Žurnalas
Redakcija
Prenumerata
Reklama
About magazine

Žurnalas

Apie žurnalą
Naujas numeris
Archyvas

Naujausias numeris

Tapk mūsų Facebook draugu!

 
 
Nr. 5 (14) 2008 m. gegužė
 
TURINYS


Sveiki, gerbiamieji skaitytojai,


Sutikite, kad gyvename kiek beprotišku tempu, dar ir įgaunančiu pagreitį panašiai kaip infliacija Lietuvoje, savo rodikliais jau privertusi pamiršti neseniai buvusius dar tokius pasiekiamus Mastrichto kriterijus, kurių neišpildę euro nematysime. Tačiau, nepaisant to, kad Premjero pažadas 2010 m. įsivesti bendrą Europos Sąjungos (ES) valiutą jau pavirto ekonomine utopija, žvelgiant Vyriausybės akimis, Lietuvoje viskas labai gerai.

Būtų galima džiaugtis esama situacija, jei daugelis pripažintų vietinių ekonomikos analitikų, antrinant ir jų kolegoms iš Vakarų, apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių padėtį nekalbėtų perspėjamu tonu. Be abejo, buvimas ekonomine provincija garantuoja tam tikrus saugiklius pasaulinės recesijos metu, tačiau atsižvelgti į vietinį sulėtėjimą būtina, nes tik laiku jį sustabdžius galima išvengti rinkos ekonomikos griūties ir tikėtis kito augimo etapo.

Bene aiškiausius signalus, kad šiuo metu Lietuvoje reikia kiek susiveržti diržus, siunčia bankai, pirmiausia sugriežtinę savo paskolų politiką. Būsimas dujų ir elektros kainų šuolis taip pat rodo, kad lengvabūdiškam išlaidavimui atėjo galas. Tačiau susidaro įspūdis, kad tokie ekonominiai argumentai nepatenka į Lietuvos politinę dienotvarkę, kurioje apstu vietos tarpusavio rietenoms ir įvairiausiems išsišokimams, tačiau neatsiranda jėgų galvoti apie ilgalaikės valstybės raidos viziją arba bent jau pripažinti augančią ne visai demokratiškų kaimyninių valstybių įtaką, kurią jau pastebi nemaža visuomenės dalis.

Tačiau yra ir kuo pasidžiaugti. Praėjusių metų pabaigoje Portugalijos sostinėje Lisabonoje buvo pasirašyta istorinė ES sutartis, pakeitusi prancūzų ir olandų pastangomis numarintą Europos konstituciją. Praėjo jau beveik penki mėnesiai, o ji dar neratifikuota mūsų Seime – kitaip nei buvo su senąja sutartimi. Galbūt tai reiškia, kad Lietuvos politikai atsikratė bent jau „pionieriaus“ sindromo? O jei prie to pridėtume dar ir galimybes viešai diskutuoti apie Lisabonos sutarties reikšmę ar bent informuoti visuomenę apie jos egzistavimą, džiaugsmui beveik nebūtų ribų.

O kol jo nėra, tenka ir toliau gyventi ekonominėje tikrovėje, kupinoje ne tik niūrokų prognozių, bet ir paradoksų. Štai, pavyzdžiui, mažai kam žinoma, nors ir didelė Indijos automobilių bendrovė „Tata“ įsigijo Europoje kultiniais laikomus „Jaguar“ ir „Land Rover“. Pasirodo, prestižas dar negarantuoja verslumo, o pasaulyje nereta praktika, kai mažesnės įmonės tiesiog „praryja“ verslo milžinus. Kita vertus, jei stambusis verslas gali pasigirti dar ir politiniu užnugariu, ne tik kad „prarijimo“, bet net ir konkurencijos baimintis neverta.

Vis dėlto, žvelgiant į padėtį Lietuvoje ir aplink ją bei viso to atspindį aukščiausių šalies pareigūnų ataskaitose, norisi pastebėti – gerai, kad pas mus ne tik verslo struktūros, bet ir politikai gali drąsiai pasakyti „aš galiu“. Įprasti pažadai...

  Naujienų prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti žurnalo „Valstybė“ naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą:

  Reklama

Dizainas: Puslapiai.eu
Sveitainėje naudojama MegaTVS