Eduardas EIGIRDAS

Tarsi turėtume paploti, kad mūsų valdžios galiūnai ir galiūnės nepatingėjo susirinkti ir Seime priimti sprendimą, leidžiantį valdžiai skolintis iki 5,4 mlrd. eurų, kad gelbėtumėmės nuo COVID-19 pandemijos sukeltos ekonominės krizės. Tačiau ar to tikrai užtenka?
Krizė tik didėja ir nėra aišku, ar viltys, kad vasaros karščiai ją sustabdys, pasiteisins, taigi, reikia ruoštis atlaikyti tikrai galingą smūgį Lietuvos ekonomikai ir piliečiams. Bet ar tikrai ruošiamasi? Ar sprendimas pasiskolinti ir skęstančiam verslui padalyti keletą milijardų iš tiesų yra vienintelis, kurį turėjome priimti susiklosčius tokiai situacijai? Žinoma, atsižvelgiant į tai, kad su Rusija verslo ryšiais susijęs oligarchas Ramūnas Karbauskis ragino Seimą porą savaičių per karantiną nesirinkti, tarsi būtini įstatymai prisiimtų patys, galima teigti, kad Seimas pademonstravo labai didelę drąsą – nepaklausė oligarcho komandų ir priėmė bent jau šiuos sprendimus. Tačiau Ramūnui – tai kas. Jis kartu su kitais politikos troliais sugebėjo visą dešimtmetį dėl 2008-ųjų krizės kaltinti Andrių Kubilių, nors iki krizės iš esmės valdė ta pati karbauskinė „chebra“, tai yra su Rusija verslo ryšiais susiję oligarchai ir kairioji nomenklatūra. Taigi, jam nesvarbu, ar krizė bus didelė, ar labai didelė, nes vis tiek košę, tikėtina, srėbs kiti. Nuo oligarchų kapitalo pinigų priklausanti ir Kremliaus troliams veikti leidžianti žiniasklaida vis tiek įteigs, kad dėl visko kalta, pavyzdžiui, Ingrida Šimonytė. Žinoma, jei ji pateks į valdžią. Nes, kaip jau rašiau prieš kelias dienas, jei kils didelė krizė ir augs įtampa visuomenėje, pasinaudodama ta pačia žiniasklaida prokremliški oligarchiniai veikėjai gali suformuoti idealią bangą savo pergalei 2020-ųjų Seimo rinkimuose, tad juose dominuos karbauskinės, uspaskichinės ir matijošaitinės pajėgos. Tai visai realu, jei demokratinės politikos lyderiai demonstruos strateginę ir vertybinę impotenciją.
Tikrai gerai, kad Seimas susirinko ir priėmė būtinus sprendimus, kurie leidžia pasiskolinti 5,4 mlrd. eurų. Tikrai gerai, jog dedamos pastangos, kad pandemija nenušluotų Lietuvos verslo. Tačiau to gali užtekti tik tuo atveju, jei krizė gana greitai išsikvėps. O jei ji tęsis ne du ar tris mėnesius, o penkis, šešis ir iki pat Seimo rinkimų? Akivaizdu, kad 5,4 mlrd. eurų gali neužtekti. Kas tada? Teks mažinti pensijas ir visas kitas pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms skiriamas išmokas? O jei taip, tada pabandykime įsivaizduoti, kokia emocinė aplinka tvyros Lietuvos valstybėje, ypač atsižvelgiant į tai, kad tik Vyriausybės fantazijose numatomos kompensacijos išgelbės visą verslą. Labiau tikėtina, kad tik tą verslą, kuris iš tiesų turi sukaupęs storus oligarchinius ir nomenklatūrinius lašinius, o smulkiajam ir vidutiniam verslui, kuris neturi lašinių, nes neturėjo stogo nei vietinėje nomenklatūroje, nei Maskvoje, tikėta, bus mišios. Taigi įtampos visuomenėje augimas neišvengiamas ir tikriausiai nebūsiu pranašas teigdamas, kad prokremliškos jėgos šią įtampą prieš rinkimus pasistengs maksimaliai išsprogdinti ir įsitvirtinti Seime, kad padėtų Vladimirui Putinui pasiekti savo galutinį tikslą – užvaldyti Lietuvą iš vidaus.
Tad, gerbiami demokratinės politikos atstovai, gal užtenka demonstruoti vertybinę impotenciją? Gal kartą imkite ir ne tik aiškinkite per oligarchines žiniasklaidos priemones, kaip jums rūpi Tėvynė ir jos žmonės, bet ir pademonstruokite pavyzdį ir pirmieji pasakykite, jog siūlote susimažinti atlyginimą, kad jo dalis būtų skirta fondui, iš kurio būtų kaunamasi su krize? Gal pagaliau metas solidarizuotis su Lietuva ir neleisti jos suskaldyti? Gal metas žengti žingsnį demonstruojant, kad demokratinės politikos atstovai krizės akivaizdoje gali būti solidarūs su savo šalies piliečiais?
Beje, gerbiami politikai, jei nežinote, kaip tai padaryti, mūsų redakcija pasiruošusi pateikti viziją. Iš esmės ji labai paprasta. Krizės sąlygomis valstybės svarbiausia užduotis yra apsaugoti piliečių pajamas, būtinas išgyventi. Tad nuo tam tikros sumos krizės sąlygomis jau galima apibrėžtam periodui mažinti atlyginimus tiek valstybiniame, tiek ir privačiajame sektoriuose. Tarkim, galima priimti sprendimą, kad jei mėnesinis atlyginimas valstybiniame sektoriuje viršija 3 tūkst. eurų (atsižvelgiant į kredito įsipareigojimus, jei jie nėra įšaldomi), visą tą sumą, kuri viršija 3 tūkst. eurų, krizės laikotarpiu nukreipti valstybės ekonomikos ir visuomenės gelbėjimo planui. Taip gal ir nebus išspręstos visos problemos, tačiau bus sumažinta tikimybė, kad šiandien, vieniems gaunant po 3, 4, 5 ir daugiau tūkstančių eurų siekiančius atlyginimus, kurie mokami iš mokesčių mokėtojų kišenės, ir nieko nekeičiant, rudenį netikėtai paaiškės, kad reikės mažinti 400 eurų siekiančias pensijas. Ir tai atrodys tarsi pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių. Be jokios abejonės, tuo tikrai pasinaudos prokremliškos jėgos. Taigi, jei demokratinės politikos atstovai, kurie vaidina provakarietiškus ir modernius, nenori padėti pandemijos sukeltą ekonominę krizę transformuoti į socialinę, o vėliau – ir į Lietuvos politikos užvaldymą, reikia veikti ryžtingai bei principingai, o ne krapštyti nosį.
Tuo labiau kad tai, ką matau šiandien, panašu į visišką vertybinę katastrofą. Daugybė man žinomų smulkiųjų verslų jau ruošiasi laidotuvėms, o kolegos iš žiniasklaidos, kurių daugelis trinasi su oligarchais, šiandien nusitaikę tręšti pinigus iš valdžios. Dalis įstaigų neveikia ar veikia iš dalies, pavyzdžiui, teismai, tačiau apie algų mažinimą nė neužsimenama. O gydytojai, kurie tiesiogiai susiduria su pandemijos pavojumi ir rizikuoja savo gyvybe, uždirbs tiek pat, tai yra daug kartų mažiau. Ir dar nėra aišku, ar bus apdrausti ir kaip apdrausti, jei gindami Lietuvą ir mūsų žmones apsikrės COVID-19 ir numirs.
Žinoma, yra tikimybė, kad tie patys teisėjai, jei jiems sumažintų algas, vėl bylinėsis, kaip po 2008-ųjų krizės. Tai gali daryti ir daugybė kitų visuomenės grupių, tačiau ar tai reiškia, kad demokratinės politikos atstovai neturi bent jau pasistengti elgtis teisingai ir krizės sąlygomis vienytis su savo šalies piliečiais? Jei to nėra, kas gali patikėti, kad Rusijos invazijos atveju Lietuvos politikai ir prezidentas pirmieji nebėgs per upelį, jei pandemijos sukeltos krizės sąlygomis net savo algų susimažinti negali?
Tad primygtinai kviečiu Lietuvos demokratinės politikos atstovus nedemonstruoti mūsų šalyje gana įprastos stručio pozos, kai gražiai kalbama, bet nieko nedaroma, pademonstruoti vertybinę lyderystę ir pasielgti taip, kaip to nesitiki Maskva ir jos oligarchiniai bei žiniasklaidos projektai – inicijuoti pilietinės vienybės krizės akivaizdoje įstatymą, kuris apriboja algas visų valdžios institucijų atstovams, kol Lietuvos valstybė ir mūsų žmonės išgyvena krizę, tačiau tuo pat metu suteikia draudimą gydytojams ir kitiems, kurie rizikuoja savo gyvybe, kad šią krizę įveiktume. Beje, jei tokias vertybes demonstruos demokratinės politikos lyderiai, ir kitose visuomenės grupėse nugalės tos jėgos, kurios į Lietuvą žvelgia ne kaip į įtakos kaupimo ir pinigų melžimo instrumentą, o kaip į valstybę, kurią turime puoselėti ir kurios žmonėmis turime rūpintis.
Taigi tikiuosi, kad Lietuvos demokratinės politikos atstovai jau subrendo tapti lyderiais, įgaliais vienyti Lietuvos žmones kurti demokratinę, solidarią ir stiprią valstybę, todėl nekantriai lauksiu sprendimų, kurie sužlugdys Kremliaus scenarijų, pagal kur į rudenį turime pasitikti skęstantys, susirieję ir pasiruošę balsuoti už Maskvos statytinius.