininkavo Lietuvos demokratinė darbo partija, tai yra į komunistų ir jų bičiulių virsmo kapitalo valdytojais erą.

Kaip sakoma, kokių dovanų nusipelnai, tokias ir gauni. Neabejoju, kad visi savo artimiesiems po Kalėdų eglute pasistengsime padėti pačias nuostabiausias dovanas, kokias tik galime įpirkti. Atsakingai joms taupysime pinigus, rinksime, pakuosime ir su džiaugsmu lauksime ryto, kai mylimiausi žmonės jas pamatys. To nuoširdžiai linkiu visiems mūsų skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms, nes šis džiaugsmas yra pats gražiausias.

Gerbiami skaitytojai, ar Jūs matote, kas darosi su mūsų tauta? Juk tai nebejuokinga! Nuo 2012-ųjų, kai Rusija per verslo grupes Lietuvos žiniasklaidoje finansavo propagandą prieš energetinę nepriklausomybę ir padėjo rinkimus laimėti prokremliškiems oligarchams bei kairiajai nomenklatūrai, nuolat perspėju apie stiprėjančias Rusijai ir oligarchijai artimas struktūras, keliančias pavojų Lietuvos nepriklausomybei.

Artėja vieni svarbiausių rinkimų šios Lietuvos nepriklausomybės istorijoje. Per juos, manau, bus sprendžiama ne tik tai, kokia taps Lietuva – pilietinės demokratijos atstovų ar kapitalokratijos, apie kurios pasaulinę plėtrą rašome šio numerio skiltyje „Globali tendencija“, valdoma valstybe, bet ir tai, ar sugebėsime įveikti ateityje mūsų laukiančius iššūkius bei išsaugoti savo nepriklausomybę.

Puikiausiai prisimenu, kaip per žaliųjų žmogeliukų invaziją Ukrainoje teko raminti dešimtis Lietuvos verslininkų ir aiškinti, kad Lietuvos šis karinis konfliktas neužkabins ir kad mes dar turime laiko iki 2030-ųjų pasirūpinti savo valstybės saugumu. Todėl mums svarbiausia, kad Vakarų valstybės būtų vieningos, kad Lietuva sugebėtų plėtoti savo ekonominę ir socialinę sistemą taip, kad būtume minimaliai pažeidžiami.