Nacizmo gerbėjų šešėlis – ir Vokietijoje Arūnas SPRAUNIUS / komentaras iš archyvo (2017-10)

Pasibaigus rinkimams, pelnę 32,9 proc. balsų, Vokietijos Bundestage posėdžiaus Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjunga ir Krikščionių socialinė sąjunga, socialdemokratai (20,8 proc.), kraštutinė dešinioji „Alternatyva Vokietijai“ (12,6 proc.), liberali Laisvųjų demokratų partija (10,7 proc.), Kairieji (9,2 proc.) ir Žalieji (8,9 proc.). A. Merkel koalicija laimėjo ketvirtą kartą iš eilės, bet tik aritmetiškai. Tai pripažino ir pati kanclerė – iškart po rinkimų pareiškė, kad tikėjosi geresnio rezultato ir kad „Alternatyvos“ buvimas šalies parlamente taps dideliu išbandymu. Dalį krikščionių demokratų balsų nusinešė būtent „Alternatyva“ (ekspertų vertinimu, apie 1 mln.). Taigi, išbandymo radikalais banga pasiekė ir Vokietiją. Pirmą kartą šalies pokario istorijoje. Ligi tol atstovų 13 Vokietijos žemių turėjusi „Alternatyva“ į 631 vietos nacionalinį parlamentą šastelėjo ne bet kaip, o su 90 parlamentarų.
Vokietijos spaudoje iškart atsirado teigiančiųjų, kad Kremliaus simpatikai dešinieji radikalai į Bundestagą buvo išvežti pačios A. Merkel. Kaip skelbė savaitraštis „Die Zeit“ tekste pavadinimu „A. Merkel be valstybės“, kanclerei galbūt reikėjo iškart pasitraukti, tada Vokietija nebūtų atsidūrusi situacijoje, kokioje po prezidento rinkimų atsidūrė Austrija – ten pernykščius prezidento rinkimus laimėjęs nuosaikus žaliųjų remiamas Alexanderis Van der Bellenas neeliminavo dešiniųjų radikalų iš politinio lauko, mat populistinės Austrijos laisvės partijos kandidatas Norbertas Hoferis pralošė vos kiek daugiau nei 3 procentais.
A. Merkel laukia klampios derybos dėl valdančiosios koalicijos. Potencialūs kandidatai – liberalūs laisvieji demokratai ir kairuoliški Žalieji – ideologiškai pernelyg nesuderinami, kad koalicija būtų tvari. Ypač prastą rezultatą pademonstravę iki šiol vadinamojoje didžiojoje valdančiojoje koalicijoje buvę socialdemokratai iškart po rinkimų paskelbė, kad traukiasi į opoziciją. Tiesa, žiniasklaidoje daroma prielaida, kad tai gali būti taktinis ėjimas. Galimybė „Alternatyvai‘ tapti opozicijos lydere (su papildomais komitetų pirmininkų, jų pavaduotojų postais ir kitomis privilegijomis) atrodo ypač niūriai, tad socialdemokratai mojuodami šia grėsme gali siekti kuo geresnės derybinės pozicijos dėl savo dalyvavimo koalicijoje. Beje, net jei būtų sukurta didžioji koalicija, ji turėtų vos 52 proc. balsų, taigi reikia kalbėti ir apie tradicinių partijų krizę Vokietijoje.
Oponentai įsitikinę, kad per rinkimus vokiečiai nubaudė A. Merkel ir tradicines partijas už vangiai vykdytas reformas, nesugebėjimą tinkamai ir greitai reaguoti į vidaus bei išorės grėsmes ir, žinoma, su pabėgėliais susijusias problemas. Be abejo, taktiškai patogu manipuliuoti žmonių baimėmis ir piešti savo šalį kaip migrantų apgultą tvirtovę. Šia prasme prie kraštutinių dešiniųjų iškilimo paradoksaliai galėjo prisidėti net Lenkija, kaip tik prieš rinkimus atsibudusi su reparacijų už Antrąjį pasaulinį karą reikalavimu ir papildomai pakursčiusi radikalesnių piliečių emocijas. Kaip ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas, tarp kurio rėmėjų gausu radikalų, netgi save tapatinančių su ideologiniais principais, būdingais nacistams, dėl to JAV žiniasklaida nepavargsta kelti aliarmo. Ir tam yra pagrindo, nes būdamas gana tolerantiškas šioms nuotaikoms JAV prezidentas skatina jas reikšti drąsiau – ir ne tik JAV. Kad tai suvokiama ir Vokietijoje, puikiausiai demonstruoja žurnalo „Stern“ viršelis.
Tačiau vertinti rinkimų rezultatus ir nematyti dar vienos žaidėjos, kuri labai reikšmingai prisidėjo prie situacijos Sirijoje ir pabėgėlių problemos atsiradimo, – Rusijos, būtų visiška nesąmonė. Jos indėlį ir įtaką žurnalas „Time“ (rugsėjo 26 d.) pavadino grynai vokišku „prekės ženklu“ dešiniųjų ritimosi per Europą vajuje. Niekas tiksliai nežino, kiek šalyje gyvena balsavimo teisę turinčių išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos (manoma, kad apie 4 mln.), vis dėlto dauguma jų, užliūliuoti rusų propagandinių televizijų („Russia Today“, „Sputnik“ ir pan.), rusų socialinių tinklų bei aktyvios „Alternatyvos“ agitacijos, balsavo prieš dabartinę kanclerę, vadinasi, už „Alternatyvą“. Kaip žurnalui nurodė su rusakalbiais dirbantis Berlyno valdininkas Olafas Kühlis, praėjusių metų rugsėjį municipaliniuose rinkimuose „Alternatyva“ pelnė 14 proc. balsų šiame viename liberaliausių Vokietijos miestų dėl daugiausia rusakalbių apgyventų rytinių rajonų, tokių kaip Marzahnas-Hellersdorfas („Alternatyvos“ palaikymas siekė net 23 proc.). Vokietijos valdžia manė, kad tai integruoti, normalūs vokiečiai, paaiškėjo, kad anaiptol.
Vis dėlto ar šįkart galima kalbėti apie Vokietijos nuokrypį į dešinįjį radikalizmą ir radikalumo grėsmę visai Europos Sąjungai (ES)? Per Europą jau kurį laiką ritasi kraštutinių dešiniųjų mėginimo pakilti banga. Radikalų savo parlamentuose turi kone visos ES šalys, net nuosaikūs švedai. Ir taip yra ne tik todėl, kad juos remia Kremlius – tai itin patogus tramplinas įsiveržti į politiką, todėl norinčiųjų tai padaryti atsiranda beveik visur. Svarbiausia, ar ši banga užlieja politiką ir ar smarkiai pakeičia jos kryptį. Bent kol kas tos pačios Prancūzijos pavyzdys demonstruoja, kad Europa sugeba suvaldyti savo radikalus. O Vokietijos „Alternatyva“, kaip ir jos kolega Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, jau švelnina retoriką, mėgina pozicionuoti save kaip konservatyvias centro partijas, nes supranta, kad su radikaliais reikalavimais rengti referendumus dėl išstojimo iš ES ar eurozonos ilgalaikės sėkmės tikėtis neturi šansų.
Be to, radikalai išsiskiria nepastoviu būdu ir nesugeba kurti tvarių politinių darinių. Savo partijos kolegų į šalį pastumta buvusi „Alternatyvos“ lyderė Frauke Petry dienraščiui „Kölner Stadt-Anzeiger“ po rinkimų paskelbė su vyru steigsianti savo dešiniąją partiją. Prancūzijos „Nacionalinis fronto“ lyderė Marine Le Pen rugsėjo viduryje neteko savo pavaduotojo Floriano Philippot, įsisiūbavus gana komiškam skandalui pavadinimu „Kuskusgeitas“: jo asistentė Kelly Betesh internete paskelbė nuotrauką, kurioje jos šefas su bendražygiais restorane skanauja Magribo skanėstus. Iš pažiūros nekalta nuotrauka su prierašu „Geriausias Strasbūro kuskusas“ papiktino užkietėjusius patriotus ir jie vieną savo lyderių išvadino kairuoliu islamistu, renegatu ir kitais epitetais. Galop F. Philippot trūko kantrybė, jis išvadino oponentus kretinais ir pasišalino iš „Nacionalinio fronto“.
Vis dėlto „Alternatyvos“ suorganizuotas politinis sukrėtimas naudingas ir Vokietijai, ir visai ES. Nes priverčia suklusti ir atidžiau vertinti situaciją ne vien vokiečius. 90 radikalų galingiausios ir nuosekliausiai už Europos vienybę dirbančios valstybės parlamente yra per daug. Tačiau bent kol kas apie radikalų dominavimą ar tuo labiau nacizmo renesansą kalbėti anksti.