Privalome sustabdyti demokratijos eroziją
Eduardas Eigirdas
Tikriausiai visiems akivaizdu, kad artėjantys Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai ir tai, kas taps prezidentu, turės milžinišką įtaką mūsų šalies ateičiai. Būtent dėl to labai sunku suvokti, kodėl, nors mes jau kelerius metus rašome apie su Rusija ir vietos oligarchija, mūsų nuomone, susijusių jėgų pastangas pakeisti Dalios Grybauskaitės politiką į palankesnę karbauskiams ir kitiems panašiems veikėjams, piliečiai, kaip ir dauguma provakarietiškais lyderiais save laikančių Lietuvos politikų, slepiasi krūmuose ir iš jų niekaip neišvilioja nei pirmųjų, nei antrųjų. Nors kilti į kovą už demokratines vertybes pagrindo yra daugiau, nei norėtųsi. Kaip rašome šio numerio skiltyje „Rinkimai 2019“, susidaro įspūdis, kad Lietuva milžinišku greičiu grįžta į okupacinius laikus, kai valdančiajai nomenklatūrai ir jos aplinkai buvo leidžiama viskas. Tik tuo metu tai buvo Komunistų partijos Centrinio komiteto ir kolūkių pirmininkai bei gamyklų direktoriai, o šiandien tai nekilnojamojo turto magnatai, oligarchai ir jų šeimų nariai. Tačiau ir tada, ir šiandien dominuojanti žiniasklaida valo įtakingiesiems pasturgalius, o visuomenė bailiai tyli, tarsi Lietuvoje žiūrėtų siaubo filmą, bet iš anksto žinotų, kad jo pabaiga bus laiminga.
Deja, turiu dar kartą perspėti, kad siaubo filmai nebūtinai baigiasi laimingai. Be to, jau ne kartą Lietuvos istorija demonstravo, kad jei piliečiai nestodavo ginti demokratijos ir stabdyti valstybės užvaldymo iš vidaus, dažniausiai Lietuvos laukdavo labai nelaiminga pabaiga, tiksliau – okupacija. Nes valstybės gyvenimas nėra meninis filmas, tai veikiau kiekvieną dieną kuriama dokumentika, kai mūsų sprendimai, bailumas arba drąsa, kolaboravimas arba principingumas tampa tos ateities, kurią turėsime po dešimties metų, pamatu. Todėl ignoruoti procesų, kurie demonstruoja vertybių eroziją, negalima – jiems būtina priešintis.
Tai nebuvo daroma Abiejų Tautų Respublikoje, kai dalis Lenkijos ir ypač Lietuvos didikų sėmė auksą iš carinės Rusijos iždo ir veikė kaip Abiejų Tautų Respublikos pažangą ir gynybinį potencialą trolinantys įtakos agentai. Neabejoju, kad būtent tų trolių dėka Respubliką ištiko nuosmukis, padalijimai, o dėl auksu nupirktų kolaborantų įtakos Lietuva į carinę Rusiją buvo inkorporuota be karinio pasipriešinimo.
Panašiai – be pasipriešinimo – Lietuva buvo okupuota ir Antano Smetonos diktatūros metais. Nors diktatoriaus, kaip patrioto, kultas buvo geriau suformuotas nei šiandien Kaune Visvaldo Matijošaičio. Tačiau patriotizmas A. Smetonai leido uzurpuoti valdžią ir sunaikinti demokratiją, bet įsakyti priešintis okupacijai ar net pačiam stoti su ginklu ginti Tėvynės – ne. Kodėl? Argi tai nėra tikrasis patriotizmas? Ogi ne, nes Lietuvoje ir tada, ir šiandien bandoma pateisinti tai, kad diktatūra buvo visai geras sprendimas ir priešintis nebuvo prasmės, o per upelį reikėjo bėgti, kad Kremlius nepagautų ir nepriverstų dar ko nors pasirašyti. Kad ir taip be šūvio priešą įsileidęs Lietuvos vadovas to dar nepatvirtintų savo parašu! Tai skamba įtikinamai, kai istoriją vertini iš vienintelės istorinės galimybės perspektyvos. Tačiau jei A. Smetona nebūtų uzurpavęs demokratijos, jei Lietuvos prezidentu būtų buvęs kitas lyderis, turintis kitokį patriotizmo suvokimą, galbūt jis būtų įsakęs priešintis Josifo Stalino Rusijos invazijai. Deja, to nesužinosime, nes pateisinus diktatūrą istorijai buvo paliktas vienas – patriotiško ir labai greito per upelį bėgančio diktatoriaus – variantas. Ir jo garbinimo kultas, manau, tikrai nėra atsitiktinis.
Nes tada turėtume manyti, kad nuolat pasirodantys straipsniai spaudoje, naujienų portaluose ar laidos radijuje bei televizijoje apie didžią menininkę Salomėją Nėrį, kuri ne tik kolaboravo, bet tik kūrė ir kūrė, ar apie didį Lietuvos statytoją Algirdą Mykolą Brazauską, kuris buvo ne tik aukščiausias okupacinių struktūrų vietininkas, bet visų pirma gamyklų statytojas, gatvių lopytojas, tikras ūkininkas rūpintojėlis, irgi yra kurpiami ir piliečiams į smegenis brukami atsitiktinai. Bet taip nėra. Tai – tikslingai visuomenei brukama melaginga realybė, kurios tikslas – įteigti, kad nėra esminio skirtumo, kolaboravai ar ne, dirbi su Maskva ar ne, bandai užsmaugti laisvą žodį ir demokratiją ar ne. Svarbiausia, kad oligarchinės mafijos kišenėje sėdinti žiniasklaida rašytų, jog lopai gatves, esi patriotas ir didis ūkininkas. Dailinant A. Smetonos ir A. M. Brazausko, kaip superdarbščių patriotų, įvaizdžius, sukuriamos prielaidos rinkimus laimėti šių laikų diktatoriams ir kolaborantams, oligarchams ar oligarchinių vertybių puoselėtojams. Tai ir lemia, kodėl tuo metu, kai dauguma piliečių jaudinasi dėl oligarchijos stiprėjimo, būtent akivaizdžiausius oligarchijos bruožus simbolizuojantys merai triuškinančiai laimi rinkimus. Ir visa tai palydima aplodismentais ir neblogai suvaidintais pataikūniškai „nuoširdžiais“ nusistebėjimais, kaip čia taip (užmirštant laisvo žodžio eliminavimą ir opozicijos informacinį užblokavimą) pavyko taip įtikinamai laimėti, koks stebuklas, kur slypi paslaptis... Nors iš tiesų toks demokratijos prievartavimas laisvoje valstybėje turėtų būti palydimas ne nuostabos šūksniais, o protesto akcijomis.
Tačiau tyli patriotai, tyli opozicija, tyli Lietuva.
Nors įspėjančių varpo dūžių daugiau, nei užtenka, kad pažadintų ir mirusiuosius. Vien ko vertas dūžis, kai buvo pranešta, kad Rusija per verslo grupes investavo milžiniškus pinigus, galima sakyti, kad, kaip kadaise carinė Rusija, apipylė auksu Lietuvos žiniasklaidą, kad ši agituotų prieš energetinę nepriklausomybę ir Lietuva atvertų kelius Astravo atominei elektrinei. Arba dūžis, kai Seimas, kuris tiria viską iš eilės, kas tik gali apjuodinti tuos, kurie rūpinosi energetine nepriklausomybe, taip ir nesugebėjo suburti svarbiausios tyrimo grupės, kuri išsiaiškintų, kas įsisavino Maskvos pinigus, per ką veikė Kremliaus agentai, kas kovojant su energetine nepriklausomybe tapo šių laikų Maskvos auksą įsisavinusiomis šlėktomis. Gal ir nereikia tuo stebėtis, nes Lietuvoje didžiausią įtaką ir populiarumą šiandien išlaiko kairieji, kurie tradiciškai buvo draugiški koncerno „Gazprom“ atžvilgiu, bei oligarchai Ramūnas ir Visvaldas, kurių įkurtas verslas, manyčiau, yra pažymėtas puikiais santykiais ne tik su kairiąja nomenklatūra, bet ir su Rusija. Ar tai nėra dar vienas ir ne vieno varpo dūžis? O tuo pat metu akyse nyksta demokratija, rinkimai tampa vis lengviau nuspėjama informacinės įtakos kompiliacija, o dalis su Rusija sietinų oligarchų ir jų atžalų siaučia Lietuvoje kaip girti kolūkių pirmininkai, itin ramiai į pabaigą einant pasiruošimo paleisti pirmąjį „Rosatom“ Astrave statomos atominės elektrinės bloką darbams...
Įdomu, kiek dar varpo dūžių reikia mūsų tautai, kad pabustų. Ir ar apskritai egzistuoja toks varpo dūžis, kuris galėtų pažadinti, kol dar Rusijos tankai neįvažiavo į Lietuvos žemelę?
Taip, saulė šviečia, ekonomika auga, tad didelei daliai visuomenės tiesiog norisi rūpintis asmenine gerove bei tuo, kaip geriau praleisti laiką. O Lietuvos ateitimi paliekama rūpintis oligarchams ir nuo jų priklausomai žiniasklaidai. Tačiau reikėtų turėti omenyje, kad jei apleidi demokratiją, ilgainiui dažniausiai su ekonomika taip pat būna prastai. Nes būtų kvaila manyti, kad demokratija ir žiniasklaida užvaldoma tam, kad būtų pasirūpinta valstybės progresu ir visuomenės gerove, o ne siekiama išnaudoti įtaką kapitalo koncentracijai. Todėl tai, kas prasideda demokratijos erozija, ilgainiui virsta ekonomikos pažeidžiamumu, o toliau žengiant tik laiko ir geopolitinės aplinkos klausimas, ar tai nevirs kuo nors dar baisesniu.
Be jokios abejonės, galima save raminti, kad esame NATO nariai ir mums nereikia nieko bijoti, todėl galime ir visai apleisti demokratiją – nepriklausomybei tai nekels jokios grėsmės. Deja, nors visos okupacijos skiriasi, jas vienija vienas dalykas – neatsakinga politika. Todėl jei Lietuva bus užtrolinta valstybė, priklausoma nuo išorės jėgų, ekonomika ilgainiui pradės stagnuoti, o visuomenės susiskaldymas tik augs, ypač atsižvelgiant į Rusijoje vykstančius procesus ir kitame dešimt-metyje gresiančią didesnę krizę. Jos sąlygomis, jei išliks šiuo metu stebimas Vakarų susipriešinimas, kurį simbolizuoja ne tik „Brexit“ ar Italijos valdžioje įsitvirtinę populistai bei Europoje galvą keliantys radikalai, bet visų pirma JAV ir Vokietijos priešprieša, galime artėti prie situacijos, kai susiformuos aplinka, kuri šiandien atrodo sunkiai įmanoma, ir mūsų nepriklausomybei iškils reali grėsmė. Jos mastas bus atvirkščiai proporcingas tam, kokią politiką šiandien vykdysime.
Nors baigiant šį numerį už lango šviečia saulė ir neturiu nė mažiausio noro galvoti apie karbauskius, matijošaičius, mg balticus, avulius, putinus ir tuo labiau trolių bei kolegų veiklą, esu priverstas nemažai numerio temų skirti tam, kad būtų įvardyti įtakos šaltiniai, galintys nulemti prezidento rinkimų baigtį. Tam, kad jei juos laimės politikas, iškeltas tos įtakos, kad jis negalėtų apsimesti, jog jos nemato, ir turėtų rinktis, ar tarnauti jai, ar valstybei. Taip pat bandau šio numerio vedamajame kuo aiškiau perteikti, kuo skiriasi Danijos tipo valstybė nuo tokios realybės, kuri asocijuojasi su Sicilija. Kad būsimasis Lietuvos prezidentas negalėtų, kaip kadaise A. Smetona, rinktis tik vieną scenarijų, kurį jam padiktuotų dominuojantys galių centrai. Ir kad rinktųsi tą, kuris padėtų sukurti skaidrią ir pažangią Danijos tipo demokratiją. Nes neabejoju, kad taip Lietuva žengtų nepriklausomybės išsaugojimui saugiausiu keliu.
Taip pat slapta tikiuosi, kad, nepaistant saulėto pavasario ir noro gyventi be problemų, bent jau dalis Lietuvos patriotų, kurie nėra nomenklatūrinių ar oligarchinių struktūrų bičiuliai, stos ginti demokratijos, gal net iškils lyderių, kurie užtikrins, kad nepasikartotų praeitis, kad ir visai nesena, kai ir 2005, ir 2006 m. švietė saulė ir niekas nesivienijo su mumis, nors jau nuo 2002-ųjų raginome „Gazprom“ dujas keisti biokuru ir šaldyti nekilnojamojo turto burbulą. Visa tai baigėsi 2008-ųjų krize. Į ją įžengėme vedami už parankių iki 2008 m. rudens valdžioje buvusių kairiųjų ir oligarchinių partijų bei stebėdami, kaip į kosmosą šauna dujų ir į dugną neria nekilnojamojo turto kainos – taip krizės smūgis Lietuvai dar labiau sustiprėjo. Būtent todėl šiandien ir raginame ginti demokratiją nuo oligarchijos, nes vėl artėja nauja krizė, todėl reikia visas jėgas skirti tam, kad kurtume ekonominį potencialą, o ne jį parceliuotume. Ir kad nepasikartotų dar baisesnė istorija. Nes juk ir 1937 m., kai Lietuvą valdė patriotai, švietė saulė.
Privalome sustabdyti demokratijos eroziją Eduardas Eigirdas
Tikriausiai visiems akivaizdu, kad artėjantys Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai ir tai, kas taps prezidentu, turės milžinišką įtaką mūsų šalies ateičiai. Būtent dėl to labai sunku suvokti, kodėl, nors mes jau kelerius metus rašome apie su Rusija ir vietos oligarchija, mūsų nuomone, susijusių jėgų pastangas pakeisti Dalios Grybauskaitės politiką į palankesnę karbauskiams ir kitiems panašiems veikėjams, piliečiai, kaip ir dauguma provakarietiškais lyderiais save laikančių Lietuvos politikų, slepiasi krūmuose ir iš jų niekaip neišvilioja nei pirmųjų, nei antrųjų. Nors kilti į kovą už demokratines vertybes pagrindo yra daugiau, nei norėtųsi. Kaip rašome šio numerio skiltyje „Rinkimai 2019“, susidaro įspūdis, kad Lietuva milžinišku greičiu grįžta į okupacinius laikus, kai valdančiajai nomenklatūrai ir jos aplinkai buvo leidžiama viskas. Tik tuo metu tai buvo Komunistų partijos Centrinio komiteto ir kolūkių pirmininkai bei gamyklų direktoriai, o šiandien tai nekilnojamojo turto magnatai, oligarchai ir jų šeimų nariai. Tačiau ir tada, ir šiandien dominuojanti žiniasklaida valo įtakingiesiems pasturgalius, o visuomenė bailiai tyli, tarsi Lietuvoje žiūrėtų siaubo filmą, bet iš anksto žinotų, kad jo pabaiga bus laiminga.
Deja, turiu dar kartą perspėti, kad siaubo filmai nebūtinai baigiasi laimingai. Be to, jau ne kartą Lietuvos istorija demonstravo, kad jei piliečiai nestodavo ginti demokratijos ir stabdyti valstybės užvaldymo iš vidaus, dažniausiai Lietuvos laukdavo labai nelaiminga pabaiga, tiksliau – okupacija. Nes valstybės gyvenimas nėra meninis filmas, tai veikiau kiekvieną dieną kuriama dokumentika, kai mūsų sprendimai, bailumas arba drąsa, kolaboravimas arba principingumas tampa tos ateities, kurią turėsime po dešimties metų, pamatu. Todėl ignoruoti procesų, kurie demonstruoja vertybių eroziją, negalima – jiems būtina priešintis.
Tai nebuvo daroma Abiejų Tautų Respublikoje, kai dalis Lenkijos ir ypač Lietuvos didikų sėmė auksą iš carinės Rusijos iždo ir veikė kaip Abiejų Tautų Respublikos pažangą ir gynybinį potencialą trolinantys įtakos agentai. Neabejoju, kad būtent tų trolių dėka Respubliką ištiko nuosmukis, padalijimai, o dėl auksu nupirktų kolaborantų įtakos Lietuva į carinę Rusiją buvo inkorporuota be karinio pasipriešinimo.
Panašiai – be pasipriešinimo – Lietuva buvo okupuota ir Antano Smetonos diktatūros metais. Nors diktatoriaus, kaip patrioto, kultas buvo geriau suformuotas nei šiandien Kaune Visvaldo Matijošaičio. Tačiau patriotizmas A. Smetonai leido uzurpuoti valdžią ir sunaikinti demokratiją, bet įsakyti priešintis okupacijai ar net pačiam stoti su ginklu ginti Tėvynės – ne. Kodėl? Argi tai nėra tikrasis patriotizmas? Ogi ne, nes Lietuvoje ir tada, ir šiandien bandoma pateisinti tai, kad diktatūra buvo visai geras sprendimas ir priešintis nebuvo prasmės, o per upelį reikėjo bėgti, kad Kremlius nepagautų ir nepriverstų dar ko nors pasirašyti. Kad ir taip be šūvio priešą įsileidęs Lietuvos vadovas to dar nepatvirtintų savo parašu! Tai skamba įtikinamai, kai istoriją vertini iš vienintelės istorinės galimybės perspektyvos. Tačiau jei A. Smetona nebūtų uzurpavęs demokratijos, jei Lietuvos prezidentu būtų buvęs kitas lyderis, turintis kitokį patriotizmo suvokimą, galbūt jis būtų įsakęs priešintis Josifo Stalino Rusijos invazijai. Deja, to nesužinosime, nes pateisinus diktatūrą istorijai buvo paliktas vienas – patriotiško ir labai greito per upelį bėgančio diktatoriaus – variantas. Ir jo garbinimo kultas, manau, tikrai nėra atsitiktinis.
Nes tada turėtume manyti, kad nuolat pasirodantys straipsniai spaudoje, naujienų portaluose ar laidos radijuje bei televizijoje apie didžią menininkę Salomėją Nėrį, kuri ne tik kolaboravo, bet tik kūrė ir kūrė, ar apie didį Lietuvos statytoją Algirdą Mykolą Brazauską, kuris buvo ne tik aukščiausias okupacinių struktūrų vietininkas, bet visų pirma gamyklų statytojas, gatvių lopytojas, tikras ūkininkas rūpintojėlis, irgi yra kurpiami ir piliečiams į smegenis brukami atsitiktinai. Bet taip nėra. Tai – tikslingai visuomenei brukama melaginga realybė, kurios tikslas – įteigti, kad nėra esminio skirtumo, kolaboravai ar ne, dirbi su Maskva ar ne, bandai užsmaugti laisvą žodį ir demokratiją ar ne. Svarbiausia, kad oligarchinės mafijos kišenėje sėdinti žiniasklaida rašytų, jog lopai gatves, esi patriotas ir didis ūkininkas. Dailinant A. Smetonos ir A. M. Brazausko, kaip superdarbščių patriotų, įvaizdžius, sukuriamos prielaidos rinkimus laimėti šių laikų diktatoriams ir kolaborantams, oligarchams ar oligarchinių vertybių puoselėtojams. Tai ir lemia, kodėl tuo metu, kai dauguma piliečių jaudinasi dėl oligarchijos stiprėjimo, būtent akivaizdžiausius oligarchijos bruožus simbolizuojantys merai triuškinančiai laimi rinkimus. Ir visa tai palydima aplodismentais ir neblogai suvaidintais pataikūniškai „nuoširdžiais“ nusistebėjimais, kaip čia taip (užmirštant laisvo žodžio eliminavimą ir opozicijos informacinį užblokavimą) pavyko taip įtikinamai laimėti, koks stebuklas, kur slypi paslaptis... Nors iš tiesų toks demokratijos prievartavimas laisvoje valstybėje turėtų būti palydimas ne nuostabos šūksniais, o protesto akcijomis.
Tačiau tyli patriotai, tyli opozicija, tyli Lietuva.
Nors įspėjančių varpo dūžių daugiau, nei užtenka, kad pažadintų ir mirusiuosius. Vien ko vertas dūžis, kai buvo pranešta, kad Rusija per verslo grupes investavo milžiniškus pinigus, galima sakyti, kad, kaip kadaise carinė Rusija, apipylė auksu Lietuvos žiniasklaidą, kad ši agituotų prieš energetinę nepriklausomybę ir Lietuva atvertų kelius Astravo atominei elektrinei. Arba dūžis, kai Seimas, kuris tiria viską iš eilės, kas tik gali apjuodinti tuos, kurie rūpinosi energetine nepriklausomybe, taip ir nesugebėjo suburti svarbiausios tyrimo grupės, kuri išsiaiškintų, kas įsisavino Maskvos pinigus, per ką veikė Kremliaus agentai, kas kovojant su energetine nepriklausomybe tapo šių laikų Maskvos auksą įsisavinusiomis šlėktomis. Gal ir nereikia tuo stebėtis, nes Lietuvoje didžiausią įtaką ir populiarumą šiandien išlaiko kairieji, kurie tradiciškai buvo draugiški koncerno „Gazprom“ atžvilgiu, bei oligarchai Ramūnas ir Visvaldas, kurių įkurtas verslas, manyčiau, yra pažymėtas puikiais santykiais ne tik su kairiąja nomenklatūra, bet ir su Rusija. Ar tai nėra dar vienas ir ne vieno varpo dūžis? O tuo pat metu akyse nyksta demokratija, rinkimai tampa vis lengviau nuspėjama informacinės įtakos kompiliacija, o dalis su Rusija sietinų oligarchų ir jų atžalų siaučia Lietuvoje kaip girti kolūkių pirmininkai, itin ramiai į pabaigą einant pasiruošimo paleisti pirmąjį „Rosatom“ Astrave statomos atominės elektrinės bloką darbams...
Įdomu, kiek dar varpo dūžių reikia mūsų tautai, kad pabustų. Ir ar apskritai egzistuoja toks varpo dūžis, kuris galėtų pažadinti, kol dar Rusijos tankai neįvažiavo į Lietuvos žemelę?
Taip, saulė šviečia, ekonomika auga, tad didelei daliai visuomenės tiesiog norisi rūpintis asmenine gerove bei tuo, kaip geriau praleisti laiką. O Lietuvos ateitimi paliekama rūpintis oligarchams ir nuo jų priklausomai žiniasklaidai. Tačiau reikėtų turėti omenyje, kad jei apleidi demokratiją, ilgainiui dažniausiai su ekonomika taip pat būna prastai. Nes būtų kvaila manyti, kad demokratija ir žiniasklaida užvaldoma tam, kad būtų pasirūpinta valstybės progresu ir visuomenės gerove, o ne siekiama išnaudoti įtaką kapitalo koncentracijai. Todėl tai, kas prasideda demokratijos erozija, ilgainiui virsta ekonomikos pažeidžiamumu, o toliau žengiant tik laiko ir geopolitinės aplinkos klausimas, ar tai nevirs kuo nors dar baisesniu.
Be jokios abejonės, galima save raminti, kad esame NATO nariai ir mums nereikia nieko bijoti, todėl galime ir visai apleisti demokratiją – nepriklausomybei tai nekels jokios grėsmės. Deja, nors visos okupacijos skiriasi, jas vienija vienas dalykas – neatsakinga politika. Todėl jei Lietuva bus užtrolinta valstybė, priklausoma nuo išorės jėgų, ekonomika ilgainiui pradės stagnuoti, o visuomenės susiskaldymas tik augs, ypač atsižvelgiant į Rusijoje vykstančius procesus ir kitame dešimt-metyje gresiančią didesnę krizę. Jos sąlygomis, jei išliks šiuo metu stebimas Vakarų susipriešinimas, kurį simbolizuoja ne tik „Brexit“ ar Italijos valdžioje įsitvirtinę populistai bei Europoje galvą keliantys radikalai, bet visų pirma JAV ir Vokietijos priešprieša, galime artėti prie situacijos, kai susiformuos aplinka, kuri šiandien atrodo sunkiai įmanoma, ir mūsų nepriklausomybei iškils reali grėsmė. Jos mastas bus atvirkščiai proporcingas tam, kokią politiką šiandien vykdysime.
Nors baigiant šį numerį už lango šviečia saulė ir neturiu nė mažiausio noro galvoti apie karbauskius, matijošaičius, mg balticus, avulius, putinus ir tuo labiau trolių bei kolegų veiklą, esu priverstas nemažai numerio temų skirti tam, kad būtų įvardyti įtakos šaltiniai, galintys nulemti prezidento rinkimų baigtį. Tam, kad jei juos laimės politikas, iškeltas tos įtakos, kad jis negalėtų apsimesti, jog jos nemato, ir turėtų rinktis, ar tarnauti jai, ar valstybei. Taip pat bandau šio numerio vedamajame kuo aiškiau perteikti, kuo skiriasi Danijos tipo valstybė nuo tokios realybės, kuri asocijuojasi su Sicilija. Kad būsimasis Lietuvos prezidentas negalėtų, kaip kadaise A. Smetona, rinktis tik vieną scenarijų, kurį jam padiktuotų dominuojantys galių centrai. Ir kad rinktųsi tą, kuris padėtų sukurti skaidrią ir pažangią Danijos tipo demokratiją. Nes neabejoju, kad taip Lietuva žengtų nepriklausomybės išsaugojimui saugiausiu keliu.
Taip pat slapta tikiuosi, kad, nepaistant saulėto pavasario ir noro gyventi be problemų, bent jau dalis Lietuvos patriotų, kurie nėra nomenklatūrinių ar oligarchinių struktūrų bičiuliai, stos ginti demokratijos, gal net iškils lyderių, kurie užtikrins, kad nepasikartotų praeitis, kad ir visai nesena, kai ir 2005, ir 2006 m. švietė saulė ir niekas nesivienijo su mumis, nors jau nuo 2002-ųjų raginome „Gazprom“ dujas keisti biokuru ir šaldyti nekilnojamojo turto burbulą. Visa tai baigėsi 2008-ųjų krize. Į ją įžengėme vedami už parankių iki 2008 m. rudens valdžioje buvusių kairiųjų ir oligarchinių partijų bei stebėdami, kaip į kosmosą šauna dujų ir į dugną neria nekilnojamojo turto kainos – taip krizės smūgis Lietuvai dar labiau sustiprėjo. Būtent todėl šiandien ir raginame ginti demokratiją nuo oligarchijos, nes vėl artėja nauja krizė, todėl reikia visas jėgas skirti tam, kad kurtume ekonominį potencialą, o ne jį parceliuotume. Ir kad nepasikartotų dar baisesnė istorija. Nes juk ir 1937 m., kai Lietuvą valdė patriotai, švietė saulė.