Kodėl pralaimime V. Putinui, nors galime laimėti? Eduardas Eigirdas

Ir tai yra masinis reiškinys. Kaip rašau šio numerio vedamajame, Lietuvoje mes vis dar gyvename užnuodytoje informacinėje erdvėje, kurioje nuolat trukdoma suvokti, kokių sprendimų ir kodėl reikia mūsų žmonių gerovei. Manau, jog tai daroma sąmoningai, nes jei visuomenė skęsta informaciniame triukšme, supriešinti ją su politikais, kurie iš tiesų siekia ja pasirūpinti, bei valstybe yra juokų darbas. Tai ir lemia, kodėl tokios šalys kaip Šveicarija, Danija, Švedija ar Vokietija, kurios sugeba pasipriešinti šioms įtaigoms, atrodo kaip gerovės ir stabilumo salos. Jose dėl stiprių atsakingos žiniasklaidos pozicijų ir visuomenės ekonominio raštingumo populistinėms ir destrukcinėms jėgoms primesti melagingus sprendimus, sukiršinti ir suklaidinti visuomenę yra labai sunku. O Lietuvoje kiekvieną bent kiek padoresnį reformos pasiūlymą tokie tipai kaip Ramūnas Karbauskis gali sutrypti ir vietoj jų pakišti gerovę mažinantį problemos sprendimą, be to, visa tai dar pateikti kaip Lietuvos žmonėms patį geriausią sprendimą. To pavyzdžių yra visas tuntas, dalį jų pateikiu šio numerio vedamajame. Būtent taip ir išsaugomas mirties ekonomikos modelis – deja, šiandien jis Lietuvoje vis dar įveikia skandinaviškos gerovės modelį. Beje, apie tai teko nemažai kalbėti su Gitanu Nausėda prieš jam tampant prezidentu – sakiau, jog jis rinkimuose turi labai aiškiai formuluoti, kad mes kursime ne šiaip gerovės valstybę (juk ir V. Putinas gali manyti, kad kuria gerovės valstybę), o būtent skandinaviško ar net dar tiksliau – Danijos – modelio gerovės valstybę, mat šioje šalyje žmonės yra laimingiausi. Mums to labai reikia, jei norime vieningos valstybės ir iš tiesų iki nulio sumažinti emigraciją.