Kodėl negerai, jei Helsinkio meras uždirba 14 000, o Vilniaus – tik 2 700 eurų? Monika Baltrušaitytė

Helsinkio miesto meras Janas Vapaavuori, kaip skelbia suomių naujienų portalas „Yle Uutiset“, per mėnesį uždirba 14 tūkst. eurų. Toks uždarbis atrodo labai didelis, palyginti su vidutiniu atlyginimu Suomijoje – anot portalo „Trading Economics“, neatskaičius mokesčių, jis siekia 3 456 eurus. Tačiau įdomu tai, kad „Finland Times“ dar prieš ketverius metus rašė, jog, pavyzdžiui, Vantos miesto meras uždirbo net 16 tūkst. eurų per mėnesį. Suomijoje merų uždarbis nepriklauso vien tik nuo miesto dydžio, todėl Helsinkio vairą laikęs Jussi Pajunenas tebuvo ketvirtas daugiausia uždirbančių miestų merų sąraše.

Vis dėlto Helsinkio mero atlyginimas, palyginti su varganais Remigijaus Šimašiaus 2 744 eurais ir su Visvaldo Matijošaičio 2 593 eurais, atrodo įspūdingai. J. Vappavuori uždirba keturis kartus daugiau nei vidutinis suomis. Teisininko išsilavinimą turintis meras, net įsidarbinęs teisininku privačiajame sektoriuje, vargu ar sugebėtų uždirbti daugiau nei 14 tūkst. eurų, nes teisininkai čia, anot portalo „Glass Door“, vidutiniškai gauna apie 5 tūkst. eurų per mėnesį. O Lietuvoje situacija iš esmės yra atvirkštinė. Geri teisininkai ar ekonomistai privačiajame sektoriuje nesunkiai uždirba panašų ir didesnį atlyginimą už R. Šimašiaus ar V. Matijošaičio. Tačiau kodėl mums tai turėtų rūpėti?

Ogi todėl, kad, suomių nuomone, didesnis atlyginimas padeda užtikrinti, kad dėl mero posto konkuruotų aukšto lygio profesionalai, kartu tai skatina politines partijas tokiais profesionalais remtis. Tad stiprėja tiek politinės partijos, o tai yra naudinga demokratinei sistemai, tiek miestai, nes jiems daug dažniau vadovauja miestiečių, o ne kapitalo grupių interesams atstovaujantys merai.

O Lietuvoje tikslingai palaikoma utopinio komunizmo epochai priskirtina legenda, kad mero, kaip ir daugybę kitų atsakingų pareigų, Lietuvoje gali eiti žmonės, kuriems atlyginimas visai nerūpi. Todėl ir turime situaciją, kai milijardinius sandorius turintys prižiūrėti ministrai bei piliečių interesus turintys ginti merai uždirba vos daugiau nei 2 tūkst. eurų į rankas. Todėl į valdžią tiek Seime, tiek miestuose ir veržiasi arba oligarchai, arba jų statytiniai, nes, kaip tikriausiai visi suprantame, jiems oficialus atlyginimas tėra papildomi kišenpinigiai. Kadangi oligarchai iš įtakos valdžios sprendimams „užsidirba“ milijonus, jei ne šimtus milijonų, ir tikrai moka dalytis savo sėkme su juos aptarnaujančiu politiniu personalu. Todėl provakarietiškoms demokratinėms partijoms konkuruoti su šia galia labai sunku, o į savo gretas pritraukti aukšto lygio profesionalų, kurie sutiktų eiti ginti visuomenės interesų, – beveik neįmanoma. Nes ką partijos gali pasiūlyti tokiems profesionalams? Eiti kautis su nekilnojamojo turto magnatais ir oligarchų klanais už 2 tūkst. eurų į rankas? Juk patirdami gerokai mažiau streso profesionalai uždirba 5 tūkst. eurų ir daugiau. Koks kvailys tai darys?

Taigi, suomiai, mokėdami 14 tūkst. eurų Helsinkio merui, kuria prielaidas, kad valdžioje būtų vis daugiau aukšto lygio profesionalų, kurie gintų visuomenės interesus, ir taip stiprina politinę sistemą bei demokratiją. O Lietuvoje su oligarchais susijusi žiniasklaida ir toliau seka pasaką apie tai, kad atlyginimas merui – tai tarsi bėgikui trečia koja. Tai padeda išsaugoti mažus atlyginimus, todėl profesionalai į politiką neina, o rinkimų finišo tiesiojoje turime visą pluoštą veikėjų, kuriuos galima vertinti kaip oligarchus arba kaip jų statytinius. Taigi, susidaro paradoksali situacija: nuo oligarchų priklausanti žiniasklaida piliečius įtikina remti utopiniam komunizmui priskirtiną „pigių“ merų legendą, taip ciniški kapitalizmo atstovai apsaugomi nuo konkurencijos ir galimybės, kad miestams vadovausiantys lyderiai gins piliečių, o ne kapitalo grupių interesus.